Klaidžiodama siauromis gatvelėmis Ispanijoje ir giliai į plaučius įkvėpdama Viduržemio pakrantės oro klaipėdietė Eugenija Odebrecht ne kartą klausė savęs: „Kaip čia jaučiuosi?“. Kiekvieną kartą tekdavo pripažinti, kad šiame krašte įspūdis toks, tarsi nieko nebūtum palikęs už savo nugaros.

Ispanijoje įsigytas namas sužadino troškimą pagaliau sulėtinti pašėlusį gyvenimo tempą ir apvertė aukštyn kojomis E.Odebrecht dukterų gyvenimus.

Turkijoje pajuto šaltį

„Supratau, kad noriu tiesiog nieko neveikti. Čia amžini darbai, įsipareigojimai ir nuolat kažko trūksta, nes aplinka verčia siekti visai tau nereikalingų dalykų. Netgi atostogaujant man anksčiau vis svildavo užpakalis – atrodydavo, kad turiu kažkur eiti, kažką vis rausti tarsi kurmis. Ispanijoje pagaliau supratau, kad daugybę metų neturėjau to spindėjimo ir džiaugsmo, kurį galiu ten patirti“, – atviravo restorano „Taravos Anikė“ savininkė bei savivaldybės tarybos narė.

E.Odebrecht teigimu, Ispaniją ir Turkiją, į kurią traukdavo ilsėtis apie 17 metų, būtų sunku palyginti arba toks bandymas būtų turkų nenaudai. Šeima yra turėjusi nuosavus apartamentus vietovėje, esančioje maždaug 300 kilometrų nuo Bodrumo, tačiau prieš kelerius metus juos pardavė. Teišliko tradicija vykti į Turkiją su vyru Gerdu pasiplaukioti jachta „Anikė“ ir pasidžiaugti nerūpestingu gyvenimu ant denio. Vis dėlto vieną rudenį būnant marinoje, kur švartuojami laiveliai, moterį užplūdo liūdesys. „Pajutau šaltį, nepakantumą svetimšaliams. Esame turkams nebereikalingi. Tai nebėra ta šalis, su kuria norėčiau turėti tamprius ryšius“, – nevyniojo žodžių į vatą E.Odebrecht.

Moteris prisipažino, kad būta minčių įsigyti nekilnojamojo turto pačiame Bodrume, kuris dar vadinamas turkiškuoju San Tropezu, tačiau svaiginančios kainos ir paširdžiuose kirbėjęs nepasitenkinimas tenykšte tvarka privertė atsisakyti šios idėjos. „Gyvenime nesu gavusi čekio Turkijoje. Oficialios, legalios prekybos ten nėra. Visada jautiesi apgautas. Jei tavęs ir neapsuko apie pirštą – tai tik dėl tavo budrumo. Pavargau nuo to. Man nesinori nei kitų apgaudinėti, nei pačiai būti apgaudinėjamai“, – be užuolankų kalbėjo klaipėdietė.

Namą pamilo išsyk

Pernai vasarą E.Odebrecht nutarė neburiuoti Turkijoje. Išlydėjusi vyrą pati patyliukais susikrovė lagaminą ir išlėkė į Ispaniją. Alikantėje klaipėdietę pasitiko šeimos bičiulė, dviratininko Tomo Vaitkaus mama Raimonda, mielai sutikusi pabūti gide ir trumpų atostogų kompanione.

„Dėjome „gazo“ – sėdome į automobilį ir apžiūrėjome visas įžymybes maždaug 100 kilometrų spinduliu“, – švytėdama prisiminimais dalijosi E.Odebrecht.

Klaipėdietė anksčiau buvo išmaišiusi beveik visas Kanarų salas, pabuvojusi Andalūzijoje, Barselonoje ir visuomet iš Ispanijos grįždavo su geriausiais įspūdžiais. „Jutau simpatiją ir Pietų Prancūzijai, tačiau pastebėjau, kad tenykščiai žmonės yra per daug rafinuoti, „užlankstyti“ ir išdidūs. Ispanai visai kitokie – paprasti, mokantys ir mėgstantys linksmintis, savo gyvenimo ir kultūros jie nėra iki beprotybės išpuoselėję“, – kalbėjo verslininkė.

E.Odebrecht neatsispyrė pagundai atostogų metu apžiūrėti keletą parduodamų apartamentų, esančių netoli rytinio iškyšulio, garsėjančio tuo, kad būtent ten Ispaniją pasiekia pirmasis saulės spindulys. Mažiausiai 200 metų senumo rekonstruotas namas nedideliame, gatvelių labirintais išraižytame Pego miestelyje privertė sustingti vietoje. „Nė neužlipusi į antrą aukštą ištariau, kad perku. Paklausiau, kiek savininkai tikisi gauti už namą, pasiūliau savo kainą. Jų vos infarktas neištiko. Ne tai ne... Atsisveikinau ir išvykome“, – prisiminė pirmąjį vizitą į dabartinius savo namus E.Odebrecht.

Visgi vakare moteris sulaukė skambučio – šeimininkai pareiškė, kad sutinka su visomis sąlygomis ir namą parduoda. „Naktį miegojau neramiai. Suma visgi buvo solidi, o namo nespėjau nei padoriai apžiūrėti, nei su vyru pasitarti“, – šyptelėjo moteris.

