Gegužės 11-ąją Nacionaliniame dramos teatre vyks ne tik choreografo, "Vilniaus baleto" meno vadovo ir televizijos veido Jurijaus Smorigino šokio spektaklio "Geiša" premjera. Prieš valandą bus pristatyta knyga – "Jurijus Smoriginas. Tarp Šančių ir Paryžiaus".

Kas knygoje bus...

... linksmiausio: "Nebus linksmumo. Knygoje bus gyvas žmogus. Nejuokinsiu aš nė vieno."

... liūdniausia: "Bus labai linksma, nes bus labai liūdna. Apie į gyvenimą optimistiškai žvelgiantį, kenčiantį, klajojantį, svajojantį, sunkiai dirbantį, besiilgintį ir humoro nestokojantį žmogų."

... baisiausia: "Skaitytojai turėtų suprasti, kad ne visada reikia save atiduoti darbui šimtu procentų. Kartais gyvenimas priverčia patikėti, kad mus gali išgelbėti tik darbas, karjera. Bet svarbiausia yra pats gyvenimas, šeima, vaikai."

... egzotiškiausia: "Mano gyvenimas televizijoje. 55 metų amžiaus vyrui, baletmeisteriui, artistui, režisieriui dar didesni sparnai užaugo televizijoje. Jos nebus daug. Bet gyvenimas, sulaukus 50 metų, nesibaigia. Kartais tik prasideda."

... paslaptingiausia: "Ne viską norėjau sakyti. Daug žmonių, kurie turėjo valdžią, mane engė, buvo artimi draugai, pakišo kėdę, vėliau tapo uzurpatoriais. Pradžioje buvo vardai. Po to paslapčia rašiau samprotavimus tarp eilučių ir ėmiau vardyti skaudulius. Palikau tik vieną vardą. Tą, kuris žmonėms padarė daug blogo. Jis panašus į klouną, todėl jis ir liko."

... ekstremaliausia: "Visas mano gyvenimas ekstremalus. Ankstyva pensija, savotiška psichologinė būsena. Išėjau į baleto artisto pensiją 1994 m. Nuolat esu kritinėje akimirkoje. Daug dirbau, ropojau iš duobių, suvokiau, kad profesija gali išgelbėti iš nevilties, kuri kartais atrodo beviltiškai juoda."

... gražiausia: "Apie žmoną, vaikus ir, žinoma, meną. Žmona ir baletas, mano profesija. Net nežinau, kas – antroji, o kas – pirmoji žmona."

Žodžiai Šančiams: "Ech, jeigu žmonės, gyvenantys Šančiuose, žinotų, kokioje nuostabioje vietoje jie gyvena. Ten praleidau beveik visą gyvenimą. Bėgiojau kapinių takeliais, ąžuolynu, bridau Nemunu tarp š... ir čigonų primėtytų stiklų, jais persipjoviau koją, mane vežė į ligoninę..."

Žodžiai Paryžiui: "Kai antrą kartą buvau Eliziejaus laukuose ir, pristatęs rafinuotą spektaklį, lenkiausi žiūrovams, klausiausi plojimų, buvau pasiekęs visų žmonių ir menininkų išsvajotą Olimpo viršūnę. Tada suvokiau, kad tai – tuštybių mugė.

Didžiausias Paryžius yra Šančiai. Ten, kur mano protėviai kūrė tą įdomų, menišką, artistišką rajoną, ten, iš kur atėjau, ten, kur gyveno mano diedukai ir mama."