Personažus įkūnijanti jauna aktorė Simona Jasiškytė šią veiklą pradėjo pirmojo karantino metu, nusprendusi taip praskaidrinti savo ir mažųjų kasdienybę. Tačiau pasakų mielai klausosi ir tėveliai – juk visiems šiuo sudėtingu metu norisi patikėti, kad stebuklai egzistuoja.

– Kaip miško gyventojai karantino metu bendrauja su vaikais? Ar jie turi išmaniuosius telefonus?

– Karantinas buvo paskelbtas ne tik žmonių pasaulyje, bet ir stebuklingame miške. Tad jo gyventojai taip pat negalėjo gyvai matytis vieni su kitais. Vienos pilies princesė sugalvojo pasitelkti į pagalbą stebuklingo veidrodžio magiją ir taip paskambinti vaikams. Apie tai sužinojusi Musmirytė panoro pabendrauti su mažaisiais. Juk žmonių pasaulis toks įdomus ir visiškai kitoks nei stebuklingo miško, kuris žaliuoja prie magiškos Žalios Kūdros. Musmirytė iš princesės pasiskolino veidrodį ir dabar kiekvieną vakarą vaikams seka pasakas. Ji – nuostabi miško gyventoja, kuri apie knygas žino viską. Musmirytė turi savo mažą bibliotekėlę ir dienas leidžia skaitydama bei gerdama savo mėgstamiausią žemuogių arbatą.

Vaikai yra labai nuoširdūs ir atviri. Tokios ir jų baimės. Dabartinę situaciją jie ne itin supranta, jiems tai tik dar vienas įdomus nuotykis.

– Apie ką miško gyventojai kalba su vaikais paskambinę? Kaip nuramina jų širdeles, padeda patikėti, kad pasakų pasaulis egzistuoja? Ką pasakoja patys vaikai – kas juos džiugina, kelia nerimą?

– Miško gyventojai supranta, kad vaikai gali jais netikėti, todėl turi atsakymus į visus klausimus. Pirmojo skambučio metu niekada neskubame bendrauti, laukiame, kol vaikas apsipras. Būna, kad mažyliai bando visaip įrodyti, kad esi netikras. Tačiau pabendravus ilgiau, patiki stebuklu ir įsileidžia miško gyventojus į savo širdelę. Jei skambina Musmirytė, ji kartu su vaikais seka pasakas, kalba apie knygas, skatina jas skaityti. Fėja Milė moko, kaip būti magiškam. Magijos miško gyventojai mokosi specialiose mokyklose, tačiau Milė su vaikais pasidalija savo paslaptimis. O Princesė kartu su mažaisiais žaidžia. Būna, kad mažyliai papasakoja apie savas baimes. Tuomet pasigiliname drauge – kas ta baimė? Galbūt visai nėra ko bijoti? Juk kartais vaikai nuo tėvų užsisklendžia. Tačiau stebuklingo miško gyventojams jie atsiveria, ir mes galime padėti mažiesiems sunkiu metu.

– Ko bijo vaikai? Ar jų baimes pakeitė dabartinė situacija?

– Vaikai yra labai nuoširdūs ir atviri. Tokios ir jų baimės. Dabartinę situaciją jie ne itin supranta, jiems tai tik dar vienas įdomus nuotykis. Apsauginių kaukių dėvėjimą ir buvimą namuose jie priima kaip žaidimą. Dažniausiai vaikai bijo tradicinių dalykų – baubų po lova, tamsos, vorų ar net krokodilų.

– Musmirytė labai mėgsta skaityti. Kokias pasakas tiesioginėse transliacijose ji seka vaikams?

– Musmirytė stengiasi kuo daugiau skaityti, o apie perskaitytas knygas pasakoti visiems. Vaikų meilę knygoms ji ugdo įvairiais metodais. Vienas jų – tiesioginės vakaro pasakos transliacijos. Prieš vakarinius skaitymus ji laksto po savo bibliotekėlę, bandydama išrinkti kuo geresnę istoriją. Pasaka visad turi būti jautri, įdomi, pamokanti ir, svarbiausia, įtraukianti. Transliacijos skirtos visiems vaikams – tiek dideliems, tiek mažiems. Juk mes visi giliai širdyje dar esame maži ir tikime stebuklais. Todėl skaitydama Musmirytė žino, kad jos klausosi ne tik mažyliai, bet ir paaugę ar net suaugę, kuriuos istorijos taip pat giliai sujaudina ir primena užmirštas svajones.

Pasitiki: į Musmirytę įsikūnijusi S.Jasiškytė sako, kad vaikai labai atviri, stebuklingojo miško gyventojams jie patiki savo paslaptis ir norus. Justinos Charašauskaitės nuotr.

– Šiuo karantininiu laikotarpiu stebuklų ir šilumos norėtųsi ne tik vaikams. Ką Musmirytė papasakotų ir kaip pralinksmintų močiutę, kuri šiais metais nepamatys anūkų?

