Bleiro ragana japoniškai

Savižudžių, arba Medžių jūra vadinamą Aokigaharos mišką 22 metų modelis nusprendė aplankyti paskutinę laisvą dieną po kelių mėnesių darbo Japonijoje.

"Kolegos buvo šokiruoti, nes buvo įsitikinę, kad laisvalaikį panorėsiu praleisti disneilende arba kokiame nors kitame pramogų parke", – šyptelėjo Gabrielė.

Mistinėje vietoje, kurioje, neabejoja japonai, vaidenasi, galima pamatyti dvasių ir labai lengva pasiklysti, Rumšiškėse gyvenanti lietuvė panoro apsilankyti naktį.

"Bleiro ragana japoniškai, – juokaudama scenarijų kūrė lietuvė, tačiau po to rimtai tęsė. – Man įdomu ezoterika, kaip jaučiasi žmonės toje vietoje, kas vyksta jų sieloje, koks jų vidus. Naktį su manimi į tą vietą, kuri daugumai japonų kelia baimę ir paniką, vykti visi kategoriškai atsisakė."

Vargais negalais artėjant vakarui lietuvė prikalbino ten ją palydėti kambario draugę – modelį iš Ukrainos ir japoną.

Apie 35 kv. km ploto tankus miškas auga prie japonams  švento Fudžijamos kalno. Ten nusižudo vis daugiau žmonių – dabar kasmet oficialiai randama apie 100 savižudžių.

"Manoma, kad jų padaugėjo po garsaus japonų romano apie ten nusižudžiusią įsimylėjėlių porą, – pasakojo Gabrielė. – Japonų senoliai pasakoja, kad ten jau seniai vaidendavosi dvasios ir mirusiųjų vėlės."

Socialinis projektas karste

Prieš vykdama į Aokigaharos mišką Gabrielė Gutt domėjosi, kodėl žudosi daug japonų.

"Vieni – dėl didelių išmokų, norėdami gautus pinigus už draudimą palikti artimiesiems, kiti – apnikti depresijos ar neištvėrę gyvenimo sunkumų. Japonai naudoja daug vaistų nuo depresijos. Dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, trumpam grįžti namo, po to vėl skuosti į darbą bei suktis sraigtu uždarame rate nėra lengva", – svarstė Gabrielė.

Ji pati irgi prisimena kartą  pajutusi grėsmingą išsekimą.

"Esu labai jautrus žmogus, energinis donoras ir kai kurie žmonės tuo naudojasi. Išgyvenau etapą, kai išsekau morališkai, buvo akimirka, kai nesinorėjo gyventi, – nuoširdžiai kalbėjo Gabrielė. – Beje, man įstrigo vieno garsaus, sėkmės lydimo žmogaus žodžiai. Į klausimą, ką svarbiausio gyvenime jis pasiekė, šis atsakė: "Dugną, nes nusileidęs žemai suvoki, kad reikia kilti į kalną, o nepabuvęs apačioje į viršų nepakilsi."

Neatsitiktinai, norėdama atkreipti dėmesį į ir Lietuvoje labai aktualią problemą, Gabrielė dalyvavo plačiai nuskambėjusiame socialiniame projekte "Man rūpi". Ji pozavo karste, apsupta degančių žvakių ir vaidino mirusią.

"Girdėjau balsus – "kamera vienas", "kamera du", "Gabriele, nekvėpuok", – projekto epizodus prisiminė mergina. – Niekada nenorėčiau to pakartoti, nes karste buvo baisu. Netikėjau, kad ta medinė dėžė turės tokią įtaką. Mane tarsi spaudė, apėmė nedidelė panika, tankiai plakė širdis, nors karstas buvo neuždengtas ir buvau ne viena."

Gabrielė įsitikinusi, kad savižudybė – ir bailus, egoistiškas poelgis: "Tie žmonės neišsprendžia problemų, bet pasielgia egoistiškai, perkeldami skausmą kitiems ir pabėga, nespręsdami problemų."

Tikrinami variklių dangčiai

Kokie įspūdžiai ją aplankė Aokigaharoje – savižudžių miške?

Labai miškinga vieta. Daug lentelių su užrašais, kad gyvenimas ir gyvybė yra labai brangi ir tai reikia vertinti, saugoti.

"Jūsų gyvybė – neįkainojama tėvų dovana. Pagalvokite apie juos ir savo šeimą. Jūs neturite išgyventi vieni. Paskambinkite mums... 22-0110.." – skelbė užrašai prie įėjimų į mišką.

"Įeinančius į mišką stebi vaizdo kameros. Matyt, dingus žmogui, peržiūrima, ar jis čia lankėsi, – pasakojo Gabrielė Gutt. – Kai mes lankėmės, ten nuolat buvo tikrinami prie miško sustojusių automobilių variklių dangčiai. Jei dangtis šaltas, ieškomas potencialus miške klajojantis, dingęs ar nusižudęs žmogus."

Dienos metu miške vaikščioja savanoriai, vilkintys rožinėmis detalėmis papuoštomis baltos spalvos uniformomis.

Bet artimiausiose parduotuvėse neparduodami medikamentai, kuriais galima nusinuodyti, virvės. O pardavėjai stebi ir skambina policijai, jei čia apsilanko potencialūs savižudžiai, kurie įprastai vengia žvilgsnių, yra vieniši, suka ratus, prieš pasiryždami eiti miško takeliu gilyn.

Triskart sutikta japonė

"Miškas tankus, kai kur nesimato net saulės šviesos, sakoma, kad ten labai lengva pasiklysti, o giliau randama medikamentų, virvių, dūlėjančių kaulų, – pasakojo modelis. – Daug teritorijų, apklijuotų lipnia juosta, – vadinasi, savanoriai tikrino ir jau pravalė šią vietą ar rado savižudžio palaikus."

Takelis į mišką – vos apie 50 m ilgio, toliau – tankmė, kur nesunku pasiklysti: nenuklysti vingiuotu keliu nuo maršruto perspėja ir turistiniai informaciniai tinklalapiai, bukletai, knygos.

"Oi, aš palikau namie siūlus, kuriais ketinau pasižymėti kelią", – panikavo ir nuolat atkalbinėjo grįžti atgal japonas.

Jie vengia kalbėti ir net galvoti apie vaiduoklius, dvasias, mano, kad ir kai kuriuose naktiniuose klubuose žemos ir blogos energijos, ir ten gali lankytis dvasios.

Širdyje lietuvė net norėjo dienai ar parai pasiklysti šiame miške. Tačiau nuotykius mėgstanti Gabrielė neslėpė, kad dvasių Aokigaharoje ji nesutiko. Tiesa, vienas epizodas, besilankant savižudžių miške, jai vis dėlto įstrigo.

"Eidami sutikome vienišą apie 25–30 metų japonę. Prasilenkėme, nes sėdome į automobilį ir nuvažiavome į kitą miško pusę. O ten, žiūrime, – vėl ji, –  stebėjosi Gabrielė. – Maža to, kai stabtelėjome prie parduotuvės, trečią kartą sutikome keliu einančią tą pačią moterį. Keista, bet ji, matyt, itin greitai vaikščiojo."

Ar tai ta pati japonė, ar ją matė ir ukrainietė, ir jas automobiliu vežęs japonas? Taip.

Tiesa, 27 metų japonas net nenorėjo apie tai kalbėti. "Jis tik linktelėjo galvą, nusuko kalbą, išprakaitavo,  – teigė Gabrielė, – ir iš susijaudinimo ėmė trūkčioti jo akis."