Aukcione pirmą kartą mėgintas parduoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbas "Apsnigtas kaimas" naujo šeimininko neatrado. Pasiūlyta per maža suma. Ar didis tautos dailininkas niekam neįdomus, ar tiesiog pasiūlytas kūrinys nepateisino kolekcininkų lūkesčių.

Prieš savaitę vykęs XXIV Vilniaus aukcionas buvo išskirtinis. Jame pirmą kartą buvo pristatomas lietuvių dailės klasiko M.K.Čiurlionio "Apsnigtas kaimas". Būtent dėl to, aukciono organizatorių teigimu, pastaruoju metu meno rinkoje buvo jaučiamas didžiulis susidomėjimas ir sujudimas. Deja, unikalus vienuolikos fluorofortų rinkinys, kuriame – M.K.Čiurlionio ir dar devynių jo Varšuvos dailės mokyklos bendramokslių kūriniai, pirkėjo neatrado. Lotui nustatyta rezervinė suma aukciono dalyvių nebuvo pasiekta, o pasiūlyti 64 tūkst. litų pasirodė nepakankama.

"Apsnigtą kaimą" būtų sunku pavadinti ypač reikšmingu menininko darbu, – sakė Lietuvos meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis. – Tačiau atspaudas privačiam pirkėjui gali būti vertingas ne tiek dėl gražumo, kiek dėl labai reto meno rinkoje deficitiškumo. Tokio kūrinio savininkas galėtų drąsiai teigti, kad "Čiurlionis kabo tik dviejose vietose: mano namuose ir muziejuje Kaune". Manau, tokia frazė verta gana didelės sumos."

Apie M.K.Čiurlionio fluorofortą, kada padidės itin maža vadinama Lietuvos meno rinka, kokias pozicijas Lietuvos menininkai užima tarptautinėje ir vietos rinkose, "Kauno diena" kalbėjosi su mūsų šalies meno rinkos ekspertu E.Parulskiu.

– XXIV Vilniaus aukcione mėgintas parduoti M.K.Čiurlionio fluorofortas naujo šeimininko neatrado. Kaip manote, kodėl taip atsitiko?

– "Čiurlioniškas" Vilniaus aukciono surengtas varžytuves stebėjau pats. Ir ypač smalsiai – kovą dėl M.K.Čiurlionio fluoroforto. Verta priminti, kad lote buvo dar devyni atspaudai. Kai, pasiekus 64 tūkst. litų sumą varžytuvės baigėsi, padariau akivaizdžią išvadą – pardavėjo norima suma neatitiko atspaudą pasiruošusių nupirkti žmonių (ar institucijų) lūkesčių.

– Ar galėtumėte pasvarstyti, kokia suma būtų pakankama šiam darbui ir kodėl?

– Spėlioti, kokia buvo rezervinė šešto loto suma būtų gryna spekuliacija. Esu įsitikinęs, kad, praėjus kažkiek laiko, pardavėjai pakoreguos savo norus, ir mes fluorofortą vėl pamatysime aukcione.

– Ar gali būti, kad aukciono dalyviai iš anksto žinojo, kokia yra nustatytoji suma, siūlė savo 60 tūkst. ir truputį daugiau žinodami, kad jiems darbas vis tiek nebus parduotas?

– Ne, aukcionuose tokių keistenybių nebūna, nes toks veiksmas visiškai beprasmis.

– M.K.Čiurlionį galime vadinti savo tautos ir šalies brangakmeniu. Ar neparduotas jo darbas rodo, kad dabar jis nebėra toks vertinamas ar neatsirado žmogus, kuriam šis darbas būtų puošmena? Kitaip tariant, gal "Apsnigtam kaimui" trūksta spindesio ar grožio?

– M.K.Čiurlionio darbai – meno rinkos kontekste – nėra standartiniai. Jų toje rinkoje nėra. Vilniaus aukciono pasiūlytas darbas tėra turbūt trečias žinomas, patekęs į apyvartą, ir pirmasis, kurio rinkos kainą galėjome sužinoti. "Apsnigtą kaimą" būtų sunku pavadinti ypač reikšmingu menininko darbu – norint tai suprasti, tereikia nuvažiuoti į Kauną, M.K.Čiurlionio muziejų. Todėl atspaudas privačiam pirkėjui gali būti vertingas ne tiek dėl gražumo, kiek dėl labai reto meno rinkoje deficitiškumo – tokio kūrinio savininkas galės drąsiai teigti, kad "Čiurlionis kabo tik dviejose vietose: mano namuose ir muziejuje Kaune". Manau, tokia frazė verta gana didelės sumos. Kokios – kada nors sužinosime.

