Šian­dien tė­vy­nė­je jau spė­ju­si ap­si­pras­ti Gre­ta ir ki­tus, svars­tan­čius apie il­gą ne­tu­ris­ti­nę ke­lio­nę, ra­gi­na ma­žiau gal­vo­ti ir kuo grei­čiau pirk­ti bi­lie­tus.

– Pa­pa­sa­kok apie sa­vo ke­lio­nę. Kiek lai­ko ji už­tru­ko?

– Iš­ke­lia­vau praei­to sau­sio pa­bai­go­je, o na­mo su­grį­žau bir­že­lio pa­bai­go­je, tad ke­lio­nė tru­ko pen­kis mė­ne­sius. Pra­dė­jau nuo Mad­ri­do, kur pra­lei­dau ke­lias die­nas, o iš ten iš­skri­dau į Pe­ru. Čia sa­va­no­riau­da­ma pra­lei­dau du mė­ne­sius, dau­giau­sia ir su­si­pa­ži­nau su šia ša­li­mi, jos kul­tū­ra, o li­ku­sius tris mė­ne­sius ke­lia­vau po ki­tas ša­lis. Iš vi­so ap­lan­kiau sep­ty­nias valstybes: Pe­ru, Ek­va­do­rą, Bo­li­vi­ją, Či­lę, Ar­gen­ti­ną, Pa­rag­va­jų ir Bra­zi­li­ją.

– Kaip nu­spren­dei iš­vyk­ti į to­kią, ga­li­ma pa­va­din­ti, odi­sė­ją? Ar tai bu­vo sa­vęs ieš­ko­ji­mas, ar la­biau no­ras pa­žin­ti to­li­mas ša­lis?

– Kai ma­nęs ši­to klau­sia, vi­suo­met juo­kau­ju, kad tie­siog pri­si­šne­kė­jau ir to­dėl tu­rė­jau iš­va­žiuo­ti. Vi­siems vis šne­kė­jau ir šne­kė­jau, kad va­žiuo­siu... Iš tik­rų­jų Pie­tų Ame­ri­ka vi­suo­met bu­vo ma­no sva­jo­nė, šios ša­lys ma­ne vi­suo­met trau­kė, ypač Pe­ru. Bu­vo ir ki­tų sva­jo­nių – pa­dir­bė­ti su vai­kais, iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­je ša­ly­je, pa­ma­ty­ti, ką ga­liu. Dėl to ir no­rė­jau vyk­ti vie­na. Be to, no­rė­jau ne to­kios ke­lio­nės, ku­ri trun­ka tris sa­vai­tes, o iš tik­rų­jų pa­žin­ti ša­lį, jos kul­tū­rą, pa­gy­ven­ti, pa­ma­ty­ti, kaip vis­kas yra. Tai ne­bu­vo spon­ta­niš­ka min­tis – idė­ją bran­di­nau il­gai, tau­piau pi­ni­gus ir, nors pa­ti ne­ti­kė­jau, vie­ną die­ną ra­du­si nu­pi­gin­tus bi­lie­tus, juos nu­si­pir­kau ir taip pra­si­dė­jo ma­no ke­lio­nė. Be to, lai­kas bu­vo la­bai tin­ka­mas – kol kas ne­tu­riu la­bai rim­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų, pa­vyz­džiui, šei­mos, vai­kų.

– Ar drau­gai, ar­ti­mie­ji ne­siė­mė at­kal­bi­nė­ti iš­gir­dę apie ta­vo pla­nus?

– Aiš­ku, tė­vai ne­ri­ma­vo, bet priė­mė šį ma­no spren­di­mą. Ne iš vie­no iš­gir­dau, kad tu­rė­tų bū­ti la­bai bai­su, nes vyks­tu vie­na, bet neat­kal­bi­nė­jo. Tie­siog paaiš­ki­nau vi­siems, ko­dėl no­rė­čiau ten vyk­ti.

– Ar pa­čiai ne­bu­vo bai­so­ka vie­nai leis­tis į ne pa­čias sau­giau­sias pa­sau­lio ša­lis?

