Dangaus kūnais astronomas G.Kakaras gėrisi jau pusę amžiaus. "Žvaigždės – regimoji visatos dalis, o perkeltine prasme tai – vienas gražiausių ugnies aukurų. Kiekvienas mūsų kūno atomas prieš penkis, aštuonis ar dešimt milijardų metų buvo žvaigždės dalis. Šiuo požiūriu mirtis ir kremavimas – tarsi grįžimas į ankstesnę būseną", – Visų Šventųjų išvakarėse mintimis dalijosi 68 metų astronomas, įsikūręs Molėtų rajone, Kulionių kaime.

Darbo valandos neegzistuoja

– Kaip seniai gyvenate šalia Molėtų observatorijos, dabar ir šalia muziejaus?

– Beveik nuo observatorijos vietos atradimo 1969 m. Iš pradžių gyvenau palapinėje, paskui – tarnybiniame bute. Čia – ne Kaunas ir ne Vilnius, čia – Labanoro girios pakraštys, todėl reikia žmonių "pavažiavusiu stogu", tikrų entuziastų (juokiasi).

Gyvendamas čia nejaučiu ribos tarp asmeninio laiko ir darbo reikalų. Būtų labai gerai, jei tai pavyktų. Žmona Marija taip pat nuolat rūpinasi muziejaus aplinka. Mums neegzistuoja darbo valandos ar išeiginės. Na, nebent trumpam abu ištrūkstame prie jūros arba surengiame trumpas ekspedicijas, per kurias parsivežame pagonybės laikus menančių akmenų ar girnapusių.

– Atrodo, kad judu su Marija iš tiesų labai panašūs...

– Abu Ožiaragiai. Pagal Rytų horoskopus du tokie patys Zodiako ženklai nėra geriausia pora, bet šįkart tai – išimtis iš taisyklės. (Gunaras mosteli ranka.) Čia visur aplink Marijos kūryba. Ji dailininkė, juvelyrė, o dabar ir kraštovaizdžio kūrėja.

– Minėjote horoskopus. Jais tikite, o gal tik pasišaipote iš tų, kurie juos skaito?

– Į mūsų muziejaus koncepciją įeina visi žmogaus ryšiai su kosminiu pasauliu. Astronomija ir astrologija yra šalia, toje pačioje erdvėje. Muziejaus tikslas – ne įrodinėti, kad viena jų – tikra, o kita – išgalvota. Astrologija – istorinis kultūros reiškinys, aiškinamas labai įvairiai. Kartais labai giliai, kartais labai paviršutiniškai. Pažaisti ir perskaityti dienos horoskopus – kodėl ne? Tai teigiama jau vien todėl, kad pakelia nuotaiką (šypsosi).

Ieškojo tūkstantį metų

– Tai kuriam iš jūsų dviejų – Marijai ar jums – tenka rūpintis žemiškais reikalais?
– Neturime mes dangiškų, žemiškų ar buitinių reikalų. Viskas bendra. Nors galima du Siamo veislės katinus pavadinti buitiniais reikalais. Vyresnysis – Mobis, jaunesnysis – Magu. Antrajam vardą sugalvojo Marija. Ji sujungė pirmąsias mūsų vardų raides, taip ir liko.

– Tikriausiai ir namie turite teleskopą?

– Marija turi savo teleskopą. Šis buvo viena iš priežasčių, padėjusių man ją surasti. Tiesa, dabar žmona labai išgyvena, kad tas teleskopas dulka dėžėje. Bet gal kompensuosiu jos netektį didžiuoju mūsų muziejaus teleskopu?

– Ar tiesa, kad tokio žmogaus kaip Marija laukėte labai ilgai?

– Jos ieškojau visą praėjusį tūkstantmetį ir tik paskutiniaisiais tūkstantmečio metais radau. Teleskopas padėjo (juokiasi). Man į rankas pateko laikraštis, kuriame perskaičiau apie klaipėdietę dailininkę, nufotografuotą šalia teleskopo. Jos piešiniai buvo kosmine tema. Taip vienas kitą suradome.

Padangėje skaičiuoja palydovus

– Kaip dažnai pakeliate akis į dangų?

– Labai dažnai. Mudu su Marija turime labai gražų žaidimą. Išeiname naktį į kiemą ir be teleskopo stebime visa tai, kas vyksta danguje. Rungtyniaujame, kas pamatys daugiau palydovų. Esmė – pamatyti judėjimą. Iš Žemės jie atrodo tarsi šviečiančios žvaigždės. Aš nuolat Marijai pralaimiu. Ji kur kas pastabesnė.

– Norint stebėti naktinius dangaus šviesulius būtina giedra. Kiek tokių naktų per metus būna Lietuvoje?

– Tiktai apie šimtą dešimt naktų.

– Kokiu metų laiku danguje daugiausia reginių?

– Danguje visko gausu absoliučiai bet kuriuo metu. Svarbu tik, kad būtų gili ir giedra naktis, kad nesimatytų mėnulio, nes nuo jo atsispindinti saulės šviesa slopina žvaigždžių šviesą. Dangui nekokie birželio ir liepos mėnesiai: naktys trumpos, dangus natūraliai šviesus.

Rugpjūčio naktys jau tamsios, bet dar šiltos, o dar atostogos… Čia slypi visa rugpjūčio naktų magija. Žmonės turi daugiau progų pakelti akis į dangų. Nepaprastai gilios ir giedros žiemos naktys. Mūsų darbuotoja, prieš registruodama ekskursijas žiemą, jaunimą visuomet perspėja, kad šiltai apsirengtų, nes prie teleskopo turi būti ta pati temperatūra kaip ir lauke. Bet kas iš to? Dažnai tenka kviesti pagalbinius darbuotojus, kad jie nuneštų žemyn prie teleskopo sušalusius, sušildytų ir išsiųstų namo (juokiasi).

