R. Šimukauskas: vaikai atkartoja suaugusiuosius

Teatro ir kino aktorius Ramūnas Šimukauskas su žmona Roberta augina dukrelę Elzę. Rugsėjo 1-ąją lydės ją į Kauno Panemunės pradinės mokyklos antrąją klasę. Kadangi Šimukauskų šeima gyvena Šančių mikrorajone, ši mokykla jiems arti.

„Vis dėlto vežioti reikės – nepaleisi antrokės vienos! – trūkčioja pečiais tėtis. – Mokykliniai reikmenys, kuprinė, uniforma jau nupirkti, turbūt liks tik pratybos ir vadovėliai.“

Paprašytas pasidalyti Rugsėjo 1-osios tradicijomis, aktorius atsidūsta. „Kadangi mums tik antra klasė, tai garbių šios šventės tradicijų dar neturime. Gal susiklostys trečią kartą“, – pokštauja jis ir priduria, kad pirmoje klasėje tėvams jaudulio turbūt buvo daugiau nei vaikui. Šiuo metu ramiau jaučiasi visi: klasės draugai, mokytoja – pažįstami.

„Pirmas pusmetis buvo sunkus. Po darželio žaidimų pereiti į mokslus – yra reikalų“, – sako aktorius, iki pat Naujųjų metų jautęs dukros nerimą. Todėl pasitarę su žmona neapkrovėme dukrelės jokiais būreliais – leidome pamažu adaptuotis.

Šių dienų realybė tokia, kad šalia kasdienio pasaulio egzistuoja virtualus, kuris dažnai atrodo netgi patrauklesnis. Čia reikalingos taisyklės ir susitarimai.

Spalį Elzytei sueis aštuoneri. Anot tėčio, ji daug ką galėtų – ir šokti, ir dainuoti, ir piešti. Tėvų planas – kad dukra iš pradžių lankytų daugiau būrelių, o paskui atmetimo būdu atsirinktų mėgstamiausias veiklas.

Per vasaros atostogas Šimukauskai ilsėjosi Kretoje. Atidavė duoklę dukrai, kuri labai mėgsta plaukioti baseine. Dar aplankė draugus Švedijoje, kur Elzė turėjo beveik bendraamžį draugą Luką.

„Smagu buvo stebėti, kaip vaikai bendrauja angliškai. Gal pravertė kažkada lankytos anglų kalbos pamokėlės, o gal angliškų filmukų žiūrėjimas, tačiau Elzei kalbos barjero problemų nekilo“, – šypsosi tėtis.

Ar Elzytei ribojamas laikas žiūrėti filmukus? Pasak R.Šimukausko, ekranai šiais laikais neišvengiami. Tik dėl jų Elzytė gali pasikalbėti su vilniete pussesere per skaipą, pažaisti lavinamuosius žaidimus.

Startas: R. ir R.Šimukauskai dukrą Elzę rugsėjo 1-ąją išlydės į Kauno Panemunės pradinės mokyklos antrąją klasę. / Ramūno Šimukausko asmeninio archyvo nuotr.

„Šių dienų realybė tokia, kad šalia kasdienio pasaulio egzistuoja virtualus, kuris dažnai atrodo netgi patrauklesnis. Čia reikalingos taisyklės ir susitarimai“, – įsitikinęs R.Šimukauskas. Juk ir dažnas suaugęs žmogus labiau linkęs valandą pasėdėti feisbuke nei pažiūrėti į ramiai tekančią upę.

Kadangi keičiasi pats pasaulis, keičiasi ir vaikai. Todėl Ramūnui nekelia nuostabos šiuolaikinių vaikų užsispyrimas ir noras turėti motyvuotus tėvų atsakymus, kodėl jis, vaikas, privalo kažką daryti taip ar anaip.

„Ar tai blogai? Mano galva, kur kas blogiau yra daryti ir nežinoti, kodėl tai darai“, – smagiai atšauna jis ir prisipažįsta, kad šių dienų vaikus auginti yra sunkiau, nes tėvams nuolat reikia išradinėti logiškus savo prašymų motyvus. „Vaikai tampa tokie, kokie yra jų matomi suaugusieji“, – įsitikinęs R.Šimukauskas.