– Va­kar kaip tik pa­gal­vo­jau, kad nė kar­to ne­pa­ju­tau kaž­ko­kio bai­mės jaus­mo. Nu­si­per­ki bi­lie­tą, pla­nuo­ji ke­lio­nę, ke­liau­ji ir da­rai tai, ką da­rai kiek­vie­ną die­ną, tie­siog esi ki­to­je ša­ly­je. Gal vie­nin­te­lis mo­men­tas bu­vo, kai sė­dė­jau oro uos­te prieš di­dį­jį skry­dį ir atė­jo min­tis, kad da­bar jau rim­tai pa­lie­ku vi­sus ir iš­vyks­tu, bet ne­ri­mas la­bai grei­tai din­go.

– Ar vis­kas vy­ko pa­gal pla­ną?

– Su­sip­la­na­vau gal tik ko­kius du mė­ne­sius, o pa­skui pla­nuo­ti jau tie­siog ne­beį­ma­no­ma, nes neį­si­vaiz­duo­ji, kur vyks­ti, – juk tai vi­sai ki­tas kon­ti­nen­tas, ki­ta pa­sau­lio da­lis. Vi­są lai­ką gal­vo­jau, kad ir kaip su­si­pla­nuo­siu, tur­būt vis­kas pa­si­suks ki­taip, bet tuos du mė­ne­sius, ku­riuos bu­vau su­si­pla­na­vu­si, vis­kas bū­tent taip ir vy­ko. Pas­kui man la­bai pa­si­se­kė, nes ge­riau­sia yra kal­bė­tis su ki­tais ke­liau­jan­čiais žmo­nė­mis, pa­vyz­džiui, su­ti­kus juos nak­vy­nės na­muo­se. Klau­si, kur jie bu­vo, ar ver­ta vyk­ti, ar ne, taip pat rei­kė­jo ste­bė­ti orų pro­gno­zes, kad ne­bū­tų liū­čių ar že­mės dre­bė­ji­mų.

– Gal­būt bu­vo mo­men­tų, kai gal­vo­jai, kad šiuo sa­vo spren­di­mu pa­da­rei klai­dą ir no­rė­jai pirk­ti bi­lie­tą na­mo?

– Ne, gal ne­bu­vo kaž­ko­kių bai­sių si­tua­ci­jų, gal la­biau to­kių aki­mir­kų, kai, pa­vyz­džiui, vy­kau sa­va­no­riau­ti ir, at­vy­kus į tą Šiau­rės Pe­ru Tru­chi­jo mies­tu­ką, pir­ma min­tis bu­vo, kur aš čia esu, ko­dėl, ir da­bar jau bi­lie­to at­gal tik­rai ne­ga­liu nu­si­pirk­ti... To­kia bai­mė grei­čiau­siai atė­jo, nes pa­ma­čiau vi­sai ki­to­kį pa­sau­lį – vi­si tie lūš­ny­nai, var­gin­gas gy­ve­ni­mas. Bet ta­da gal­vo­ji, kad no­rė­jai pa­tek­ti į to­kią si­tua­ci­ją ir da­bar tu­ri ban­dy­ti prie jos pri­si­tai­ky­ti.

– Kiek ži­nau, ap­lan­kei vie­tas, ku­rio­se rei­kia ne tik psi­cho­lo­gi­nės, bet ir fi­zi­nės iš­tver­mės. Pa­pa­sa­kok.

– Vi­sų pir­ma, kaip ir mi­nė­jau, bū­ti­na ste­bė­ti orus. Dėl to ir su­si­pla­na­vau ke­lis mė­ne­sius bū­ti vie­no­je Pe­ru pu­sė­je, o po to ke­liau­ti į ki­tą, nes tuo me­tu, kai bu­vau vie­no­je pu­sė­je, ki­to­je li­jo. Pa­vyz­džiui, į kal­nus su vi­sa kup­ri­ne ir pa­la­pi­ne ant pe­čių ėjau tris die­nas, tad fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo tik­rai pri­rei­kia, bet ma­nau, kad psi­cho­lo­giš­kai pa­si­ruoš­ti rei­kia kiek dau­giau ne­gu fi­ziš­kai. Die­ną su ta man­ta iš­temp­ti tik žy­giuo­jant ar ke­liau­jant yra sun­kiau psi­cho­lo­giš­kai ne­gu fi­ziš­kai, bet pa­ma­ty­ti vaiz­dai tik­rai vis­ką at­per­ka.

– Te­ko ne­ma­žai dirb­ti ir su vai­kais. Ar šie leng­vai įsi­lei­do į sa­vo gy­ve­ni­mą ne­pa­žįs­ta­mą sve­tim­ša­lę?

