Jordaniška idilė, arba pabėgimas iš Vadi Rumo dykumos

Žvilgsnis nuo Nebo kalno

Lėktuvui nusileidus įspūdingame netoli Amano esančiame Karalienės Alijos oro uoste, skubame atlikti visų privalomų procedūrų. Rodome internetu įsigytus Jordanijos pasus, keičiamės pluoštelį vietinių pinigų (1 Jordanijos dinaras (JOD) yra maždaug 0,80 euro), perkame vietinio "Zain" operatoriaus mobiliojo ryšio kortelę, ieškome mašinų nuomos punkto ir gavę juokingą rožinį mašiniuką leidžiamės Madabos kryptimi.

Išėję pasidairyti po miestelį, susirandame Šv.Jurgio bažnyčią. Jos vietoje iki XIX a. pabaigos stūksojo ankstyvosios Bizantijos laikų šventyklos liekanos. Pradėjus vykdyti rekonstrukcijos darbus, čia atrastas mozaikos žemėlapis, sudėliotas maždaug iš 2 mln. gabalėlių. Deja, iki mūsų laikų išliko kiek daugiau nei pusė šio preciziškai mozaikos meistrų sulipdyto meno kūrinio.

Toliau sukame vairą Senajame Testamente minimo Nebo kalno link. Jordanijoje išties nemažai piligrimų lankomų vietų, Nebo kalnas, nuo kurio Mozė pirmąsyk pažvelgė į Pažadėtąją žemę, yra viena jų. Brolių pranciškonų rūpesčiu šioje vietoje Mozei pastatytas simboliškas paminklas, kuriame įamžinta bronzinė gyvatė ir kryžius. Mozės gyvenimo pabaigos atminimui kalno viršūnėje stūkso IV–VI a. menanti bazilika, čia lankytojai gali pasigėrėti puošniomis mozaikinėmis grindimis. Šioje šventoje vietoje lankėsi ir popiežius Jonas Paulius II, kuris 2000 m. šalia bazilikos pasodino alyvmedį, ir popiežius Benediktas XVI 2009 m. šioje bazilikoje skaitė pamokslą.

Žvalgomės nuo Nebo kalno, lengvoje migloje paskendusiuose horizontuose mėgindami įžvelgti Negyvosios jūros ir pirmojo Pažadėtosios žemės miesto Jericho prieigas. Kasmet senkanti Negyvoji jūra, kurios kitas krantas siekia Izraelį, primena dar vieną Senajame Testamente aprašytą Sodomos ir Gomoros miesto istoriją. Madaboje esančios Šv.Jurgio bažnyčios garsiojoje mozaikoje yra pažymėtas net urvas, kuriame slėpėsi Lotas su dukterimis, išsigelbėjęs iš žūstančio nuodėmingo miesto.

Link svajonių SPA

Valandėlę prisilietę prie biblinių laikų ir nusileidę nuo Nebo kalno, nesikeliame per Jordano upę ir netraukiame link Jericho, kaip kadaise keliavę žydai, nešini Sandoros skrynia. Grįžtame į dabartį, kurios artimiausiuose planuose – Negyvosios jūros SPA.

Sušokę į "rožinę svajonę" (taip praminėme savo puikųjį mašiniuką), iš tiesų traukiantį praeivių šypsenas, puolame diskutuoti Senojo Testamento temomis, šviežius Nebo įspūdžius gardžiai užkąsdami milžiniškomis braškėmis. Taip skaniai sau bevažiuodami nė vienas nepastebime, kaip degalų rodyklė prietaisų skydelyje pavojingai artėja prie nulio ribos.