Ilgai ieškojo tinkamos vietos

– Gal prisimintumėte, kaip Molėtų observatorijai, o kiek vėliau ir Etnokosmologijos muziejui, ieškojote tinkamos vietos?

– Aštuonerius metus su kolegomis važinėjome po Lietuvą ieškodami vietos observatorijai. 1969 m. pirmą kartą pakilau ant šių kalvų. Vieta man labai patiko, priešingai nei kolegoms astronomams. Bet paskui, atvažiavęs visas būrys, vis dėlto nubalsavome už šią vietą. Taip pradėjome kurtis Molėtuose. Tuo metu tai buvo Dievo, žmonių ir kolūkio pirmininkų užmirštas kraštas. Nebuvo nei kelio, nei elektros... Nieko, išskyrus tinkamas gamtines sąlygas astronominiams stebėjimams.  Netrukus gimė idėja įkurti muziejų.

– Kas paskatino domėtis astronomija?

– Unikalus laikas. Tuo metu informacijos iš pasaulio buvo labai mažai. Viskas buvo užspausta ir uždaryta tiek politiškai, tiek informaciniu požiūriu. Gal tai pažadino didžiulį skaitymo alkį? Augome vienas šalia kito trys draugai. Tai, kas patekdavo vienam į rankas, perskaitydavo ir likę du. Net valgydamas skaičiau, todėl susigadinau akis. Kaip tik tada mano rankose atsidūrė Jakovo Perelmano knyga "Įdomioji astronomija".
Bičiuliai praėjo pro šalį, o aš – ne.

– O kada pirmą kartą priartėjote prie žvaigždžių?

– Buvo 1957-ieji. Danguje įsižiebė ryški kometa. Būtent tada ir pasidariau pirmą teleskopą. Netrukus išsiunčiau laišką akademikui Pauliui Slavėnui su klausimu, kur ir kaip galima mokytis astronomijos. Paskui susirgau jaunatviška liga. Perskaičiau visas man pasiekiamas knygas apie astronomiją ir tiek daug žinojau, kad pertraukinėdavau mokytoją, reikšdavau savo pastabas... Sunku pasakyti kada, bet tie simptomai išnyko. Tuomet gimė supratimas, kad dangus turi būti prieinamas kiekvienam.

– Kalbama, kad dar studijų laikais davėte pažadą nusiskusti barzdą, kai tik bus įrengta Molėtų observatorija. Regis, kiek vėluojate?

– Tai buvo labai seniai, kai dar dirbau astronomu Kryme (Ukraina). Tuo metu rinkau medžiagą disertacijai. Kadangi observatorija neatsiejama nuo muziejaus, ir statybos iki šiol nesibaigė... Užtat ir nusiskusti negaliu.

Išvydo nežemišką būtybę

– Ar esate kada pats susidūręs su reiškiniais, kurių negalėjote paaiškinti mokslo dėsniais ir formulėmis?

– (Ilga tylos pauzė.) Taip buvo ne kartą, bet turbūt  įspūdingiausias įvykis nutiko tuomet, kai su žmona Marija važiavome iš Vievio. Jau buvo vėlus vakaras. Sutemos. Važiavome nauju keliu. Greitis buvo nedidelis, kai leidžiantis į daubą kelią perėjo keista būtybė. Ji buvo aukštesnė už žmogų, ėjo dviem kojom, bet eisena buvo labai keista. Detalių nematėme. Dvikojė būtybė pažvelgė į mūsų mašiną, akimirką stabtelėjo ir nė nepaspartinusi žingsnio nusigręžė ir tiesiai tarsi lyguma nuėjo nuo plento. Atsakymo nėra. Kaip ir prasmės jo ieškoti.

Dar vienas panašus atvejis nutiko studijų metais. Grįžau į tėviškę (Pabiržės kraštą). Jau sutemus vaikščiojau lauke. Staiga matau: link manęs juda keistas žiburėlis. Maždaug metro aukštyje nuo žemės be jokio garso pro mane praskriejo apskritas, gelsvai baltas, švytintis, didelio greipfruto dydžio šviesulys. Kamuolinis žaibas? Tačiau jis judėjo be jokios vibracijos, kvapo, garso. Absoliučiai tyliai… Galėjau tąsyk jį ranka paliesti, bet noro nebuvo. Net ir šiandien, baigęs fizikos mokslus ir turėdamas gyvenimo patirties, negalėčiau to paaiškinti pagal mokslo dėsnius.

– Po tokių atvejų patikėjote, jog gyvybė egzistuoja ne tik mūsų planetoje?

– Šie mano susidūrimai su nežinomybe nieko bendro su kitos gyvybės egzistavimu neturi. Vien mes – šimtaprocentinis įrodymas, kad gyvybė ir protas visatoje yra. Įsivaizduoti, kad mūsų civilizacija – vienintelė visatoje, būtų viena gražiausių barono Miunhauzeno istorijų. Klausimas tik, kaip toli viena nuo kitos yra tos gyvybės ir proto salos?

Žinoma, jei drįstame vadintis protaujančiomis gyvybėmis. Tuo dar gerokai abejoju. Gal ir judame reikiama kryptimi? Vilties yra, bet klausimas, ar tikslą pasieksime? Šiuo metu egzistuoja nuostabiai graži erdvė tarp "taip" ir "ne". Aš joje gyvenu (šypsosi).