– Taip, dau­giau­sia dir­bau su vai­kais, pa­skui ku­rį lai­ką sa­va­no­ria­vau nak­vy­nės na­muo­se, ke­liau­to­jų vieš­bu­tu­ke ant van­de­ny­no kran­to. Tai po sa­va­no­ria­vi­mo su vai­kais bu­vo vi­siš­kai ki­to­kia pa­tir­tis, la­bai pail­sė­jo pro­tas. Vai­kai ten pra­tę prie sa­va­no­rių, nes jų kai­ta yra la­bai di­de­lė. Aiš­ku, nau­jas žmo­gus jiems su­tei­kia vi­so­kių emo­ci­jų. Iš pra­džių jie su ta­vi­mi ne­bend­rau­ja, nes gal­vo­ja, kad gal tu tuoj pat iš­vyk­si, bet pra­de­di su jais bend­rau­ti ir su­si­ran­di sa­vo drau­gų.

– Gal ga­lė­tum pla­čiau pa­pa­sa­ko­ti, ko­kį bū­tent dar­bą dir­bai vai­kų la­bui?

– Dir­bau or­ga­ni­za­ci­jo­je, skir­to­je vai­kams, ku­rie ne­ga­li ei­ti į vie­šą­ją mo­kyk­lą. Tai bu­vo kaž­kas pa­na­šaus į prieš­mo­kyk­li­nį įvai­riau­sio am­žiaus vai­kų ren­gi­mą. Aš dau­giau­sia dir­bau su 3–5 me­tų vai­kais. Mes, sa­va­no­riai, bu­vo­me su­si­skirs­tę gru­pe­lė­mis. Mū­sų ke­tu­rių sa­va­no­rių ko­man­da dir­bo maž­daug su 28 vai­kais. Tie vai­kai yra iš la­bai su­dė­tin­gų, pro­ble­miš­kų šei­mų, ir da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, kad toks sa­va­no­riš­kas dar­bas tik­rai yra la­bai ne­leng­vas. Die­na pra­si­dė­da­vo nuo 5 va­lan­dų pa­mo­kų su vai­kais, tuo­met grįž­da­vo­me į sa­va­no­rių na­mus ir, pa­si­skirs­tę ko­man­do­mis, vyk­da­vo­me ap­lan­ky­ti vai­kų šei­mų. Tai ir­gi bu­vo la­bai di­de­lė pa­tir­tis. Kai pa­ma­tai, kaip gy­ve­na tos šei­mos, iš tie­sų su­kre­čia ir pa­de­da pa­žin­ti tuos vai­kus, su ku­riais dir­bi. Pas­kui grį­žę ruoš­da­vo­mės ki­tos die­nos pa­mo­kė­lėms. Vi­sa die­na pil­na įvai­riau­sių emo­ci­jų, dar tris­de­šimt laips­nių karš­čio, jo­kių sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų – tai­gi tai bu­vo gan su­dė­tin­gas dar­bas.

– O ar vi­sų vai­ku­čių šei­mos priim­da­vo sve­tin­gai?

– Dau­gu­ma šei­mų yra su­si­tvar­kiu­sios, pa­grin­di­nė pro­ble­ma – kad jie tie­siog ne­tu­ri pi­ni­gų. Bū­da­vo ir to­kių, ku­rie nea­ti­da­ry­da­vo du­rų, bet šiaip mus mėg­da­vo ir gerb­da­vo, nes ži­no­da­vo, kad esa­me sa­va­no­riai ir no­ri­me pa­dė­ti.

– Ar skau­džios vai­kų pa­tir­ties ne­jaus­da­vai su jais bend­rau­da­ma?