Leidžiantis žemiausios planetos vietos link (Negyvoji jūra – 420 m žemiau jūros lygio) užgula ausys, o kūną pamažu ima kratyti nervinis drebulys: kas bus, jei pusiaukelėje pasibaigs benzinas?! Kiek akys užmato – vienodo kirpimo kalnai ir greitį ribojantis vingiuotas keliukas, vedantis žemyn link jūros. Iš tiesų šis vandens telkinys, nors ir skambiai vadinamas jūra, tėra be galo druskingas ežeras, neturintis susisiekimo su jokiu pasaulio vandenynu. Mūsų Baltijoje druskingumas siekia nuo 1,7 proc., Negyvosios jūros vandenyje druskos sudaro apie 30 proc. Nuo seno manyta, kad tokiame sūryme negali gyventi jokie gyviai. Vis dėlto naujausių laikų tyrinėjimai skelbia, kad ir Negyvojoje jūroje egzistuoja gyvybė: aptikta apie 70 rūšių bakterijų. Juokaujama, kad šioje jūroje randamos tik dvi gyvybės formos: bakterijos ir plūduriuojantys turistai.

Galėtume smagiai pasijuokti, bet kaip tik dabar mums labiau rūpi kitas klausimas: ką daryti? Apsisukti ir grįžti atgal link Madabos ieškoti degalinės ar atsiduoti likimo valiai ir leistis žemyn, tikintis ją išvysti pakeliui? Patekę į panašias situacijas paprastai renkamės vieną ir tą patį sprendimo būdą – klausti vietinių! Pirštu baksnodami į benzino baką kamantinėjame kažkokius angliškai nė bum bum nesuprantančius karinės bazės sargybinius, kur artimiausiame kelyje rasti benzino. Išganingas gestas – ten, už posūkio – leidžia lengiau atsipūsti ir nekeisti kelionės krypties.

Gerai, kas gerai baigiasi

Kadangi nakvynę iš anksto užsisakėme netoli Petros esančiame Vadi Musos miestelyje, neskubėdami riedame tyrinėti druskingojo ežero. Stebime prabangių viešbučių įvažiavimo keliukus, galgi pro kurį nors pavyks įsmukti nepastebėtiems – taip norisi palepinti nuo darbų pailsusį kūną sveikatinančiomis Negyvosios jūros SPA procedūromis!

Prie pakeliamų užkardų, saugančių pinigingų turistų rojų, akylai budi griežtaveidžiai apsaugininkai. Kai lankėmės prie Negyvosios jūros Izraelio teritorijoje, mažo kaimelio Neve Zoharo didžiuliai viešbučiai buvo palankūs žaliems turistams ir leido naudotis savo švelniu smėliuku nubarstytais privačiais paplūdimiais. Čia tenka ieškoti viešojo pliažo, kurį atrandame pačiame hiltonų ir kempinskių virtinės gale. Už 20 Jordanijos dinarų žmogui gauname keletą lauko baseinų, deginimosi gultų, skėtukų nuo saulės, patogų priėjimą prie Negyvosios jūros ir daug daug gydomojo purvo!

Pasijaučiame tarsi vaikai, kurie, mamoms nematant, iki ausų tepasi juoda gličia mase! Malonumas neapsakomas! Štai kaip atrodo visas purvinimosi ritualas: pradžioje reikia išsiteplioti, tada žvilgtelėti į suskilusią veidrodžio šukę, paskui visą tą juodą purvą išsidžiovinti saulėje ir kai jau tapsi panašus į nejudrią juodąją mumiją – panirti į sūrią Negyvąją jūrą, o purvo likučius pašalinti kruopščiai šviečiant juos po silpna gėlo dušo srove.

Atjaunėję kokiais dešimčia metelių pajudame link savo nakvynės vietos Vadi Musos beduinų namuose. Po paraliais! Kažkodėl tik dabar pamatau telefone per booking.com atėjusią žinutę, kad mano iš anksto užsakytoje nakvynėje netoli Petros – ups! – žaliems turistams vietos nėra! Isteriškai cypteli mašinos stabdžiai. Dabar svarbiausia giliai kvėpuoti ir neprarasti savitvardos. Pirmoji per hotels.com užkliuvusi nakvynės vieta – Vadi Danos ekologinė stovykla – akimirksniu patvirtina užsakymą. "Google Maps" navigacija viltingai žada, kad dar prieš sutemstant būsime ten. Štai čia ir vėl pasireiškia žalioji turistų karma...

