Ieva Narkutė – atlikėja ir dainų autorė, kurią daugelis pažino visai neseniai. Dainuojamosios poezijos gerbėjai jos vardą ir dainas žino daugiau nei 10 metų. Tiems, kurie žino per mažai – šis interviu.

– Kokia tu būni po koncertų? Pavargusi ar atvirkščiai: publika įkrauna gera energija?

– Po koncertų jaučiuosi išsisėmusi, nuvargusi ir dažniausiai nenoriu su niekuo bendrauti. Tai nereiškia, kad publika neįkrauna manęs gera energija. Tiesiog laikas ant scenos būna labai intensyvus. Užtrunka, kol atsikvepiu ir atsitraukiu nuo to, kas buvo ant scenos. Labai mėgstu po koncerto iškart persirengti – suknelę pakeisti džinsais ir marškinėliais, batelius – senutėliais conversais. Taip pamažu išeinu iš savo sceninio veido – tampu tokia, kokia būnu kiekvieną dieną. Tada jau galiu ir pabendrauti. Pageidautina – su taure baltojo sauso vyno taure rankoje.

– Ko labiausiai bijai?

– Nesakysiu, nes nesuprasite ir juoksitės, ir man tai nepatiks.

– Kada pasirodys naujas tavo albumas?

– Pirmąjį brandinau 10 metų. Tikiuosi, antrajam tokio ilgo laiko neprireiks...

– Ar yra tavo gyvenime dalykų, apie kuriuos pagalvotum: gaila, bet praėjo pro šalį...

– Yra, ir tai išskirtinai vien žmonės: bičiuliai, su kuriais nesusidraugauta, vyrai, kurių neįsimylėta, mokytojai, kurių nesutikta, kolegos, iš kurių nepasimokyta, žmonės, kuriems nepadėta... Nieko daugiau man taip negaila.

– Ar pasitaiko kūrybinių krizių? Kaip įveiki jas?

– Viskas sukasi ratu, tad ir krizės (o jos ir mane užklumpa) kada nors turi praeiti. Dažniausiai rato sukimąsi pagreitina darbas. Ne toks, kur būna atėjus įkvėpimui, o sunkus, juodas, privalomas ir kankinantis.

– Ką, be kūrybos, veiki laisvalaikiu?

– Visas mano laikas dabar yra laisvalaikis, taigi, keliauju, skaitau, žiūriu filmus, bendrauju su mylimais žmonėmis, gaminu maistą, mezgu...

– Ko labiausiai bijai, kai būni scenoje?

– Kad nulipsiu nuo jos nuvylusi save.

– Šiandien koncertuoji Kaune, dainuojamosios poezijos festivalyje „Senamiesčio žiogas“. Ko gali tikėtis klausytojai?

– Manau, kad pro sidabrinius debesis ims šviesti saulė ir susmeigs spindulius mums visiems į akis. Ir žiūrėsime vieni į kitus prisimerkę, ir skambės muzika. Ir kažkas gers vyną, o kažkas – vandenį, ir lakstys aplink vaikai, ir gal net kas nors šyptelės tam, kurio nepažįsta. Ir mes pagalvosime, kad tokios vasaros dienos ir turi būti. Ir tyliai tikėsimės, kad šitas lengvumas nesibaigs praėjus koncertui.

– Festivalyje koncertuoji jau daug metų. Kaip jį vertini?

– Tai labai darbštus festivalis – kasmet sujaukina gražiausius miesto kiemelius, iš namų ištraukia dėmesingiausius ir mieliausius klausytojus, o koncertų programą sudaro taip, kad nustebina net ir ant scenos lipančiuosius.