– Tai ir bu­vo tur­būt sun­kiau­sia už­duo­tis, nes dirb­da­ma su vai­kais pa­pras­to­je mo­kyk­lo­je ma­tai, kaip vai­kai laks­to, kaip stum­do­si ar mu­ša­si, ir tai yra nor­ma­lu. Ten vai­kai to ne­da­ro, yra to­kių, ku­rie net ne­šne­ka, sė­di vi­sa­da nu­lei­dę gal­vą, ne­mo­ka pri­si­sta­ty­ti. Ban­dė­me iš­mo­ky­ti juos ne­bi­jo­ti pa­si­svei­kin­ti, žai­di­mų, dai­ne­lių, ir jau po mė­ne­sio bu­vo ma­ty­ti re­zul­ta­tas. Net tie vai­kai, ku­rie vi­siš­kai ne­šne­kė­da­vo, ėmė bend­rau­ti, ap­si­ka­bin­ti vie­ni ki­tus, pa­mo­juo­ti vie­nas ki­tam. Dir­bant šį dar­bą sun­kiau­sia, kad di­de­lė da­lis vai­kų trau­muo­ti, ne­tu­rė­ję nor­ma­lios vai­kys­tės, o tos pen­kios va­lan­dos, pra­leis­tos su mu­mis ir ki­tais vai­kais, bū­da­vo ge­riau­sia jų die­nos da­lis. Be to, tu­ri bū­ti la­bai kant­rus, nes vai­kai la­bai sun­kiai su­kal­ba­mi, kar­tais ver­kia, kar­tais mu­ša­si, o tu ne­ga­li jo­kiu bū­du ant jų rėk­ti ar pyk­ti, nes jie jau šei­mo­je pa­ti­ria la­bai daug pro­ble­mų.

– Ar ne­skau­dė­jo šir­dies iš­vyks­tant, kai tu­rė­jai pa­lik­ti prie ta­vęs jau spė­ju­sius pri­pras­ti vai­ku­čius?

– Tai ir bu­vo sun­kiau­sia, kad ei­ni pas šei­mas, bend­rau­ji, ži­nai kiek­vie­no vai­ko is­to­ri­ją. Ži­nai, kas jam yra blo­gai, ko­dėl jis vie­ną die­ną ne­kal­ba, ver­kia ar yra pik­tas, ką iš­gy­ve­na. Vai­kai – jaut­ri te­ma, tad, no­ri to ar ne­no­ri, jaut­riai rea­guo­ji. Ga­liau­siai, sa­va­no­rys­tei ei­nant į pa­bai­gą, kiek­vie­ną die­ną liū­di, nes ži­nai, kad vis tiek kar­di­na­liai ne­pa­kei­si tų vai­kų gy­ve­ni­mo, pa­kei­ti tik tą die­ną, kol esi jo drau­gas.

– Ar ma­nai, kad si­tua­ci­ją, kai daug skur­do ir smur­to, šio­se ša­ly­se įma­no­ma pa­keis­ti?

– Tai la­bai il­gas pro­ce­sas ir ma­nau, kad si­tua­ci­ja grei­tai tik­rai ne­pa­si­keis. Ten to­kie da­ly­kai kaip ko­rup­ci­ja, ne­dar­bas, smur­tas yra la­bai įsi­šak­ni­ję, ir la­bai sun­ku tai pa­keis­ti. Ži­no­ma, yra or­ga­ni­za­ci­jų, žmo­nių, no­rin­čių tai keis­ti, bet ta pro­ble­ma grei­tai ne­dings.

– Gal­būt nu­spren­dei sa­vo atei­tį sie­ti su pe­da­go­gi­niu ar so­cia­li­niu dar­bu?

– Ko­kie atei­ties pla­nai, at­skleis­ti kol kas ne­ga­liu, bet tur­būt  sie­sis su to­mis pro­fe­si­jo­mis.

– Gal bu­vo itin ta­ve su­krė­tu­sių kul­tū­ri­nių skir­tu­mų? Gal ga­li pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­jų iš su­tik­tų žmo­nių gy­ve­ni­mų?

