Dešimtys tūkstančių žuvusiųjų, šimtai tūkstančių sužeistųjų. Žemės drebėjimą Haityje išgyveno ir vos 16 kilometrų nuo jo epicentro buvusi bene vienintelė lietuvė – dvidešimtmetė Karolina Kirilko.

Ketverius metus gyvena JAV

"Išlikome gyvi tik su Dievo pagalba", – pakilus lėktuvui iš Haičio sostinės Port o Prenso oro uosto kalbėjo keleiviai. Po beveik trijų valandų Bahamų sostinės Nasau oro uoste žiūrėdami tragiškus vaizdus televizorių ekranuose, misionierė K.Kirilko su kolegomis suvokė žemės drebėjimo Haityje mastą ir kartojo: "Tik Dievas mus apsaugojo."

Ketverius metus Uticos miestelyje, netoli Niujorko, su tėvais ir trimis broliais JAV gyvenančią medicinos universiteto studentę Karoliną su dar 49 misionieriais į Haitį išsiuntė religinga slavų organizacija "S.F.G. (Slavic Full Gospel) Youth Ministries".

Sausio 2 d. atskridę į Karibų baseino šalį įvairių tautybių misionieriai turėjo pastatyti bažnyčią, aplankyti dvejus vaikų namus ir sausio 13 d. grįžti namo.

Atlikusi misiją Bombardopolio kaimelyje, likus dienai iki išvykimo, Karolina su draugais grįžo į Port o Prensą.

Tarsi važiuotų traukinys

"Apie dešimt žmonių gulinėjo ant pastoriaus namo stogo. Kiti buvo name, greta jį juosiančios tvoros, parduotuvėje. Už kelių valandų turėjome pervažiuoti į viešbutį, o paryčiui išskristi", – lemtingas sekundes prisiminė K.Kirilko.

Švietė saulė, dulkėta gatve ėjo praeiviai, kažkur girdėjosi juokas, kūdikio verksmas. Karolina su kolegomis juokavo, kalbėjo. Laikrodžio rodyklės rodė apie 17 valandą.

"Staiga pasigirdo stiprus garsas, tarsi greitai pravažiuotų traukinys, – prisiminė K.Kirilko. – Ir tą pačią akimirką pradėjo drebėti namas. Pirmomis akimirkomis šokiruoti nutilome. Bandėme keltis ir lipti nuo namo, tačiau pradžioje to padaryti nepavyko. Matėme, kaip griuvo gretimi namai, mūsų namo tvora..."

Vargais negalais nušokę ar nulipę nuo pastoriaus namo, sunkiai besilaikydami ant kojų vaikinai prilaikė kopėčias ir padėjo žemyn nulipti merginoms. Eiti buvo sunku, nes drebant žemei žmonės negalėjo savęs kontroliuoti.

Netoliese, kitoje gatvėje, griuvo mokykla, lūžinėjo namai, tvoros, klykė žmonės, girdėjosi verksmas, pagalbos šauksmai. Gatvės paskendo dulkių ir dūmų sūkuryje.

Naktį girdėjosi maldos

"Viskas truko apie dvi minutes, – jau atsigavusi po išgyventų baisių akimirkų mums pasakojo dvidešimtmetė. – Žmonės stengėsi bėgti nuo pastatų, įsitaisė gatvėse. Dingo ir vietinis, ir amerikietiškas telefono ryšys, elektra. Visi laukė, kol nurims drebėjimas."

Vėliau misionieriai sužinojo, kad už 20–30 minučių kelio esantis viešbutis, kuriame jie turėjo nakvoti prieš skrydį, sugriuvo. Yra aukų. "Po to pasikartojo dar apie 30, tiesa, jau silpnesnių, smūgių. Naktį nesumerkėme nė bluosto, sėdėjome ant čiužinių. Į namus žmonės grįžti bijojo", – pasakojo Karolina.

Tamsoje girdėdami klyksmus, verksmą misionieriai suvokė, kad tragedijos mastas didesnis, nei buvo galima įsivaizduoti.

Naktį girdėjosi ir dainų, ir maldų: vudu religiją išpažįstantys Haičio gyventojai šaukėsi dvasių pagalbos. Misionieriai matė nešamus karstus, o aplink juos susirinkę žmonės dainavo, šoko, kalbėjo užkeikimus.