– Esate sakęs, kad į meno pirkimą nevertėtų žiūrėti kaip į investiciją. Kad meno kūrinys pirmiausia turi džiuginti. Kokia tendencija Lietuvoje: žmonės perka, manydami, kad investuoja, ar daugiau dėl to, kad tai papuoš jų namus?

– Nepažįstu nė vieno meno pirkėjo, kuris pirktų jam negražų kūrinį. Visi perka dėl estetinio pasitenkinimo. Ir gana daug iš jų slapta tikisi, kad įsigytas kūrinys taps investicija. Tai nėra labai rezultatyvi nuostata, bet nekenksminga. Nebent meno pirkėjas nusprendžia savo trofėjų parduoti antrinėje rinkoje – ir tuomet 90 proc. romantiškųjų investuotojų stipriai nusivilia.

– Kažkada seniai yra tekę girdėti, kad ne namai renkasi kūrinį, o kūrinys – namus. Vadinasi, tam reikia atitinkamos vietos?

– Be abejo, būsto ir jo aplinkos kokybė yra labai svarbus meno rinkos veiksnys. Esu matęs keliolika kokybiškų meno rinkinių, saugomų standartiniuose butuose sovietiniuose blokiniuose namuose, bet tai – išimtys. Nesisteminis pirkėjas, kuriam būsto puošyba yra vienintelis pretekstas įsigyti meno kūrinių (o tokie turėtų būti gausiausi meno rinkos dalyviai), sprendimus daro lengviau, kai savo namų sienų link nereikia brautis pro šiukšles, lūženas ir duženas.

– Kalbant apie Lietuvos meno rinką, esate sakęs, kad ji labai maža. Kas dėl to kaltas? Tiksliau, kas tai lemia ir nuo ko priklauso jos kilimas?

– Lietuvos meno rinka maža dėl akivaizdaus dalyko – galimų pirkėjų ribotų pajamų. Pasaulyje pagrindiniai meno pirkėjai yra ne kolekcininkai, o vidurinė klasė, t. y. ta klasė, kuri, patenkinusi visus kitus poreikius, dalį pajamų natūraliai skiria buičiai estetizuoti. Kai praturtėsime, ir rinka padidės.

– Kokią vietą pagal meno rinką, meno vertinimą, pirkimą ir pan. pasaulio mastu užima Lietuva? Kokius mūsų šalies menininkus išskirtumėte kaip paklausiausius? Kurie jų perkamiausi užsienyje, kurie – Lietuvoje?

– Vargu ar galima korektiškai, net ir paspekuliuojant turimais negausiais statistiniais duomenimis, kalbėti apie Lietuvos meno rinkos poziciją pasaulyje. Gerokai paprasčiau kalbėti apie Lietuvos menininkų pozicijas tarptautinėje ir vietinėje meno rinkose. O tos pozicijos labai pozityvios. Aukcionuose ir mugėse visuomet turi paklausą mūsų fotografija – ypač Antano Sutkaus klasika ir Rimaldo Vikšraičio tęstinio ciklo "Pavargusio kaimo grimasos" nuotraukos. Gerai perka Žilvino Kempino instaliacijas, Lenkijoje visuomet yra Stasio Eidrigevičiaus darbų paklausa, Danijoje matomą dalį turi tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, Niujorko "Voltos" mugėje nupirkta nemažai Mindaugo Lukošaičio piešinių.

Lietuvoje paklausiausių menininkų reitingo sąrašas skiriasi nuo tarptautinės paklausos. Skaidriausiai jį pamatyti galima Vilniaus aukciono tinklalapyje. Žinoma, tas perkamiausių autorių sąrašas irgi nėra tikslus – Lietuvos meno prekybos tarpininkai ir patys menininkai sakytų dar kitokias pavardes, kartais visiškai nežinomas meno kritikams. Aš jų taip pat nevardysiu – visi jie yra mano draugai, bičiuliai ar pažįstami, todėl, jei pasakysius vieną pavardę, dešimt įsižeis. Reikia palaukti kelerius metus. Tuomet antrinėje rinkoje atsiras dar daugiau šiandienio meno, galerininkai ir menininkai dažniau pasigirs sėkmingais pardavimais, meno mylėtojai – pirkiniais, ir populiariausi dailininkai taps matomi platesniame kontekste.

– Ar galėtumėte išskirti menininkus, kurių darbai galbūt yra pervertinami? Kada menininkas tampa brangus? Čia yra populiarumo klausimas, ar tai lemia ir kiti dalykai?

