Autosportas užkoduotas genuose

– Tomai, šiandien esate gerai žinomas inžinierius autosporto ir akademinei bendruomenei. Studijavote ne tik LIK, bet ir prestižiniame Oxford Brookes University, Jungtinėje Karalystėje. Tačiau nuo ko prasidėjo jūsų profesinė kelionė ir kaip gimė aistra technikai ir autosportui?

– Nors mano abu tėvai yra medikai, tačiau sportas ir inžinerija visada ėjo greta mano gyvenime. Žinoma, prie to neakivaizdžiai greičiausiai prisidėjo mano senelis ir jo broliai, kurie buvo gerai žinomi inžinieriai Lietuvoje. Senelis taip pat turėjo ir aistrą autosportui bei buvo ralio šturmanas. 9-ajame dešimtmetyje jis penkis kartus tapo Lietuvos čempionu.

Galbūt senelis norėjo mane apsaugoti nuo šios ligos, o gal turėjo kitų priežasčių, tačiau manęs į savo veiklą neįtraukė. Visgi, ta meilė autosportui ir technikai gimė manyje.

Atsirado trauka skaičiams, grafikams, linijoms, matematikai ir inžinerijai. Deja, vėlesnėse mokyklos klasėse patekau pas matematikos mokytoją, kuri užgesino tą susižavėjimą, todėl pirmiausia pasirinkau socialinius mokslus.

Visgi laisvalaikiu vis bandydavau krapštyti automobilius. Turbūt pradžioje tiek pat sugadindavau, kiek ir sutaisydavau. Tiesiog man patiko sukioti varžtus ir ta aistra pamažu augo.

Tomas Liutkus. Partnerio nuotr.

– Užsiminėte, kad pasirinkote socialinius mokslus, tačiau tai netapo jūsų keliu. Kaip supratote, kad jūsų pašaukimas kitas?

– Taip, pasirinkau viešosios komunikacijos studijas, tačiau jau antrame kurse supratau, kad tai ne mano kelias. Visgi užsispyriau ir studijas baigiau, nors lengva nebuvo. Reikėjo rašyti baigiamuosius darbus, o mintyse jau buvau inžinerijoje ir automobilių trasoje. Žinoma, įgytas žinias panaudojau profesiniame kelyje, tačiau dar studijuodamas aiškiai supratau, kad noriu dirbti su automobiliais.

– Taip atsirado Lietuvos inžinerijos kolegija?

– Tikrai taip. Įstojau į Lietuvos inžinerijos kolegiją, automobilių techninio eksploatavimo specialybę. Taip degiau noru įgauti kuo daugiau žinių, kad papildomai iškart įsidarbinau pas vieną automobilių sporto meistrą į jo automobilių servisą. Tad praktines ir teorines žinias kaupiau ne tik studijose, bet ir po jų dirbdamas prie sportinių automobilių. Pradėjau nuo paprasčiausių darbų. Dar dabar pamenu, kaip savaitę šveičiau sportinio Mitsubishi dugną. Vėliau, augant patirčiai, darbai sudėtingėjo. Baigiant studijas tikrai pasitikėjau savimi, nes buvau įdėjęs labai daug darbo į tai ir sau kėliau aukščiausius tikslus.

Partnerio nuotr.

Aistra nuvedė į „Oxford Brookes University“

– Baigęs studijas Lietuvos inžinerijos kolegijoje, išvykote į užsienį. Kaip jūsų taikiklyje atsirado „Oxford Brookes University“?

– Žiūrėdavau „Formulę 1“, sekdavau ne tik lenktynes, bet ir tai, kas vyksta už trasos ribų – komandų strategijas, technologijas. Man rūpėjo ne tik kas laimėjo, bet ir kodėl laimėjo. Ieškodamas informacijos, kažkuriame šaltinyje – man atrodo, tai buvo knyga apie tai, kaip patekti į F1 – pirmą kartą pamačiau paminėtą „Oxford Brookes University“.