Ekologinės stovyklavietės ieškant

Nepastebiu, kad internete tuo pačiu pavadinimu (bet skirtingais adresais) užregistruotos dvi Vadi Danos ekologinės stovyklavietės. Aišku, kiaulystės dėsnio veikiami, pasirenkame klaidingą nuorodą. Po poros valandų jau įsivaizduojame, kad esame kažkur ekologiškame Danos kaimelyje, kur greitai turėtume gauti nakvynę.

Temsta. Iki tikslo navigacija rodo tik kelis šimtus metrų. Keliukas į kalną kažkoks įtartinas. Labai siauras, status ir perdėm akmenuotas. Ne man vienai mintyse pakimba klausimas: ar išvis kada nors kieno nors mašina važiuotas?.. Tamsoje vos neatsitrenkiame į surūdijusius vartus, kuriuos garsiai viaukčiodami spengiančioje nakties tyloje romiai saugo du asilai.

Bandydami apsisukti siaurame akmenuotame šunkelyje, vos neatsitrenkiame į lyg iš po žemių išdygusią vietinių mašiną. Vairuotojas nelabai šneka angliškai, bet noriai palydi mus iki savo namų artimiausiame kaimelyje. "Nakvokite čia, – ženklais siūlo kuklų savo būstą. – No money... Friends..." – dar priduria visus žinomus angliškus žodžius.

Pagaliau atsiranda ryšys ir man pavyksta prisiskambinti į stovyklą. Jos vadybininkas, girdėdamas mano isterišką "I don’t know where I am", ilgai nedvejodamas siūlo išeitį – važiuoti pirmyn iki "Petra Night hotel" ir nakvoti už tą pačią ekologinėje stovykloje suderėtą kainą – 40 JOD. Gauname kambarėlį viešbučio rūsyje, kaip ryte suprasime, – nebeveikiančiame turkiškų pirčių komplekse. Tai bent netikėta nakvynė!

Apleistas Rožinis miestas

Kad vizitas į Petrą būtų pigesnis, buvome nusipirkę Jordanijos pasus. Vienas iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų – kadaise IV a. pr. Kr. egzistavusios Nabatėjų Karalystės sostinė – pakeri iš pirmo žvilgsnio.

1812 m. ją atrado šveicaras Johanas Burkhartas. Apstulbintas jos grožio šveicaras Petrą pavadino Rožiniu miestu. Ilgus metus šio apleisto Rožinio miesto tuneliuose gyveno beduinai – klajokliai dykumų žmonės. Nuo 1984 m., prasidėjus turizmo erai, beduinai buvo iškeldinti iš Petros urvų. O likusiems teko prisitaikyti prie kur kas triukšmingesnio, aktyvesnio gyvenimo ritmo. Raudonos ir baltos spalvų ornamentais puoštomis skaromis (keffiyeh) pasidabinę galvas, netikėtai tapę verslininkais, beduinai išsijuosę siūlo etnografiniu stiliumi išpuoštų asilų, kupranugarių ferarius, vietinės gamybos suvenyrus, turkišką kavą, vaisvandenius.

Startuojame 8 val. Praeiname įspūdingą į dangų aukštais uolų stulpais kylantį tarpeklį, pro kurio siaurą plyšelį jau veriasi bene įspūdingiausias šio archeologijos parko eksponatas "Al Khazna" ("Iždas"), išgarsintas filme "Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis". Legenda pasakoja, kad šis įspūdingas statinys – tai Nabatėjų karaliui Aretui III statyta kapavietė. Pro ją keliavęs Egipto faraonas vijosi žydus, pabėgusius iš egiptiečių nelaisvės. Dalį turto jis nusprendęs paslėpti šioje vietoje.