– XIX a. viduryje, susiformavus dailės edukavimo institucijoms, atsirado daug profesionalių menininkų. Daugiau, nei reikėjo galimiems užsakovams. Tai kardinaliai pakeitė meno rinkos struktūrą ir akcentus. Anksčiau menininkas nedirbdavo be užsakymo, dabar (nes tokia situacija yra ir šiandien) meno produkcijos pasiūla nepaprastai viršija paklausą – kuri irgi labai didelė. Meno labai daug ir jis, globaliai žiūrint – pigus. Tarkim, "Įperkamo meno mugėse" ("Affordable Art Fair", mugių, rengiamų Europoje, JAV ir Azijoje, tinklas) menas perkamas lyg prekybos centre. Dailės mylėtojai pereina per kelias dešimtis galerijų, prisikrauna maišus su grafika, fotografija, skulptūrėlėmis, išleidžia pirkiniams trečdalį mėnesinės algos ir važiuoja namo redekoruoti sienų ir židinių atbrailų.

Kaip ištrūkstama iš įperkamo meno geto? Dažniausiai menininkai tokio noro nerodo. Tai – jaukus getas. O norint patekti į muziejų, bienalių, meno žurnalų, kritikų ir stambių galerijų akiratį, menininkui teks mobilizuoti daug daugiau jėgų, nei amato įgūdžius ar emocines nuostatas. Be akivaizdaus talento, reikia intelekto, bendravimo gabumų, organizacinių sugebėjimų ir nemenkos finansinės bazės.

Kartą, apžiūrinėjant fotografo Andreaso Gursky'io parodą, bičiulis pareiškė, kad tokių nuotraukų ir jis galįs padaryti. Ir nedelsiant jas parodė savo telefone. Fotografijos tikrai buvo geros. Pagyręs pašnekovą pasiūliau sumodeliuoti jo būsimą garsaus menininko karjerą. Tau, pradėjau vardyti, lenkdamas pirštus, teks įsigyti padorią fototechniką, nes telefonu padarytų nuotraukų nepavyks išdidinti iki parodų formato. Ją įsigijus ir sukūrus kokybiškų nuotraukų bazę, teks investuoti į jų spausdinimą. Standartiniai spausdintuvai tam netiks, o norint padaryti kelių kvadratinių metrų ploto atspaudą, kuriame pikselių nesimatys net su didinamuoju stiklu, ir tinkamos laboratorijos teks paieškoti. Atspaudus numatytą seriją reikės dar keliolika tūkstančių litų skirti pasportuoti ir rėminti. Visa tai padarius reikės įtikinti kokią nedidelę, bet kibią galeriją imtis tau atstovauti. Važinėti po muges. Be sustojimo kalbėti – protingai, šmaikščiai ir angliškai. Visa tai daryti kelerius metus. Ar tu pasiruošęs išleisti arba kur nors gauti kelis šimtus tūkstančių savo menininko karjerai? Paaukoti tam dešimt metų? Ir be garantijų?

Mano pašnekovas tokioms autoinvesticijoms nebuvo pasiruošęs. Kiek pagalvojęs jis nusprendė, kad jo meninėms pretenzijoms patenkinti visiškai užtenka keliolikos pagyrimų feisbuke.

– Kokie meno kūriniai jums arčiausiai širdies?

– Labiausiai mėgstu fotografiją, ypač džiaugiuosi žiūrėdamas vadinamosios nuobodulio estetikos menininkų – Gintauto Trimako, Vytauto Balčyčio, Rimo Urbono, Gintaro Zinkevičiaus, Remigijaus Pačėsos, Alvydo Lukio ir kitų kūrinius. Taip pat man labai artima Lietuvos fotografijos mokyklos klasikų kūryba. Kodėl? Tos nuotraukos yra ir dokumentinis, ir estetinis, ir emocinis mano patirties pjūvis. Visuomet smalsu tyrinėti, kaip, atrodytų, absoliučiai asmenines konstrukcijas narsto kiti ir kitaip.

– Kuriuos menininkus, ne tik šiuolaikinius, vertinate labiausiai?

– Menininkai favoritai nėra pastovus dydis. Kiekvieną savaitę randu naujų, kurie nedelsiant išstumia senuosius. Kaip jau sakiau – meno daug. Ir privalau pridurti – gero meno daug.

– Ar turite savo kolekciją? Kokių menininkų darbai ją sudaro?

– Nesu klasikinis kolekcininkas. Kaip ir daugelis, prieš akis matau keliolika darbų – fotografijų, grafikos, žemėlapių, kurie džiugina.

– Ar yra jums labai patinkantis meno kūrinys, kurio neturite, bet norėtumėte turėti?

– Esu prigimtinis nekolekcininkas, ir juo toliau, juo labiau noras ką nors turėti slopsta. Bet noras pamatyti – nemažėja.