Pradėjau gilintis. Tai ne tik viena stipriausių motorsporto inžinerijos programų pasaulyje – jų absolventai dirba „Formulėje 1“, ir įvairiose kitose sportinių automobilių gamyklose. Tai mane labai įkvėpė. Taip gimė tikslas – patekti ten ir tapti sportinių automobilių inžinieriumi.

Partnerio nuotr.

– Ar buvo sunku įstoti?

– Reikėjo motyvacinio laiško, kuris įtikintų, kodėl būtent aš vertas vietos. Taip pat – dviejų rekomendacinių laiškų. Vieną parašė mano studijų kuratorius Lietuvos inžinerijos kolegijoje, kitą – dabartinis LASF vadovas, su kuriuo jau buvome pažįstami iš autosporto aplinkos.

Magistro studijų programa vadinosi „Motorsport Engineering“. Pradžia nebuvo lengva: reikėjo persiorientuoti prie kitos studijų sistemos, kalbos, tempo. Pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Buvo ir ašarų, ir dvejonių, ar gerai pasirinkau, bet įsibėgėjus pavyko prisitaikyti – egzaminus išlaikiau gerai, metus baigiau stipriai.

Partnerio nuotr.

– Kaip vertinate šias studijas jau žiūrėdamas iš perspektyvos? Ar įmanoma šias studijas palyginti su studijomis Lietuvoje?

– LIK davė stiprią praktinę bazę, o Anglijoje buvo intensyvi teorija. Maniau, kad jau daug žinau, bet per pirmą savaitę supratau – kad mokytis reikės labai ir labai daug.

Žinoma, buvo ir labai unikalių, pasaulyje gerai žinomų dėstytojų. Pavyzdžiui, James Balkwill – F1 konsultantas, kurio knygas vis dar naudoju savo paskaitose ar Sergio Rinland – ilgametis „Sauber“, „Benetton“ ir „Williams“ vyr. konstruktorius, dėstęs „Lap time simulation“. Jo paskaita ir universitete vadinosi „Lap time simulation and race engineering“ (Rato laiko modeliavimas ir lenktynių inžinerija) buvo kaip vyšnia ant torto.

Partnerio nuotr.

– Ar turėjote planą, ko sieksite po šių studijų? Norėjote tarptautinės karjeros ar planavote grįžti į Lietuvą?

– Dar grįžęs į Lietuvą rašyti baigiamojo darbo galvojau apie tolimesnę karjerą F1, kur nemaža dalis mano grupiokų atliko praktiką, o vėliau ir įsidarbino. Visgi, daugiau pabendravęs su jais, supratęs, kokia ten tvyro įtampa, ir kiek mažai turi galios daryti sprendimus, nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Gimtinėje prisijungiau prie LIK Racing division. Kartu dar studijų metais esame vystę kelis projektus, dirbę 1006 km lenktynėse. Tuo metu komanda pasitikėjo manim, vėliau skyrė komandos vadovu. Tad visus gerai pažinojau ir supratau savo būsimą vaidmenį. Šiandien komandoje esu našumo (performance) inžinierius – atsakingas už automobilio dinamiką, jo nustatymus prieš treniruotes ir jų metu, duomenų analizę bei lenktynių strategiją.

Partnerio nuotr.

Dabar galiu tiesiogiai daryti įtaką rezultatui – per savo skaičiavimus, modeliavimus, automobilio paruošimą, nustatymų parinkimą. Nesvarbu, ar tai ilgos distancijos lenktynės, Le Manas ar 1006 km varžybos – atsakingas esu ir už strategijos kūrimą. Būtent tas tiesioginis poveikis rezultatui mane visada žavėjo. Būtent tai radau LIK komandoje.

Karjera LIK

– Tačiau prisijungėte ne tik prie automobilių komandos, bet ir tapote lektoriumi Lietuvos inžinerijos kolegijoje bei esate Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) žiedo komiteto narys.

