Minėdamas dviejų didžiųjų kompozitorių Richardo Vagnerio ir Giuseppe's Verdi 200-ąsias gimimo metines, Kauno miesto simfoninis orkestras su Modestu Pitrėnu jau pristatė programą, dedikuotą R.Vagneriui. Rytoj Kauno valstybinėje filharmonijoje, o šeštadienį – Nacionalinėje filharmonijoje kauniečių kolektyvas pagerbs G.Verdi. Koncerte dalyvaus Kauno valstybinis choras.

Nors ir neįgijęs akademinio išsilavinimo, pasaulio muzikos istorijai šis kompozitorius reikšmingas kaip trijų dešimčių operų kūrėjas, kurios ir šiandien statomos daugelyje pasaulio operos teatrų. Apie būsimą koncertą kalbamės su Kauno miesto simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu Imantu Resniu.

– Kaip susiklostė šio koncerto programa?

– Nieko keisto, kad programą skiriame būtent G.Verdi muzikai. Praėjo du šimtai metų nuo šio kompozitoriaus gimimo. Tiksliau, du operos genijai gimė tais pačiais metais. R.Vagneris – taip pat. Žinoma, jie visiškai skirtingi, R.Vagneris – dramatiškas, G.Verdi – nuosekliai besilaikantis itališkos operos tradicijos. Pastarosios orkestro programos labai nuoseklios. Štai neseniai turėjome grandiozinį kito iškilaus Italijos kompozitoriaus Giacomo Rossini kūrybai skirtą koncertą, kuris padarė stiprią įtaką G.Verdi. Opera Italijoje buvo itin gerbiama, net prasidėjus Italijos susivienijimo judėjimui, visos sienos buvo išrašinėtos „Vivat Verdi“, tačiau tai šifravo visiškai kitą idėją – „Vivat Emanuel Rex de Italia“. G.Verdi ir karalius Emanuelis buvo šios šalies susivienijimo simboliai, o vergų choras „O, svajone“ buvo tapęs net savotišku Italijos himnu.

– Visi žinome G.Verdi operas ir jo indėlį į šio žanrą plėtojimą, o kaip koncertinė muzika?

– Koncertiniame repertuare visada populiarios G.Verdi operų uvertiūros. Jis mažai tekūrė ne operinius kūrinius. „Te Deum“, „Requiem“ vis vien susijusios su vokaline muzika. Kai kurios operos neturi uvertiūrų, tik įžangos. Puikus pavyzdys – „Aida“, trumpi preliudai, įžangos. Buvo sukurta ir uvertiūra, bet pats kompozitorius prieš pat premjerą jos atsisakė. Tai ir nulėmė, kad šiandien ji retai atliekama. Vis dėlto koncerte penktadienį mes ją atliksime. Operoje „Trubadūras“ yra kažkas panašaus į uvertiūrą. Kad ir kaip būtų keista, mažiau populiariose operose skamba puikios uvertiūros – „Sicilijos mišparai“, „Don Carlo“, „Likimo galia“. Dažnai mes net nežinome apie šias operas, bet uvertiūrų motyvai puikiai atpažįstami.

– Koncerto afišoje nematyti solistų vardų?

– Solistus galima išgirsti G.Verdi operose, arijos atliekamos dažnai, rečiau – chorai. Kai galvojau apie šią programą, žinojau, kad Kaune gyvuoja puikus choras, kurio nepakviesti būtų nuodėmė. Tad šio koncerto solistas – Kauno valstybinis choras.

– Vis dėlto solistai dažnai nulemia klausytojo pasirinkimą: eiti į koncertą ar ne.

– Dažnai virtuoziškas solistas būna jauku klausytojui, tačiau orkestrams labai sveika atlikti tik simfoninines programas. Kita vertus, koncerto programoje – patys žinomiausi chorai, pavyzdžiui „O, svajone“ iš operos „Nabukas“. Šias melodijas žino visi, net ne melomanai, kurie retai užsuką į operos teatrą. Taip pat „Čigonų choras“ iš operos „Trubadūras“. Programa yra prisotinta hitų, gražios muzikos. Žinoma, mene sąvoka „gražus“ yra sąlyginė, bet G.Verdi muzikoje girdime ir virtuoziškumą, ir dvasingumą, o kartais – ir gražų kičą.

– R.Vagneris ir G.Verdi – amžininkai. Koks buvo šių kūrėjų santykis?

– Pasaulyje reikalinga harmonija ir balansas. Jeigu padėtume šiuos kūrėjus ant svarstyklių, būtų balansas – tai nulemta gamtos. G.Puccini augo su G.Verdi muzika, tačiau jo operose jaučiamas ryškus R.Vagnerio bruožas, beveik nėra numerių, viskas vientisa, Rodolfo, Kavaradosi arijos trumputės. Kaip ir G.Verdi, R.Vagneris beveik nekūrė koncertinės muzikos. G.Verdi – klasikinės operos atstovas, R.Vagneris – didžiulės, grandiozinės dramos, prisotintos mistikos, kūrėjas.

– Kokią vietą jūsų kaip dirigento darbe užima G.Verdi muzika?

– Teko atlikti daugybę šio kompozitoriaus uvertiūrų, šiais metais su orkestru įrašytoje kompaktinėje plokštelėje su Merūnu Vitulskiu yra G.Verdi muzikos. Esu dirigavęs vieną visą operą – „Traviatą“. Taip susiklostė, kad aš esu labiau simfonistas.