– Dau­giau­sia lai­ko pra­lei­dau Pe­ru, tad dau­giau­sia ga­liu kal­bė­ti apie šią ša­lį, ka­dan­gi su­si­pa­ži­nau ir su jos kul­tū­ra, ir su žmo­nė­mis. Pie­tų Ame­ri­ka yra karš­to tem­pe­ra­men­to žmo­nių kon­ti­nen­tas, tad ir bend­rau­ja­ma kiek ki­taip. Vie­šo­je vie­to­je ten įpras­ta iš­sa­ky­ti sa­vo emo­ci­jas, verk­ti, pyk­tis, su­si­tai­ky­ti, ap­si­ka­bin­ti. Mes, pa­vyz­džiui, gal­būt la­biau esa­me žmo­nės, pa­va­din­ki­me, bur­bu­le, bet tai ir­gi nė­ra blo­gai – tie­siog kul­tū­rų skir­tu­mas. Ten žmo­nės ne­bi­jo priei­ti ar­čiau ta­vęs, kal­bė­tis, bend­rau­ti, o Lie­tu­vo­je to nė­ra ir šiek tiek trūks­ta. Ki­tas da­ly­kas – aiš­kiai jun­ta­mas iš­si­la­vi­ni­mo skir­tu­mas. Pe­ru, Bo­li­vi­jos žmo­nės ne­tu­ri daug iš­si­la­vi­ni­mo ga­li­my­bių, tas jau­čia­ma, pa­vyz­džiui, par­duo­tu­vė­je – kaip jie el­gia­si su ta­vi­mi, kiek de­ra­si... Gal kol kas ne­mo­ka priei­ti prie tu­ris­tų – ma­to, kad esi bal­tao­dis ir jie tau vis­ką steng­sis par­duo­ti bran­giau. Kai sa­va­no­ria­vau vieš­bu­ty­je, net bi­jo­da­vau ei­ti į mies­to tur­gų nu­si­pirk­ti van­dens ar vai­sių dėl to, kad nuo­lat bū­da­vo švil­pia­ma, rė­kau­ja­ma, me­luo­ja­ma, pa­klau­sus kai­nų. Bet kai per­pra­tau vi­są šią sis­te­mą, vis­kas iš­si­spren­dė.

– Kal­bant apie Pie­tų Ame­ri­kos ša­lis vy­rau­ja ste­reo­ti­pas, kad ten yra iš­ties ne­sau­gu dėl di­džiu­lio nu­si­kals­ta­mu­mo ir nar­ko­ma­ni­jos. Ar pa­čiai te­ko su­si­dur­ti su kaž­kuo pa­na­šaus?

– Ma­nau, kad tie da­ly­kai tik­rai eg­zis­tuo­ja. Su­si­dū­riau su daug ke­liau­to­jų, ku­rie pra­ra­do krep­šius ar ki­tus daik­tus. Dėl daug ko ne­pers­pė­ja­ma. Daug skai­čiau ir vi­sų pir­ma ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne­rei­kia ti­kė­ti tuo, kas ra­šo­ma „Goog­le“. Aš pa­ti ne­su­si­dū­riau su nu­si­kal­ti­mais – gal­būt ma­ne ly­dė­jo kaž­ko­kia lai­min­ga žvaigž­dė, nors ir pa­ti tik­rai sau­go­jau­si. Yra ra­jo­nų, kur tik­rai ne­sau­gu ei­ti, esi per­spė­ja­mas, ir tie­siog rei­kė­tų to pa­klau­sy­ti. Ypač kai ke­lia­vau vie­na, dvi­gu­bai bu­vau at­sar­gi – nie­kur nei­da­vau nak­ti­mis, steng­da­vau­si lai­ky­tis kar­tu su ki­tais ke­liau­to­jais. Te­ko gir­dė­ti, kad vie­ti­niai tu­ris­tus yra ir ap­vo­gę, ir au­to­bu­se su gink­lais už­puo­lę.

Yra ra­jo­nų, kur tik­rai ne­sau­gu ei­ti, esi per­spė­ja­mas, ir tie­siog rei­kė­tų to pa­klau­sy­ti. Ypač kai ke­lia­vau vie­na, dvi­gu­bai bu­vau at­sar­gi – nie­kur nei­da­vau nak­ti­mis, steng­da­vau­si lai­ky­tis kar­tu su ki­tais ke­liau­to­jais.

– Ne­ma­žai ke­lia­vai. Gal ku­ris nors kraš­to­vaiz­dis ar mies­tas pa­li­ko itin di­de­lį ir ryš­kų įspū­dį? Pa­pa­sa­kok.