Kas iškyla aktoriaus atmintyje prisiminus pirmąją klasę? „Šviežiai nuteptų aliejiniais dažais sienų kvapas, kardelių jūra, uniformos... Tos prisiminimų nuotrupos yra sentimentaliai gražios: mokyklą piešiu šviesiomis spalvomis“, – atvirauja jis.

Aktorius prisipažįsta, kad pirmoje klasėje su Elzyte jis ruošė pamokas. Sunkiausia būdavo susitarti, kad pirma pamokos, o tik paskui – žaidimai. Ar galėtų dirbti mokytoju? „Supratau, kad kantrybės man lyg ir užtektų, bet kaip išaiškinti vaikui savaime suprantamus dalykus?! Kaip jam paaiškinti, kad, kai trumpoji laikrodžio rodyklė rodo į skaičių 8, o ilgoji – į skaičių 12, tuomet yra lygiai aštunta valanda, bet ne dvylikta. Man, deja, ši misija nepavyko“, – teatrališkai atsidūsta Elzytės tėtis.

Tiek mokiniams, tiek ir jų tėvams, mokytojams Ramūnas palinkėtų nuolat mokytis kažko naujo, nes vienintelis dalykas, kuris taurina ir kilnina žmogų, anot jo, yra smalsumas.

E. Užaitė: stengsiuosi į pamokų ruošą nesikišti

Aktorės Editos Užaitės dukra Marija šį rugsėjį keliaus į penktą klasę. Vasaros atostogomis tiek mama, tiek dukra yra labai patenkintos. Marija leido jas „Wake parke“, mėgavosi savo mėgstamomis vandenlenčių sporto treniruotėmis, važiavo į stovyklą. Edita rūpinosi šeimos įkurtu meditacijos centru, esančiu Čiobiškio kaime. Rugsėjį vyks oficialus „Zen Miško“ atidarymas.

Paklausta, ar per vasarą nebuvo bėdos dėl dukros įsitraukimo į virtualią realybę, Edita juokiasi, kad nežino tėvų ar vaikų, kurie neturėtų ekranų problemos. „Tiesiog reikia vaikui pasiūlyti alternatyvų – sudominti kažkuo“, – siūlo sprendimo būdą ji.

Aktorė prisipažįsta, kad šią vasarą ir patys su vyru bandė surengti Marijos amžiaus (11–14 m.) vaikams stovyklą. Organizavo daug komandinių užsiėmimų, akcentavo mintį, kad vaikai turi išmokti būti sociume.

„Tai darėme per įvairias praktines veiklas, tad visiems labai patiko“, – džiaugiasi aktorė ir priduria, kad šiuolaikiniai vaikai yra didelės individualybės ir dažnas iš jų nežino, kaip elgtis komandoje.

Galimybė: E.Užaitės dukra Marija – penktokė, jos interesų ratas – labai platus. Mama laikosi nuostatos, kad vaikas turi viską pabandyti. / Editos Užaitės asmeninio archyvo nuotr.

Marija taip pat dalyvavo tėvų surengtoje stovykloje. Paprašyta pasakyti, kas nepatiko, dukra pareiškė, kad pastabų organizatoriams neturi. „Viskas buvo taip, kaip reikia“, – sakė ji, tuo labai pradžiugindama tėvus.

Ar Marija laukia Rugsėjo 1-osios? „Kad taip labai lauktų, gal ne… Kai vasarą leidžia smagiai, nenuobodžiai – mokyklos nepasiilgsta. Kita vertus, kas neturi galimybės būti gamtoje ar kur nors kaime pas senelius, galbūt jos pasiilgsta labiau“, – svarsto Edita.

Pernai Marija lankė chorinį dainavimą, karatė, gimnastiką. Visas veiklas mergaitė ketina tęsti ir naujais mokslo metais. Šią vasarą ji labai susidomėjo paplūdimio tinkliniu, jį išbandė stovykloje. Ne tik ji, bet ir pati Edita norėtų atsakingiau lankyti šios sporto šakos treniruotes.

„Esu tos nuomonės, kad vaikui reikia leisti išbandyti viską. Kita vertus, labai nemėgstu pradedamų ir metamų dalykų. Tarkime, kai Marija keletą metų lankė lauko teniso treniruotes ir nusprendė jas staiga mesti, turėjome rimtą pokalbį. Sutarėme, kad ji privalo atlankyti metus su šypsena, o jau tuomet galės spręsti – tęsti ar imtis kitos veiklos“, – atvirauja mama.

