Septynias valandas ir 20 minučių. Lygiai tiek medikai operavo Joną Jučą, praėjusios kadencijos kultūros ministrą, ką tik paskirtą Seimo vicepirmininko Raimondo Šukio patarėju. 56 metų J.Jučui iš tulžies pūslės pašalintas didelis akmuo, pakoreguotas žarnyno negalavimas.

Buvo pasirengęs blogiausiam

„Nebijojau operacijos, – pasakojo J.Jučas. – Daktarams pasakiau tiesiai: jei kas, be sąžinės graužimo išlydėkite mane į amžinosios medžioklės plotus. Nugyvenau labai turtingą gyvenimą, pilną ir gerų, ir skaudžių įvykių. Ko gero, patyriau daugiau nei statistinis pilietis. Jei pasirodys, kad jau laikas, padėkite man ramiai, nepabudus iš narkozės atsisveikinti.“

„Bet daktarai padarė viską, ką galėjo, ir šiandien aš gyvas, – tarė buvęs Kauno 3–čiosios klinikinės ligoninės pacientas. – Galiu vairuoti. Galiu, nors, aišku, niekas nerekomenduoja, sutraukti cigaretę. Galiu grožėtis sniegu, šypsotis, sakyti komplimentus. Tik juoktis negaliu, dar skauda pjūvio vietą.“

Klusniai valgo sriubas

Kad jo organizme kažkas negerai, J.Jučas jautė senokai, bet, sako, nuolat neturėdavo laiko eiti ir išsitirti. Tik kai, būdamas kultūros ministru, grįžo iš oficialaus vizito Kijeve, prasta savijauta privertė kreiptis į medikus.

„Vilniaus daktarai, – prisimena J.Jučas, – peršvietė mane ir pranešė: turi akmenuką, labai nemažą, maždaug keturių centimetrų skersmens, reikia skubiai kažką su juo daryti. Bet kada daryti, jei turiu ministeriją tvarkingą palikti, o ir žmonos gimtadienis...“

Tačiau vieną dieną jį surietė ne juokais. „Paskambinu savo pažįstamam daktarui Alfredui Mačiuliui, jis Kaune turi bene didžiausių džiazo kolekciją, – prisiminė J.Jučas. – Klausiu: Alfredai, kurioj pusėj yra tulžis? Jis sako, dešinėj. Tai, sakau, man turbūt tas akmuo. Skauda.“

Niekas nesitikėjo, kad operacija bus tokia sudėtinga ir ilga. „Bet aš labai greitai sveikstu. Valgau, kaip liepta, sriubytes, tik košių negaliu valgyti, nemėgstu“, – kalbėjo po operacijos pastebimai sulysęs, bet atgaunantis jėgas J.Jučas.

Nutarė padėkoti kitaip

Buvęs pacientas prisipažino ilgai sukęs galvą, kaip atsidėkoti gydytojams. „Įprasto atsidėkojimo jie iš manęs, žinau, neimtų, o aš ir nesiūlyčiau, – sakė J.Jučas. – Pagalvojau, o kodėl padėka privalo būti materiali? Negi negalima ačiū pasakyti kitaip, pasidalijant dėkingumu, linkėjimais ir gera energija?“

Du muzikantai, seni J.Jučo draugai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis sutiko prisidėti prie padėkos Kauno 3-čiosios ligoninės kolektyvui. Naujojoje ligoninės koplyčioje praėjusį ketvirtadienį jie surengė nemokamą koncertą personalui ir ligoniams. Koncerto pavadinimas buvo trumpas: „Ačiū.“