Maniškiai kabarojasi kažkur ant priešais stūksančių raudonų uolų masyvų, norėdami beveik 40 m aukščio "Iždą" nufotografuoti iš paukščio skrydžio. Aš lieku stebėti nuobodžiaujančių kupranugarių. Klausiu gido, ar išties pats gražiausias komplimentas beduinų moteriai yra jos palyginimas su kupranugariu. "Iš kur ištraukėte tokią nesąmonę?.. – Ali net parvirsta ant žemės iš juoko. – Jei nori pasimeilinti mūsų merginai, lygink ją su gazele, bet ne su kupriu."

16 km piligrimystė

Eidami tolyn matome uolose iškaltą nabatėjų pradėtą, o romėnų baigtą statyti amfiteatrą, galėjusį sutalpinti iki 4 000 žiūrovų. Mėginame įkalbėti savo jaunėlę uždainuoti (reikia patikrinti akustiką) – deja, veltui. Nepadeda net įkalbinėjimai, kad veiksmas vyktų vieninteliame tokiame teatre pasaulyje, kuris yra išskaptuotas uoloje.

Užtai pietums ypatingą teatro aurą skleidžiančioje vietoje "pasirašome" visi trys. Duoną atstojantys papločiai, medus, chalva su pistacijomis, pakelis sausainių ir vanduo – tokie užkandžiai, tikimės, suteiks reikiamos energijos pasiekti galutinį kelionės tikslą – "Ad Deir" ("Vienuolyną"), iki kurio kelis kilometrus dar teks ropštis stačiais akmeniniais laiptais.

Pūkščiame kaip lėtaeigiai traukiniai, apdairiai žvalgydamiesi, kur statyti koją, nes... visas mūsų takas užminuotas. Taip, taip, asilų paliktomis "minomis"! Neapsižiūrėsi – bjaurus asilo "torto" kvapelis kaipmat įsigers į tavo kelioninius sandalus.

8 km pirmyn pasirodo esą gerokai lengvesni nei tas pats atstumas atgal, tik jau gerokai įdienojus. Oras tarsi apsunksta, aplinkos spalvos ir garsai sutirštėja. Daugėja asilų transporto, kantriai tempiančio į stačią viršukalnę mamas su mažamečiais vaikais, dėdules su ilgamečiais pilvais, močiutes su pensininkių pažymėjimais. Dar tik pradėję distanciją, net suplukę nuo pietinio kaitulio, jie iš paskutiniųjų bando įveikti privalomuosius Petros normatyvus.

Pasijunti tarsi patekęs į širšių avilį. Aplink dūzgia prekeiviai, turistai, gyvuliai, kurių balsai, atsitrenkę į rožines Petros uolas, bumerangu grįžta atgal, sukeldami dar didesnį širšalyną. Čia tamsaus gymio prekeivė šaukia šaižiu balsu, kad už Aladino žibintą (užsimaniau į Lietuvą parsivežti jordanišką džiną!) galiu mokėti ir kortele. Kiek toliau, uoliniuose "Flinstaunų garažuose", burzgia du džipai. Kosulio priepuolių varginamas beduinų berniukas nenori palikti savo darbo vietos. Vietinės smiltainio spalvos katės atkakliai murkia reikalaudamos iš uolose užkandžiaujančių turistų savo duoklės – matyt, pelių gaudyti šiame turistų knibždančiame Rožiniame mieste neapsimoka.

Finišuojame apie 15.30 val. ir kuo greičiau lekiame prie mašinos. Ryt šturmuosime Vadi Rumo dykumą, o šiandien miname dar kelias dešimtis kilometrų į priekį ir baigiame kelionę nardytojų rojumi pakrikštytoje Akaboje, mirkydami nuospauduotas kojas apyšiltėje Raudonojoje jūroje. Brrr… "Negyvoji buvo kur kas šiltesnė", – nusprendžiame vienbalsiai ir lekiame į viešbutį: ryt iš ryto privalome būti Vadi Rumo miestelyje, kur pradedame iš anksto užsisakytas beduiniškas klajones su "Wadi Rum Nomads".