Kauniečio Džiugo Petruškevičiaus studijos Pietų Korėjoje prasidėjo daug jėgų, laiko ir pinigų kainavusiais nesusipratimais, tačiau ten praleisto laiko jis nė kiek nesigaili.

Atsitiktinumų grandinė

Kauno rajone, Kulautuvoje, gyvenantis 22 metų Dž.Petruškevičius Pietų Korėjoje praleido pusmetį. Tą laikotarpį jis Dongguko universitete studijavo vadybą. Pasibaigus studijų mainų programai grįžo į Vytauto Didžiojo universiteto auditorijas įgijęs neįkainojamos patirties ir kupinas įspūdžių.

Vaikinas į studijų mainų pasirinkimų sąrašą Pietų Korėją įrašė, kaip pasakojo, gana atsitiktinai. Kai į Japoniją išvykti nepavyko, į Izraelį važiuoti pats atsisakė dėl ten prasidėjusių karinių veiksmų su Palestina,  beliko krautis daiktus į Pietų Korėją, apie kurią net nebuvo rimtai mąstęs.

Į Pietų Korėją Džiugas išsirengė vasario pabaigoje. Po nakties, praleistos lėktuve, jis, kaip ir dauguma keleivių, džiaugėsi galėsiąs pailsėti. Vaikinas nė neįtarė, kas jo laukia nuvykus į universiteto bendrabutį.

Vos atvykus – nemalonus siurprizas

Užuot griuvęs į lovą, kaunietis su visa minia ką tik atkeliavusių nemiegojusių ir alkanų studentų turėjo skubėti į prekybos centrą pirkti patalynės. „Paprastai Lietuvos universitetų bendrabučiuose, jei jau patalynės neduoda nemokamai, už simbolinį mokestį galima lengvai gauti“, – stebėjosi vaikinas.

Į apsipirkimo žygį studentus lydėjo kuratoriai, tačiau ir šie didžiuliame prekybos centre, anot Džiugo, buvo bejėgiai išvydę ilgiausias eiles. Lietuvoje tokios būna tik prieš didžiąsias šventes.

„Kiti pirmųjų dienų nesklandumai -- labiau kurioziški: Pietų Korėjoje žmonės nelinkę kalbėti angliškai, tad vietoj arbatos nusipirkau dėžutę su uogienės pakeliais, pirmieji bandymai užsisakyti maisto kavinėje baigdavosi tuo, kad patiekalas su vištiena pasirodydavo esąs didelis į sušį panašus patiekalas su mėsa ir ryžiais viduje“, – pasakojo Dž.Petruškevičius.

Bauda dėl universiteto klaidos

Nemalonumų kauniečiui kilo ir dėl vizos. Ji būtina Pietų Korėjoje norintiesiems dirbti arba studijuoti.

Vizą Džiugas tikėjosi gauti jau viešėdamas svečioje šalyje. „Ir prasidėjo nesusipratimai. Iš užsienio atvykusių  studentų apgyvendinimu ir iškilusių problemų sprendimu užsiimantis darbuotojas negalėjo tiksliai pasakyti,  iki kada tiksliai reikia gauti vizą. Mano kuratorius nežinojo, nei kur gauti, nei kur būtina registruotis“, – prisiminė Dž.Petruškevičius.

Iš universiteto gavus reikalingus dokumentus vizai, paaiškėjo, kad jie netinkamai surašyti. Teko iš naujo registruotis Imigracijos skyriuje. Eilės ten – didelės, lietuviui naujas vizitas buvo paskirtas tik po poros savaičių, todėl laiku gauti vizos nespėjo. Mokestis už ją išaugo beveik tris kartus: vietoj 70 JAV dolerių teko sumokėti 200.

Branduolinio karo grėsmė

Pietų Korėjoje Dž.Petruškevičius buvo tuo metu, kai netikėtai kilo Šiaurės ir Pietų Korėjų konfliktas ir  branduolinio karo grėsmė.

Apie ją sužinojo... iš namiškių. Vaikino nuomone, padėties rimtumas Amerikoje ar Europoje buvo pernelyg išpūstas. „Būnant pačioje Pietų  Korėjoje padidėjusios įtampos nė nesijautė, o žmonės, paklausti apie galimą karą, tik numodavo ranka ir atsakydavo, kad kiekvienais metais Šiaurės Korėja grasina ir nėra ko nerimauti“, – pasakojo kaunietis.

Vis dėlto, internete pasirodžius Šiaurės Korėjos raginimams užsieniečiams palikti Pietų Korėją, Džiugas, šeimos raginamas, nusprendė savaitei palikti šią šalį ir netikėtai pasisvečiavo Taivane.

Klaidžiojo po ligoninę

Nepaisant visų aštrių potyrių, Dž.Petruškevičius teigė, kad iš Pietų Korėjos grįžo ja susižavėjęs.

Ypač didelį įspūdį paliko žmonių kantrybė ir noras padėti. Didžioji dalis korėjiečių sunkiai šneka angliškai, bet, paprašyti pagalbos, jie stengiasi padėti kaip tik įmanydami. Jei ir nepavyksta susišnekėti, korėjietis daug kartų atsiprašo, tada arba paskambina savo draugams, kurie geriau moka angliškai, arba užkalbina kitą praeivį ir pasitelkia į pagalbą jį.

„Pavyzdžiui, man netikėtai prireikė kraujo tyrimų. Universitete esančio medicinos punkto darbuotojai nusiuntė į artimiausią ligoninę. Surasti ligoninės pastatą buvo lengviausia užduotis“, – juokėsi kaunietis.