– Ek­va­do­re la­biau­siai įsi­mi­nė va­di­na­mo­sios sū­py­nės ant pa­sau­lio kraš­to – šią vie­tą ap­lan­ky­ti bu­vo vie­na iš ma­no di­džiau­sių sva­jo­nių ir tik­rai ne­pa­mir­šiu jaus­mo, kai rei­kė­jo su­ptis. Iš vie­nos pu­sės – ug­ni­kal­nis, iš ki­tos – kal­nas, o tu – ant sū­py­nių kraš­to. Ži­no­miau­sias Pe­ru kal­nas Ma­ču Pik­ču – ir­gi la­bai įspū­din­ga vie­ta, ne­su­vo­kia­ma, ko­kia tai im­pe­ri­ja, kaip iš­sau­go­ta ir iš­lai­ky­ta, tie pa­tys San­ta Kru­zo kal­nai, kur ėjau San­ta Kru­zo ke­liu su dar vie­na mer­gi­na – pa­čios vis­ką ne­šė­mės, sta­tė­mės pa­la­pi­nes. Pe­ru – gra­ži ša­lis vien dėl to, kad ten yra ir džiung­lės, ir van­de­ny­nai, dy­ku­ma, kal­nai – ir tu ga­li pa­si­rink­ti, kur no­ri pa­bū­ti... Dar kva­pą gniau­žė la­gū­na 69, kai pa­ki­lus į kal­ną ma­ty­ti žyd­ra žyd­ra la­gū­na. O po to lei­dau­si į Bo­li­vi­ją. Ten la­bai po­pu­lia­ri drus­kų dy­ku­ma, ku­rio­je pra­lei­do­me ke­tu­rias die­nas su dži­pais. Su­ža­vė­jo Bra­zi­li­jos gar­sie­ji Ig­va­su kriok­liai – tai su­per­tu­ris­ti­nės vie­tos. San­ta Kru­zas bu­vo vie­ta, kur išei­ni ir žy­giuo­ji vie­nas, o Ma­ču Pik­ču ei­ni šim­to žmo­nių ko­lo­no­je, ne­lie­ka lai­ko stab­te­lė­ti, pa­si­gro­žė­ti. Nors ir šias vie­tas, bū­nant šio­se ša­ly­se, tie­siog pri­va­lu pa­ma­ty­ti. Be to, man la­bai įdo­mių jaus­mų su­kė­lė vaiz­das, kai žmo­nės dau­giau lai­ko ski­ria as­me­nu­kėms, o ne pa­si­gro­žė­ti kva­pą gniau­žian­čiais vaiz­dais. Sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip žmo­gus, sto­vė­da­mas prie kriok­lio, da­ro­si nuo­trau­ką su juo fo­ne, bet net neat­si­su­ka į jį pa­si­žiū­rė­ti, ta­da į sa­vo vie­tą už­lei­džia ki­tą, ir taip ei­na ei­lė. Ma­ne tai taip nu­ste­bi­no, kad ši­tą vaiz­dą net nu­fil­ma­vau.

– Ar grį­žus ne­bu­vo sun­ku adap­tuo­tis?

– Tik­rai bu­vo, gel­bė­jo ne­bent šiek tiek tai, kad bent jau bu­vo va­sa­ra. Vi­si kal­ba apie adap­ta­ci­ją sve­čio­je ša­ly­je, o bent jau man su­grįž­ti bu­vo sun­kiau. Iš­va­žiuo­da­ma iš anks­to ži­no­jau, kad bus ki­ta kul­tū­ra, prie ku­rios rei­kės pri­tap­ti, bet prieš grį­ži­mą nie­ko pa­na­šaus ne­gal­vo­jau, ti­kė­jau­si, kad grįž­tu ten, kur pa­žįs­ta­mos tiek vie­tos, tiek ir žmo­nės bei kul­tū­ra. Įsi­ti­ki­nau, kad dep­re­si­ja po ke­lio­nės tik­rai eg­zis­tuo­ja, be to, rei­kė­jo ir pail­sė­ti – bu­vau la­bai pa­var­gu­si ir fi­ziš­kai. Ma­nau, tik­rai rei­kia leis­ti sau pail­sė­ti, nes vi­sos min­tys po ke­lio­nės ateis tik vė­liau, tad ir svar­bių spren­di­mų priim­ti iš­kart su­grį­žus ne­re­ko­men­duo­čiau.

– Gal­būt, pa­ma­čiu­si vi­sai ki­to­kį pa­sau­lį, pa­kei­tei sa­vo po­žiū­rį ir į Lie­tu­vą, jos ak­tua­li­jas ir ver­ty­bes?