Pažadėjusi šeimininkams laikytis savo žodžio E.Odebrecht išskrido namo ir grįžo jau su savo sutuoktiniu – sutvarkyti visų formalumų. Į sutartį buvo įtrauktas punktas, kad pasirašius sandorį buvę ir naujieji šeimininkai drauge keliaus į geriausią paella restoraną mieste ir ten užsisakys galingus pietus.

Įkurtuvės – su nuotykiais

Anot E.Odebrecht, Pego miestelis yra ispaniškas iki kaulų smegenų. Nors jame gyvena tik 11 tūkst. žmonių, yra net šešios bažnyčios. Be miestelį vis užliejančio varpų gausmo, klaipėdietė jau spėjo pastebėti ir kitų dėsningumų: „Senos moterys mūsų gatvelėje ilgiausiai sėdi po langais ir šnekučiuojasi. Vos tik laikrodis išmuša vienuoliktą vakaro, visos tarsi burtų lazdele mostelėjus pakyla ir išsiskirsto“.

Įsigytas namas tiesiog "sulipęs" su kitais pastatais. Pirmajame aukšte – svetainė ir virtuvė, iš kurios galima patekti į šulinį primenantį ir akmens vėsa alsuojantį vidinį kiemelį. Antrajame aukšte yra trys miegamieji ir du vonios kambariai. Trečiajame – vadinamasis TV kambarys su dviem erdviomis terasomis. „Namai pastatyti taip, kad nebūtų karšta. Nemėgstu kondicionierių ir jų Ispanijoje nė kiek nepasigendu“, – pažymėjo E.Odebrecht.

Naujakuriams neteko sukti galvos dėl santechnikos įrengimų, šeimininkai pasirūpino ir virtuvės baldais, dujų balionu, garų surinkėju bei virykle – ispanams tai tiesiog pirmo būtinumo dalykai.

Pati E.Odebrecht jau liepą puolė gražinti naują būstą. Klaipėdietė svajoja, kad kambarius koks nors ispanų studentas išpieštų maurų stiliumi, norėtų aukso folija aplipdyti koloną svetainėje. Moteris spėjo įsitikinti, kad bandymai pačiai imtis interjero dekoratorės pareigų – tikras iššūkis. „Kėdę parduotuvėje gali tekti pirkti net dvi valandas. Jei pradėsi ispaną skubinti, gali likti nieko nepešęs. Pardavėjui žūtbūtinai reikia bendravimo – viso to spektaklio“, – juokėsi naujakurė.

Nuotykių būta ir vienoje dažų parduotuvėje Gandijos mieste. Klaipėdietei pasiteiravus pardavėjo, ar šis kalba vokiškai, ispaną ištiko isteriško juoko priepuolis: „Užsikniaubęs ant prekystalio jis žvengė iki numirimo. Tenykščių žmonių filosofija paprasta – jei esi Ispanijoje, tai ir kalbėk ispaniškai. Nemoki? Tavo problemos!“.

E.Odebrecht jau nusipirko ispanų kalbos vadovėlį, tačiau į studijas dar nekibo. „Nuvažiuoji ten toks gyvenimo „nukaltas“... Reikia laiko, kol išsispjaudai, išsigargaliuoji ir atsibundi, o tada jau nieko nebesinori“, – šypsojosi klaipėdietė.

Norai buvo lemtingi

Naujajame name Ispanijoje prabėgo visas rugsėjis. Kiekvieną vakarą kiemelyje būdavo skelbiama fiesta – vaišės tęsdavosi iki išnaktų. Mėgstamiausiu naujakurių patiekalu tapo šviežia antienos krūtinėlė, kurią parą tekdavo pamirkyti vyne, o po to kepti apelsinų padaže.

Šeima apsisprendė Ispanijoje sutikti ir žiemos šventes. Kūčios ir Kalėdos virto tikra pasaka – stalas, uždengtas baltutėle staltiese, lūžo nuo skanių patiekalų, kvepėjo iš miško parsineštos pinijos ir šakos su mandarinais, virpėjo žvakių liepsnos, žaižaravo paskubomis nupirktas krištolo sietynas.

Naujuosius visi pasitiko restorane prie jūros. Tradicinis ispanų paprotys – skaičiuojant paskutines senųjų sekundes praryti dvylika vynuogių su savo didžiausiais norais. „Visus mus ten pagavo tikra gyvenimo džiaugsmo euforija!“ – prisipažino E.Odebrecht.

Su vynuogėmis nurytų norų klaipėdietė neatskleidė, tačiau po Naujųjų susiklostę įvykiai – iškalbingi. E.Odebrecht dukros Laura ir Giedrė apsisprendė jau šį balandį Lietuvą išmainyti į Ispaniją bei ten kurti restoranų tinklą. Restoranai vadinsis „Sese‘s“, o jų filosofija turėtų atspindėti seserų išorines skirtybes ir vidinę bendrystę.

„Niekas nenutinka be reikalo. Dukros jau seniai mane įkalbinėjo įsigyti Ispanijoje namą. Jei nebūčiau ryžusis, merginos turbūt nebūtų atradusios gražios svajonės, drauge – ir progos ją įgyvendinti“, – kalbėjo E.Odebrecht.

Moteris puse lūpų užsiminė ir pati kartais susimąstanti, ar nevertėtų nusipirkti lėktuvo bilietą tik į vieną pusę. „Trokštu būti toli nuo pižoniško gyvenimo, kad galėčiau būti savimi. Nė prieš vieną nenoriu vaidinti nei geresnės, nei gražesnės“, – šyptelėjo klaipėdietė.