Trejus metus iš eilės gertą šampaną ir vyną pakeitė valgomi studentai. Taip juokavo „Chorų karus“ laimėjusių visų keturių Kauno komandų choreografas Kęstutis Baranauskas, beprotiškai mylintis savo darbą, pažįstantis moteris ir gerbiantis tuos, kurie sveiki būdami neprašo išmaldos.

Blogai, kad vieningi?

– Buvo šampanas, po to – božolė, burgundiškas vynas, dabar studentus valgiau. Na, gerai – picą, – paklaustas, kaip atšventė pergalę „Chorų karuose“, juokėsi 42 metų choreografas Kęstutis Baranauskas. – Bet gerai, kad pabėgome nuo alkoholio reklamos. Tai – tik spalvos. Kokia studentiška spalva? Muskato, panaši į šampaninę. Nors man studentai asocijuojasi su džinsais.

– Kiek procentų prie pergalės prisideda choreografas?

– Priklauso nuo jo darbo. Aš buvau komandos narys, dalyvavau visose repeticijose, nuteikdavau morališkai, tad buvau daugiau nei choreografas. Prie pergalės prisidėjau, kaip ir visa komanda. Tačiau procentų nemėgstu.

– Vilniečiai ir panevėžiečiai sakė, kad Kaunas šįkart nevertas pirmos vietos.

– Jie patys ir sakė? Bet jei Kaunas – vieningas miestas, ar tai blogai? Didžiuokimės tuo. Kodėl kiti miestai neturi tokios vienybės ir nebalsavo?

Vertesnis ar ne? Dėl skonio nesiginčijama. Dirbau su keturiais, visiškai skirtingais chorais. Studentiškasis choras nebuvo silpnesnis už kitus. Buvo ir geresnių, ir blogesnių dainų. Bet sulaukėme 100 tūkstančių balsų. Manot, balsavo kas trečias kaunietis?

– Kaip vertini kai kurių kritikuotą Visvaldo Matijošaičio žinutę, raginusią balsuoti už kauniečius?

– Labai gerai, turime gerbėją. Kas trukdo tai daryti kitiems? Balsuoti už save ragino ir kitų miestų chorai. Aš prašiau sirgti šeimos, draugų. Kodėl tai blogai?

Nemoka ilsėtis ramiai

– Choreografas gerai uždirbo šiame projekte? Pica, kurią valgei, kai laimėjote pergalę, buvo pabarstyta aukso dulkėmis?

– Ne aukso dulkėmis, bet gera buvo pica, gera.

– Bet pirmoji pergalė – mieliausia?

– Man maloniausia buvo dirbti su dviem paskutiniaisiais chorais. Dar su Burgundiškuoju, nes, dirbant jau su šiuo choru, manimi pasitikėjo, buvau laisvas choreografas.

Sako, kad kartojosi stilius? Niekas nepabėgs nuo savo stiliaus. Bet ar tai blogai? „Rondo“ gali roką pagroti ar falcetu padainuoti, bet liks „Rondo“. Panašumų neišvengi, bet buvo unikalių, skirtingų pasirodymų.

– Užkopęs į dar vieną kalną gali ramiai atsipūsti?

– Oi, ne, man jau trūksta veiklos, nors su vaikais rengiamės Lietuvos hiphopo čempionatui.

– Negali ramiai nusėdėti? Su tavimi prie jūros ramiai nepailsėsi?

– Oi, Jėzau, negaliu. Kažkada savaitę Turkijoje ilsėjausi. Jau trečią dieną dalyvavau visuose animacijų šou, žaidėme baseine.

– Vaikščioti ir šokti pradėjai vos gimęs?

– Anksti. Tėtis buvo Birštono turistinės bazės instruktorius. Atvažiavome su mama pas jį, buvau lygiai vienų. Iškyla, antklodė, aukšta žolė... Sėdėjau, staiga atsistojau ir – per žolę. Gal man atrodė, kad galėjau už jos pasilaikyti?

Skaudžios ir piktos skyrybos

– Pernelyg didelis skubėjimas neretai neleidžia pasidžiaugti akimirka, pergale.

– Galiu. Ypač džiaugiuosi šia chorų pergale, nors atėjęs pas choristus pirmą kartą sakiau: chebra, susirinkote padaryti beveik neįmanomą dalyką, nes ketvirtą kartą iš eilės Kaunui turbūt bus negalima leisti laimėti. Ir prodiuseriams blogai, kai laimi tas pats miestas.

– Tau 42-eji. Su šokiais, choreografija beveik nuo ryto iki vakaro dirbi nuo 18 metų. Vis dėlto pusiausvyra visatoje egzistuoja.