– Da­bar man kar­tais at­ro­do, kad Pie­tų Ame­ri­ką jau pa­žįs­tu ge­riau nei Lie­tu­vą. Prob­le­mų tu­ri­me ir mes, bet kai pa­gal­vo­ji, mes gy­ve­na­me ga­na ge­rai: tu­ri­me inf­rast­ruk­tū­rą, na­mus, sto­gus, ge­ria­mo­jo van­dens, o ten žmo­nės ne­tu­ri da­ly­kų, bū­ti­nų iš­gy­ven­ti. Lai­mės su­vo­ki­mas mū­sų ir to­se ša­ly­se la­bai ski­ria­si, ten žmo­nės tu­ri la­bai rim­tų pro­ble­mų, bet į tai žiū­ri la­bai po­zi­ty­viai: „Nė­ra sto­go? Na, nė­ra sto­go. Na, tai ką jau da­bar, pa­si­sta­ty­sim ta­da...“ (juo­kia­si). Sun­ku paaiš­kin­ti, ko­dėl taip yra. Gal tai dėl oro? Apsk­ri­tai, man at­ro­do, kad daž­nai pro­ble­mas mes pa­tys su­si­ku­ria­me, nors iš tie­sų jų ne­tu­ri­me.

– Kaip, ta­vo ma­ny­mu, ši ke­lio­nė pa­kei­tė ta­ve kaip as­me­ny­bę?

– Per­gal­vo­jau vi­sas ver­ty­bes, kas yra svar­bu man. Jo­kios įta­kos man ne­be­tu­ri ma­te­ria­liz­mas – yra daug svar­bes­nių da­ly­kų nei ma­te­ria­lių daik­tų tu­rė­ji­mas ar de­monst­ra­vi­mas. Ten ir­gi su­ti­kau la­bai daug žmo­nių, ku­rie pa­kei­tė sa­vo po­žiū­rį ir tu­ri ne kaž­ko­kį nau­jau­sią te­le­fo­ną, nes su­pran­ta, kad iš tie­sų tai nie­ko apie jį ne­pa­sa­ko. Tai, kad esu su megz­tu­ku iš „Hu­ma­nos“, man nie­ko ne­kei­čia... Gal su­pra­tau tai, kad žmo­gus ma­nęs ne­nus­te­bins pa­ro­dęs, jog tu­ri nau­jau­sią ma­ši­ną. Tu ge­riau pa­ro­dyk, ką tu ge­ro pa­da­rei tą ma­ši­ną įsi­gy­da­mas. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad ke­lio­nė kar­di­na­liai pa­kei­tė po­žiū­rį, grei­čiau už­tvir­ti­no.

– Ką pa­tar­tum žmo­nėms, nu­spren­du­siems be kom­pa­ni­jos leis­tis į pa­na­šią il­gą ir to­li­mą ke­lio­nę?

– Vis­ko tik­rai ne­su­sip­la­nuo­si, tad į tai rei­kė­tų žiū­rė­ti ra­miai. Ki­tas da­ly­kas – nu­spręs­ti, ar tik­rai no­ri sa­va­no­riau­ti ir dėl ko tu tai da­rai: ar dėl to, kad tai po­pu­lia­ru ir drau­gai tai da­ro, ar pa­ts iš tik­rų­jų no­ri pa­dė­ti. Juk, jei ten esi tik taip sau, tai pa­da­ry­si dau­giau ža­los ne­gu nau­dos. Be to, tie­siog nerei­kė­tų ­bi­jo­ti. Jei no­ri – pirk bi­lie­tą ir vis­kas su­si­dė­lios savaime. Jei no­ri­te ke­liau­ti su kaž­kuo, tu­ri­te bū­ti įsi­ti­ki­nęs, kad ga­lė­si­te iš­bū­ti su tuo žmo­gu­mi esant įvai­riau­sioms si­tua­ci­joms. Pa­ti ke­liau­da­ma su­ti­kau ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie pla­na­vo ke­liau­ti drau­ge, bet ke­lio­nės me­tu jų ke­liai tie­siog iš­si­sky­rė. Dar la­bai pa­tar­čiau ke­lio­nės me­tu ra­šy­ti, nes pa­ma­ty­ti ir pa­tir­ti da­ly­kai lai­kui bė­gant grei­tai už­si­mirš­ta. Pa­ti per tuos mė­ne­sius pri­ra­šiau sto­rą die­no­raš­tį, dar ra­šiau in­ter­ne­to die­no­raš­tį „Kur nykš­tu­kai gy­ve­na“, skir­tą ar­ti­mie­siems.