– Teisingai, esu lektorius praktikas ir visi, kas pasirenka sportinių automobilių modulį, susiduria su manimi.

Partnerio nuotr.

Kuruodamas šią dalį ir būdamas kolegijos absolventu, matau, kad sportiniai automobiliai visada domino studentus – tai niekada nebuvo silpna ar nišinė sritis. Tačiau anksčiau viskas buvo mažiau struktūruota. Daugiausia turėdavome svečių – profesionalų iš išorės, kurie pasidalindavo savo patirtimi. Mane tai labai įkvėpė – turbūt todėl šiandien ir esu čia.

Tačiau laikui bėgant atsirado poreikis gilinti turinį: reikėjo daugiau tikslumo, duomenų, skaičių, realios inžinerinės analizės. Todėl ėmėme auginti šį modulį – gilinti jo techninę dalį, stiprinti praktinį pagrindą.

Partnerio nuotr.

Asmeniškai mane labiausiai domina automobilių dinamika – jėgos, veikiančios automobilį, ir supratimas, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Kodėl stabdant pradeda slysti priekis arba galas? Kodėl skirtinguose posūkiuose automobilis reaguoja kitaip į vairo ar akseleratoriaus veiksmus? Koks yra vairuotojo veiksmų „grįžtamasis ryšys“ automobilio elgsenai? Kas vyksta dinamiškai ir kokios jėgos tai sukelia?

Apie tai ir kalbame su studentais – ne tik kaip važiuoti greitai, bet kodėl automobilis važiuoja taip, kaip važiuoja.

– Dėstote, esate jaunoje ambicingoje komandoje, kokie iššūkiai laukia toliau?

– Planų yra visada. Kol kas galiu pasakyti tiek, kad savo ateityje su Lietuva ir mūsų komanda. Esame jau nuėję nemažą kelią, mus gerbia varžovai ir kolegos, vertina studentai. Tačiau visada norisi judėti į priekį, nestovėti vietoje ir augti. Tikrai noriu, kad mūsų komanda plėstųsi, užsibrėžtų įgyvendinti vis didesnius ir ambicingesnius projektus.

Turime minčių startuoti ir vakarų Europoje, taip pat kelti vietinį lygį, pridėti jauniems talentams trūkstamas žinias ir duoti reikiamą postūmį, kad garsintų Lietuvos vardą.

Partnerio nuotr.

– Bendraudamas su tiek daug jaunų žmonių, tikriausiai jau atpažįstate tuos, kurie turi potencialo. Kokios savybės, Jūsų nuomone, išskiria tikrai gerą inžinierių?

– Svarbiausia – noras mokytis ir nesustoti. Transporto inžinerija – platus mokslas. Reikia patirties, praktikos, drąsos suklysti, noro savanoriauti. Pradžia dažnai būna neapmokama – bet tai investicija į save. Ir tai atsiperka.

– Pokalbio pabaigai – kokias knygas rekomenduotumėte tiems, kurie domisi automobilių sportu ar inžinerija?

– Dauguma mano skaitomų knygų gana specializuotos, bet kelias tikrai galiu rekomenduoti ir plačiau. Viena svarbiausių – Paul Haney „The Racing & High-Performance Tire“. Tai ne tik techninis vadovas – joje aprašyta visa padangos raidos ir evoliucijos istorija, pereinant prie jos elgsenos skirtingomis sąlygomis. Supratimas apie padangas – itin svarbus sportinių automobilių inžinerijoje. Tai tarsi juodoji magija, kur slypi daugybė niuansų, nuo kurių priklauso viso automobilio elgsena.

Kita – Carroll Smith „Tune to Win“ (1976 m.). Nors parašyta seniai, ji iki šiol išlieka aktuali. Joje daug praktinių įžvalgų, paremtų realia patirtimi – apie tai, kaip paruošti automobilį lenktynėms. Tai žemiška, aiški ir labai naudinga knyga, iš kurios galima daug išmokti net ir šiuolaikiniame kontekste.