Širdį apraminusi žinutė

"Į oro uostą turėjęs nuvežti vairuotojas nepasirodė, – paryčiui, neslėpė K.Kirilko, panikos ženklai nedingo. Vis dėlto misijos organizatoriai rado kitą vairuotoją. – Ir vežami aplink miestą matėme chaosą, sugriuvusius namus, pirmuosius iš griuvėsių ištrauktus žuvusius žmonės, ant rankų nešamus kruvinus, bet dar gyvus vaikus. Žmonės buvo ištikti šoko."

Pakeliui pravažiuota ligoninė buvo perpildyta, į vidų žmonių jau neleido, aplink, gatvėje – minia besigrūdančių žmonių.

Prie oro uosto – taip pat minios žmonių, pradžioje į šiek tiek apgadinto pastato vidų keleivių neleido. Vėliau išalkę žmonės vos ne per galvas puolė prie atvežtų sumuštinių su sūriu ir vandens.

"Mes gyvi", – tokią žinutę Karolina ir kiti misionieriai išsiuntė prisijungę prie interneto vieno vaikino mobiliuoju telefonu.

Ir tik vėliau K.Kirilko sužinos, kad po dviejų valandų perskaičiusi tą žinutę jos mama bent šiek tiek nusiramino.

Skurdas, badas, nevalyvumas

Karolina jau nepamena, ar pakilus beveik pilnam šimto vietų lėktuvui iš Port o Prenso oro uosto žmonės plojo. Pervargę, nemiegoję beveik dvi paras, dar neatsigavę po įspūdžių jie žvelgė pro langus į akmenuotą, sunkiai įdirbamą, pajuodusią žemę, apgriuvusius namus.

Dauguma haitiečių namų suręsti iš atliekų, plastiko, rąstų atplaišų ar nuolaužų. 10 mln. gyventojų turinčio Haičio žmonės gyvena skurde. Tačiau K.Kirilko nematė tokių, kurie būtų apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų.

Bombardopolio kaimelyje, kurio gyventojai beveik nematę baltųjų, Karolina regėjo išalkusius žmones, vaikus išpampusiais pilvais. Mažyliai, pirmą kartą gyvenime išvydę baltuosius, iš baimės apsiverkdavo. Didesni – draugiški, mielai bendraujantys, tačiau vos ne per galvas versdavosi dovanojant saldainius ar žaislus.

"Vietinių drabužiai nutrinti iki paskutinių siūlių, ne visur yra elektros, dušas – didelė retenybė, – gailėjosi žmonių misionierė. Nors pripažino, kad haitiečiai ne itin laikosi higienos. – Jie vilki tais pačiais drabužiais po porą savaičių, o skalbia, prausiasi ir net gamtinius reikalus atlieka toje pačioje vietoje – upėje ar upelyje."

Teištarė vieną žodį

"Apie tragediją Haityje mums pranešė draugai, – vėliau jau spindėdami iš laimės pasakos Niujorko oro uoste pasitikę Karolinos tėtis ir vienas iš trijų brolių. – Puolėme prie televizoriaus, interneto, skambinome į aviakompanijas, įvairias organizacijas."

Po kelių valandų patikrinusi savo elektroninio pašto dėžutę Karolinos mama akimirksniu nudžiugo: dukra gyva! Tačiau ar sužeista, kur ji, kada grįš, ar nepasikartos požeminiai smūgiai? Apniko baisios mintys.

Po dviejų valandų lėktuvui nusileidus Bahamų sostinės Nasau oro uoste – šįkart lietuvė pamena puikiai – pasigirdo audringi keleivių plojimai. Mintyse misionieriai dėkojo Dievui už apsaugą.

K.Kirilko dar laukė skrydis į Atlantą, o iš ten – į Niujorką. Tačiau vos nusileidusi Nasau mergina pirmiausiai įjungė mobiliojo ryšio telefoną.

"Mama, mes gyvi!" – Bahamų oro uosto televizorių ekranuose mirgant vaizdams su sugriautais namais ir tūkstančiais žuvusiųjų kūnų sušuko Karolina.

"Karolina..." – pamačiusi telefone įvestą dukters numerį tepasakė ir negalėdama daugiau pratarti nė žodžio apsiašarojo mama.