Pradėti ir mesti gali kiekvienas, o štai perlipti per save, suimti save į rankas – tai didelis menas ir valios pastangos, kurios vėliau pravers ir gyvenime.

Paklausta, kokios nuotaikos apima ją pačią, artėjant Mokslo ir žinių dienai, Edita skambiai nusikvatoja. „Buvo toks spektaklis Kauno dramos teatre, kur vieną frazę aš pasakydavau iš visos širdies. Kai mano personažės paklausdavo, kaip sekėsi mokykloje, ji atšaudavo: „Aš labai džiaugiausi, kai ją baigiau.“ Tai čia 100 proc. apie mane. Nenorėčiau daugiau komentuoti, nes tai yra įstaiga, kurią tiesiog reikia baigti“, – sako E.Užaitė.

Ji nenorėtų sutikti, kad naujoji vaikų karta yra sunkiau auklėjama ir kad pedagogams su ja problemų kyla daugiau. „Visos aplinkybės, kuriose dabar atsidūrė mūsų vaikai, – tai ne jų problema. Ar jie kalti, kad tiesiog gimė tokiu mokslo ir technologijų laiku? Vaikai ateina pas mus švarūs tarsi balti popieriaus lapai. Ką į juos prirašome, tą ir turime. Tai mes, suaugusieji, turime nubrėžti jiems ribas, kad žinotų, kas leistina, o kas ne. Jei viskas galima, vaikas jaučiasi nesaugus. Tada jis tikrina, bando, kiek dar žingsnių galės žengti į priekį, kol bus liepta sustoti“, – mano pašnekovė.

Kadangi E.Užaitės tėvai – mokytojai, Rugsėjo 1-oji jų dukrai asocijuojasi su pilna vonia gėlių. Garsi aktorė ir TV laidų vedėja prisipažįsta kadaise dažnai gaudavusi pastabų, kad elgiasi ne taip, kaip derėtų mokytojų vaikui. „Nepaisydama visko, mokiausi labai gerai, – priduria ji. – Turėjau keletą mylimų mokytojų. Tarp jų – ir savo tėvus, kurie man dėstė.“

Edita žavisi tais pedagogais, kurie jaučia didelę aistrą savo profesijai ir geba savo mokomąjį dalyką puikiai išaiškinti kitiems, taip pat kurie turi talentą valdyti publiką, klasę. Aktorė sutinka, kad mokytojams nelengva dirbti su jaunais žmonėmis. Ypač tais, kuriems jų pamoka nėra pati mėgstamiausia.

„Mokytojai, kaip ir aktoriai, dar galėtų turėti oratorinių gebėjimų, kurie padėtų labiau prikaustyti mokinio dėmesį prie mokomojo dalyko“, – svarstė ji. Ar Edita dalyvauja Marijos pamokų ruošoje? Į šį klausimą garsi mama neturi vieno atsakymo: situacijų pasitaiko visokių. Tačiau su siaubu prisimena pirmąjį karantiną, kai tėvai turėjo virsti mokytojais, o vaikai – savo namų aplinką tapatinti su mokykla.

Nuo rudens E.Užaitė stengsis į pamokų ruošą nesikišti, bet tiesiog jausti dukros mokyklinio gyvenimo pulsą. „Čia panašiai kaip su netvarkytu vaiko kambariu. Kartais tas „bardakas“ jau toks didelis, kad net jis pats nebežino, nuo kurio galo pradėti tvarkytis... Tuomet tėvų pareiga užvesti vaiką ant kelio“, – reziumuoja ji.

J. Baltrukonytė: dukra turėjo nerti į nežinomybę

Fuerteventūros saloje nedideliame Gran Tarajal mieste jau kurį laiką gyvena lietuvių menininkų Jurgos Baltrukonytės ir Algio Kriščiūno šeima.

„Kai rinkomės gyvenamąją vietą Kanarų salose, žiūrėjau, kad miestelyje būtų ligoninė, mokykla, dar – užtektinai būrelių vaikui ir kad atstumai iki jų būtų nedideli,“ – aiškina žurnalo redaktorė ir knygų vaikams autorė Jurga.