Registratūroje jam niekas angliškai negalėjo pasakyti, kur kreiptis. „Buvau nusiųstas į antrą aukštą. Klaidžiojau tarp palatų, ligonių ir kitų objektų, niekaip nesusijusių su mano tikslais. Žvelgiant pozityviai,  turėjau puikią galimybę pamatyti, kaip atrodo Pietų Korėjos ligoninės palatos, valgyklos, laisvalaikio kambariai“, – įžvelgė ir teigiamą pusę Dž.Petruškevičius.

Po ilgų ir nesėkmingų pastangų surasti reikiamą vietą jam pagaliau pasisekė užkalbinti žmogų, šiek tiek mokantį angliškai.

„Jis mane nuvedė į reikiamą vietą, padėjo susišnekėti su ligoninės darbuotojais, po to palydėjo iki kito kabineto ir kantriai laukė, kol ateis gydytojas atlikti tyrimų. Gaila, tam žmogui asmeniškai taip ir nepadėkojau. Jis jau buvo nuėjęs, kai išėjau iš kabineto“, – pasakojo studentas.

Jis sakė negalįs nepaminėti idealios tvarkos ir švaros miestuose. „Gyvenau pačiame Seulo centre esančiame Jung-gu rajone. Pastebėjau, kad į tvarkymo darbus įtraukti ir darbuotojai, ir technika. Gatvės, kitos viešosios erdvės tvarkomos nuo ankstyvo ryto ir darbai trunka visą dieną. Tiesa, gatvių tvarkymo darbai nereiškia gatvių lopymo – ten iš naujo perkloja asfaltą, o darbo pabaigoje vėl pažymi gatvių juostas ir ženklus“, – palygino studentas.

Su dėstytoju – jokių diskusijų

Didžiulį studijų Pietų Korėjoje ir Lietuvoje skirtumą Džiugas pajuto jau pirmosiomis dienomis. „Pastebėjau, kad diskutuoti su dėstytoju per paskaitą nėra geriausia idėja. Bet kokie bandymai išsakyti priešingą ar kitokią nei dėstytojo nuomonę gali baigtis ne tik nusivylimu, bet ir gerų santykių su dėstytoju nutraukimu“, – pasakojo kaunietis.

Pietų Korėjos dėstytojai labai smulkmeniški, tad klausimai dažniausiai būna užduodami iš tokių temų ar pavyzdžių, kurių mažiausiai tikiesi, kad bus.

Visos paskaitos Džiugui vyko anglų kalba. „Retas senesnės kartos korėjietis gali laisvai šnekėti angliškai, tad didžioji dalis paskaitų apsiribojo bandymu suprasti dėstytojo akcentą“, – juokėsi kaunietis.

Būsimiems šios šalies aukštųjų mokyklų studentams jis patarė nebandyti praleisti paskaitų. Praleidus 3– 5 paskaitas (priklauso nuo dėstytojo) gresia neigiamas pažymys ir to dalyko teks pakartotinai mokytis kitą semestrą.

Miegodavo skaitykloje

Įdomiausia Džiugui buvo stebėti, kaip studentai ruošiasi atsiskaitymams (tarpiniams ir galutiniams egzaminams). „Korėjoje įprasta kiekvieną darbą atlikti kiek įmanoma geriau – kuo geriau išlaikyti egzaminą, įstoti į kuo geresnį universitetą, gauti geriau apmokamą darbą (jei dar pavyksta gauti darbo vietą „Samsung“ įmonėje, išvis nuostabu) ar susirasti kuo gražesnę žmoną“, – vardijo Dž.Petruškevičius.

Dažnai intensyvaus pasirengimo etapas prasideda likus dviem savaitėms iki atsiskaitymo. Tada skaityklos  sausakimšos studentų, tačiau jie daugiau bendrauja tarpusavyje nei mokosi.

Kaunietis pasakojo pastebėjęs, kad ten įprasta aktyviai bendrauti su draugais. Neretai atsitinka, kad pasiruošimas egzaminui virsta susirašinėjimu su artimu draugu, mylimuoju ar mylimąja.

„Dėl prastai suplanuoto laiko ir užsitęsusio mokymosi (ar susirašinėjimo) dažnas korėjietis eina miegoti itin vėlai (2–3 valandą ryto). Galima nuspėti, kaip jie jaučiasi po savaitės tokio pasiruošimo. Todėl miegančio  studento vaizdas skaitykloje ar per paskaitą nieko nestebina“, – teigė studentas.

Dovanų – plastinė operacija

Viena linksmesnių keistenybių, Džiugo pastebėtų Pietų Korėjoje, – užėjęs į tualetą dažnai sutiksi žmogų, o kartais net ir kelis, besivalančius dantis. Korėjiečiai juos valosi kiekvieną kartą pavalgę ar bent šiek tiek  pajutę nemalonų savo burnos kvapą.

Dar didesnę nuostabą jam kėlė didžiulis grožio kultas. Seulo gatvėmis vaikšto tik itin madingai apsirengę žmonės, o moterys – dar ir labai išsidažiusios. „Pas mus įprasta girdėti, kad vaikai mokyklos baigimo proga tėvų prašo automobilio, o ten pageidauja plastinės operacijos“, – pasakojo kaunietis.

Džiugas pats tuo netikėjo, kol vieną dieną, gerdamas kavą su draugais korėjiečiais, jų paklausė, kelios iš visų universiteto studenčių išvaizdą galėtų būti pasikoregavusios skalpeliu. Atsakymas buvo – maždaug pusė.