– Šiais laikais džiugina tai, kad galime vienas kitą pamatyti bent naudodamiesi technologijomis. Tai tikras stebuklas, kuris neleidžia liūdėti. Visiems, patiriantiems sunkumų, Musmirytė palinkėtų stebuklų ieškoti mažesniuose dalykuose. Prisiminkite laiką, kai patys buvote vaikai. Juk tada stebuklus regėdavote visur aplink save, juos įžvelgdavote net smulkmenose. Besiruošdami Kalėdoms, papuoškite namus, nusiųskite vienas kitam ranka rašytą laiškelį. Pagalvokite, ką kartu nuveiksite, kai jau bus galima pasimatyti gyvai ir apsikabinti. Jei negalite pasimatyti su anūkais, kodėl gi patiems nepasekus pasakos skambučiu? Svarbiausia – paklauskite vienas kito: "Kaip tu jautiesi?"

– Kokią vaikystės pasaką Musmirytė patartų visiems perskaityti šiuo kalėdiniu laikotarpiu, kuri nuramintų, primintų tikėjimą stebuklais?

– Musmirytei sunku išsirinkti vieną mėgstamiausią pasaką. Ji nenori įžeisti kitų pasakų, nes visos jos gražios, pamokančios ir stebuklingos. Puikių kalėdinių istorijų, galinčių priminti vaikystės pasaulį, yra labai daug. Rekomenduočiau perskaityti jų kuo daugiau! Svarbiausia – ne ką skaitote, bet kaip tai darote. Vaikams stebuklingiausia pasaka bus ta, kurią jiems skaitys tėvai. Skaitydami pasakas tėvai su vaikais užmezga artimą ryšį, juos nuramina ir paguodžia.

– Kaip paskatintumėte suaugusį žmogų patikėti magija? Galbūt stebuklais vėl pradedama tikėti susilaukus vaikų?

Geriausias receptas – neleisti slogiai nuotaikai pasiekti jūsų vidaus. Daugiau bendraukite virtualiai, dalykitės jausmais.

– Visi suaugusieji savyje turi vidinį vaiką, tačiau kartais bijoma jį išleisti laukan. Padrąsinčiau nebijoti kvailioti, išdykauti, svajoti. Stebuklu labiausiai patikime tada, kai jį sukuriame kitiems. Padarykite gerą darbą artimajam, šeimos nariui. Kai išvysite nuoširdžią šypseną, žibančias akis, suprasite, kad stebuklas ką tik įvyko! Tikra tiesa, kad vėl pradedame tikėti stebuklais susilaukę savų atžalų. Taip yra todėl, kad mažyliai mums primena, kaip būti vaikais. Imame atsiminti, kokį pasaulį  vaikystėje patys regėdavome, – stebuklingą ir nepaprastą. Skaitant pasakas, Musmirytei pavyksta atgaivinti tėvelių prisiminimus. Kartais ji net gauna laiškų, kuriuose mažylių tėvai dėkoja, kad pasakomis Musmirytė sugrąžino džiugesį į jų širdis.

– Koks miško gyventojų geros nuotaikos ir stebuklingų Kalėdų receptas? Kur per šias neįprastas šventes pasisemti džiugesio?

– Geriausias receptas – neleisti slogiai nuotaikai pasiekti jūsų vidaus. Daugiau bendraukite virtualiai, dalykitės jausmais. Žinoma, liūdna, kad negalime su artimais žmonėmis susitikti gyvai, tačiau tai nereiškia, kad negalime jiems paskambinti ir palinkėti gražių švenčių. Apsidairykime ir pastebėkime mažus dalykus. Ar matėte, kaip lėtai krenta snaigės? O ar kada atkreipėte dėmesį, kad sningant galima užuosti sniegą? Papuoškime langus kalėdinėmis lemputėmis – juk taip smagu vaikščiojant lauke matyti, kad žmonės neprarado tikėjimo šventėmis. Į kaimyno pašto dėžutę įdėkime raštelį, linkintį geros dienos. Sukurkime stebuklą sunkiau gyvenantiems – juk paramos fondai ir paštomatai vis dar veikia.

– Ką miško gyventojai veikia karantino metu, kai negali susitikti su vaikais?

– Musmirytė tvarkosi bibliotekėlėje, rūšiuoja knygas ir, žinoma, skaito! Ji stengiasi įrašyti kuo daugiau pasakų, kurių vaikai galėtų klausytis ir klausytis. Turi daug ateities planų. Viskas priklauso nuo žmonių pasaulio gyventojų. Jei jie ir toliau taip nuostabiai klausysis pasakų, Musmirytė tikrai niekur nedings, o pasakų miško gyventojai parodys dar daugiau stebuklų. O elniai šiuo metu labai užsiėmę. Juk jie – didieji Kalėdų Senelio pagalbininkai! Anksčiau, trejus metus iš eilės, vyko nuostabus projektas "Misija Laplandija", kurio metu vaikai lėktuvu buvo skraidinami pas tikrų tikriausią Kalėdų Senelį. Pirmą kartą Senelį aplankė vaikai iš globos namų, antrą – daugiavaikės šeimos, trečią – meno mokyklų auklėtiniai. Kelionėje juos lydėjo pasakų miško gyventojai elniai. Juk tik jie žino, kur gyvena tikrasis Kalėdų Senelis. Nors šiemet į Laplandiją keliauti negalima, Senelis dovanas dalys kaip visada – paliks naktį po eglute.