F galerija, kurioje eksponuota vieno „Kaunas Photo 2012“ dalyvių – ilgamečio „Kauno dienos" fotografo Evaldo Butkevičiaus fotografijų paroda kvepia obuoliais, nors, lankantis joje, ant stalo tebuvo du rudeniniai obuoliai.

Fotografas – gydytojas

Maža, bet jauki ir įdomi erdvė, regis, sugeria ne tik obuolių kvapą, rudenį, bet ir visą Kauno transporto istoriją. Sėdintis prie savotiškos vairalazdės Žaliakalnio funikulieriaus operatorius atsisukęs paklausia: „Ponia, nevažiuosite?“ Mat gali būti, kad, užsižiūrėjusi į nuotraukas, pražiopsosiu tuoj tuoj į miesto centrą nuleisiantį senovišką, bėgiais į Žaliąjį kalną užkeliantį ir nuo jo nuleidžiantį vagonėlį. „Ne, atėjau į E.Butkevičiaus parodą“, – atsakau.

Nors fotografijų ir nėra daug, visos jos išduoda autoriaus asmenybės dramatizmą: parodai atrinktose nuotraukose užfiksuotos situacijos, kuriose žmonės atsiskleidžia plačioje jausminėje skalėje, giliuose, kartais ir tragiškuose, išgyvenimuose.

Net mozaikiškai aikštelėje išsidėstę automobiliai, reklaminiam 0 išsirikiavę žmonės ar gulintis atokvėpio minutę darbininkas, šalia pasidėjęs daug mačiusius darbinius batus – tai ne drungno išgyvenimo atspindys, bet ironijos, humoro, švelnaus liūdesio ir akimirkos realybės sintezė. Akimirkos, kurios realumą galbūt tegali užfiksuoti tik fotografija.

„Paties gyvenimo, tiksliau, profesijos, buvau priverstas būti situacijose, kuriose paprastai, bent jau tokioje daugybėje, nebūčiau buvęs“, – sako 17 metų spaudos fotografu dirbęs E.Butkevičius, kurio profesija pagal diplomą – gydytojas.

Kaipgi taip? „Netraukė“, – tiesiai žvelgdamas atsako E.Butkevičius ir po tokių žodžių nejučia susimąstai: ar tai, ką dirbi yra tai, kas iš tiesų traukia, kas nevagia gyvenimo laiko, kas nėra parsidavimas dėl didesnių pinigų, kas savo laiku užmerkė akis ir užšaldė širdį?

Gyvenimuose, kuriuose buvo

Žvelgiant į fotografijas, akivaizdu, kad tose situacijose, įvykiuose, nuotaikose, o iš tiesų – gyvenimuose E.Butkevičius iš tiesų buvo, o ne tik juos matė: iš nuotraukų sklinda išgryninta nuotaika, situacijos rimtis, drama ar komiškumas, neretai ir poezija.

Pavyzdžiui, urbanistinėje aplinkoje, ant geležinių laiptų, savotiškai geležies skydų įrėmintas vaikas, kurį užfiksavo E.Butkevičiaus fotoobjektyvas, ištiesęs rankas gaudo muilo burbulą, kuriame, regis, atsispindi tikrasis pasaulis be geležų, sunkumo, tuštumo.

Vis dėlto tai tik muilo burbulas, kuris sugautas sprogtų, išnyktų, dingtų. Bet tai pasaulis, kuris vaiką traukia, jis juo tiki ir grožisi, labiau nei tais naujais geležiniais laiptais, geležiniais turėklais ir skydais. Tai gal jo ir nereikia gaudyti, stengtis paliesti? Užteks tikėti, bet taip, kaip toje nuotraukoje, kurioje vaikas užfiksuotas iš nugaros, bet jo tikėjimo tikrumu, mokėjimu grožėtis ir džiaugtis nesuabejoji.

„Anksčiau darbo tempas buvo ne toks skubrus, – pastebi E.Butkevičius, – buvo daugiau galimybių stabtelėti, o man tai patinka. Ir fotografuoti labiausiai patikdavo parodų atidarymus, menininkus, neskubant, pabendraujant, pabūnant su jais.“

Įvairiausios istorijos

Pasak fotografijos festivalio „Kaunas Photo 2012“ rengėjų, E.Butkevičiaus atėjimas į fotografiją buvo savotiška avantiūra. Dar sovietmečiu pajutęs, kad nenori būti gydytoju, padėjo mediko diplomą į šalį ir, susimuliavęs, kad serga tuberkulioze, persimetė į fotografiją. Taip fotografija iš hobio tapo pragyvenimo šaltiniu ir didžiausia aistra.

Daugiau nei dešimtmetį didžiausiuose Kauno dienraščiuose dirbusio E.Butkevičiaus darbai iš pirmo žvilgsnio primena chaotišką vaizdų ataką su pačiomis įvairiausiomis istorijomis, skirtingomis nuotaikomis, nuolat besikeičiančiais veikėjais, potyrių ir įspūdžių gausa.

Jis buvo tokiose vietose ir tokiais momentais, tokiomis aplinkybėmis, kokiomis mums, saugiai žiūrintiems į fotografijas, galbūt net ir nesinorėtų būti. Intensyviai dirbęs amžių sandūroje, E.Butkevičius, tarsi koks metraštininkas, taikliai perteikė ano laikotarpio dvasią. Ir nors kai kurios nuotraukos sukurtos dar praeitame tūkstantmetyje, tačiau jos lengvai perskaitomos ir yra panašios į kalbėjimą apie gyvenimą šnekamąja, visiems suprantama kalba.

„Aš senoviškas žmogus, – prisipažįsta E.Butkevičius, – man fotografija turi kalbėti pati savaime, o ne pridėtais tekstais ar kitomis išmonėmis, kurios paprastai būna svarbios tik autoriui“.

Fotografijos vagonėlyje

Iš F galerijos kiekvieną išeinantįjį išlydi nuo vienos sienos griežtu, bet iškalbingu žvilgsniu žvelgiančios vienuolės su gėlėmis ir šventojo paveikslu, nuo kitos – pas vaistininkę patarimo maldaute maldaujančios dvi garbaus amžiaus moterys su ištiestu vaistų receptu.

Už nugaros, tolimiausiame kampe, lieka tragiškos avarijos užfiksuotas sukrečiantis epizodas: apsipylęs krauju vyras, parkritęs ant asfalto, tiesia ranką iš siaubo sustingusiai moteriai.

Iš Žaliakalnin užkilusio funikulieriaus vagonėlio jame sėdinti keleivė kažkodėl neišlipa. Kiek nustebęs savo kėdėje operatorius kilstelėja, bet ji ir toliau ramiai sėdi vagonėlyje. „Važiuojame?“ – funikulieriaus operatorius per radijo ryšį paklausia kolegos, sėdinčio pakalnėje.

Neišlipusi iš vagonėlio moteris nuvažiuoja.

Nors etatiniu spaudos fotografu E.Butkevičius jau nebedirba, jis taip pat – neišlipa iš fotografijos vagonėlio, – aplanko mintis ir atskriejęs palyginimas. Juk greitu laiku pasirodys jo nuotraukų albumas „Iš amžių sandūros“, kuriame sutilpę daug tokių kaip ši parodų. O ir šiaip E.Butkevičių su fotoaparatu rankoje sutiksi ir Laisvės alėjoje, ir parodos atidaryme ir, tarkim, Pažaislyje.