Darbai: Fuerteventūros saloje esančio Gran Tarajal miesto mokykloje Paula lankys septintą klasę. Pasiruošti mokslo metams juodvi su mama J.Baltrukonyte suspėjo Lietuvoje. / Jurgos Baltrukonytės asmeninio archyvo nuotr.

Su siaubu ji prisimena atvejį, kai dar gyveno Vilniuje ir atsiprašiusi iš darbo vežė savo šešiametę dukrą Paulą į Moksleivių rūmus, kur per popietės kamščius pirmyn ir atgal užtruko daugiau nei keturias valandas.

Šiandien Jurga džiaugiasi, kad viskas pasiekiama pėstute ir Paulos nereikia niekur vežioti. Šį rugsėjį ji eis į septintą klasę.

Anot mamos, Ispanijoje – labai įdomi švietimo sistema. Po šeštos klasės vaikai eina į vadinamąjį institutą. Tad ir Paula rugsėjo 1-ąją pasitiks jau kitoje mokykloje, kitame pastate, su kitais draugais. Mergaitė dalyvavo ekskursijoje, kurioje susipažino su nauja aplinka, ja liko sužavėta.

„Ten mokiniai turės net ir savo daržus. Kai Paula mokėsi pradinėje mokykloje, irgi turėjo sodininkystės pamoką. Vaikai sodindavo kukurūzus, mangus; juos laistė, prižiūrėjo. Dabar vėl galės pajusti tą praktišką ryšį su gamta“, – džiaugiasi Jurga.

Jų miestelyje daug būrelių vaikams. Yra šokių, sporto klubas, milžiniškas baseinas. Anksčiau Paula lankė suaugusiųjų dailės studiją su keliomis pensinio amžiaus moterimis (vaikų dailės būrelio miestelyje nėra).

„Tos visos bobutės labai ją mylėjo, o ir Paula atsilygindavo tuo pačiu: nuolat girdavo jų piešinius! Dažnai nunešdavo mano iškeptą kokį skanėstą, kad kontaktas būtų dar šiltesnis. Deja, studija bankrutavo“, – pasakoja J.Baltrukonytė.

Kurį laiką lankiusi šokius ir netgi cirką šiuo metu Paula apsiriboja baseinu – lanko jį keturis kartus per savaitę su tėčiu.

Pagarba kiekvienai iš jų, žinios, koks margas ir įdomus pasaulis, – be galo svarbūs dalykai, kurių Paulai prireiks ateityje.

Ar naujos pradžios institute visi trys laukia su nerimu? Jurga prisipažįsta, kad taip. Kai Paula Ispanijoje ėmė lankyti pradinę mokyklą, nemokėjo kalbos. Gal dėl to neišvengė ir patyčių. Teko keisti mokyklą.

„Kai atvykome gyventi į salą, Paula dar nekalbėjo nei angliškai, nei ispaniškai. Dukra turėjo stačia galva nerti į nežinomybę, o tai kažkam pasirodė juokinga. Patyčios tęsėsi ketverius metus“, – prisimena mama, kurios dukra šiuo metu puikiai kalba tiek ispaniškai, tiek angliškai, tiek ir lietuviškai. Nėra jokio skirtumo, kokia kalba skaityti knygą ar žiūrėti filmą. Nuo rudens Paula ims mokytis ir italų kalbos.

Mokslo metų pradžią dažniausiai pasitinka ir į salą skrenda tik Algis su Paula. Jurga dar lieka Lietuvoje ir rūpinasi žurnalo reikalais. „Paulai dabar dvylika. Natūralu, kad tądien ji susitinka su draugėmis, visos kažkur nueina. Be to, mūsų name gyvena marokietė mergaitė, kuri yra Paulos klasiokė. Tad draugių netenka toli ieškoti“, – pasakoja mama, laiminga, kad saloje jos dukra gali bendrauti su įvairių kultūrų vaikais.

Tai neįkainojama patirtis. „Pagarba kiekvienai iš jų, žinios, koks margas ir įdomus pasaulis, – be galo svarbūs dalykai, kurių Paulai prireiks ateityje“, – įsitikinusi J.Baltrukonytė.