– In ir jan principas. Taip, kartais nukenčia artimieji, rečiau matau mamą. Bet jie žino, kad jei nedarysiu to, kas patinka, nebūsiu laimingas. Egoistas? Ne. Paklauskite visų, kurie mane pažįsta. Dabar mano mama ligoninėje gydosi plaučių uždegimą. Važiuoju ir važiuosiu pas ją kiekvieną dieną.

– Gailiesi, kad tau išvažiavus į Vokietiją žlugo labai garsi tavo šokių grupė F.U.?

– Gaila. Vokietijoje buvau ketverius metus, įrašėme naują projektą, bet išsiskyrė mano ir žmonos Ingos keliai.

– Buvo kalbėta, kad tau tai buvo skaudžios skyrybos.

– Dešimt metų kartu – tad ar tai gali būti neskausminga? Daug kam atrodėme ideali pora. Bet kai nėra tikslo eiti bendru keliu, kam kankintis? Išsiskyrėme skausmingai, bet be pykčių, draskymosi, gražiai tam parengėme dukrą Milą. Ir dabar draugiškai bendraujame.

– Kitokios buvo skyrybos su pirmąja žmona?

– Taip. Išvažiavo į JAV, išsivežė dukrą Brigitą, kuriai dabar 20 metų. Tai buvo piktos skyrybos ir dabar su Jūrate nenoriu bendrauti, nes ji pasielgė labai negražiai.

Brigita kiekvieną vasarą atvažiuoja pas mane. Mila šoka mano grupėje, matomės labai dažnai.

Nekenčia apkalbėtojų

– Trečias žmogus tavo kelyje – šokėja Rima?

– Aha, susipažinome „Zepelinus“ klube, kur šoko go go. Rima – baleto šokėja, dirba Muzikiniame teatre. Gyvename kartu su jos dukra Goda. Ką sakys kiti apie 16 metų mūsų amžiaus skirtumą? O kuo čia dėti kiti?

Be meilės negaliu būti su žmogumi. Gal tik su Jūrate buvo spontaniškas žingsnis. Su Inga bendravome labai ilgai. Labai nemėgstu spaudimo ir rimtiems žingsniams reikia subręsti, abiem tai turi kilti natūraliai.

– Pikti liežuviai sakys, jei du kartus išsiskyręs, vadinasi, kažkas su juo ne taip.

– O koks kitų reikalas? Tai – tik dviejų žmonių reikalas, ar jiems gerai. Apkalbėtojams reikia pažiūrėti į save, savo santykius, poelgius. Labai nemėgstu apkalbų, kai žmonės klausinėja, kodėl išsiskyrei, kas nutiko, nes tenori patenkinti savo smalsumą.

Aš labai tolerantiškas ir niekas niekada negirdėjo ir negirdės iš manęs apkalbų.

– 42 – slidus amžius vyrui.

– Man lengviau, nes 22 metus dirbu su merginomis, moterimis, jaunimu. Ir su labai išvaizdžiomis go go šokėjomis, dainininkėmis. Tai leidžia pažinti moterį ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

Ji – pirmiausia žmogus, po to – moteris. Ir kaip visi žmonės – įvairi. Tačiau žmogus, kuris kažką daro, yra vertas pagarbos, jei netinginiauja ir būdamas sveikas neprašo išmaldos.

Ant kaklo – taika

– Kas tau gyvenime svarbiausia?

– Būti laimingam.

– Tuomet negaliu nepaklausti, kas yra laimė?

– Dirbti mėgstamą darbą, kurti ir būti greta su mane suprantančiu žmogumi, kurį galėčiau mylėti.

– Lankei sunkiai sergančius vaikus. Tai tai kažką davė tau? Ar tai, kaip dabar neretai elgiasi žinomi žmonės, tik viešųjų ryšių dalis?

– Tai buvo projekto dalis, kai su Egle Straleckaite lankėme Kauno klinikinėje ligoninėje sunkia tuberkuliozės forma sergančius vaikus.

Nemeluosiu, kad nuolat ten lankausi. Atmintyje liko jų stiprybė, kurios trūksta dėl menkesnių dalykų palūžtantiems suaugusiesiems. To galėtų pasimokyti ir šou pasaulio žmonės.

– Kiekvienam gyvenime skirta misija. Kokia tavoji?

– Kad kuo daugiau žmonių pamiltų šokį ir judesį. Tuomet liks mažiau laiko blogiui ir kvailoms mintims.

Turiu daug geros energijos, nes man žiauriai patinka tai, ką darau. Bet aš ne tik duodu. Gal esu energinis vampyras, nes iš kitų pasikraunu. Ne tik iš jaunų žmonių.

Vokietijoje, matydamas ir bendraudamas su už rankų susikabinusiais 80 metų senukais, visą laiką buvau išsišiepęs: ech, kaip gera gyventi!

– Kokia didžiausia tavo gyvenimo pergalė?

– Chorai – malonumas, ne pergalė. Didžiausia pergalė – kai du kartus su draugais tapom pasaulio hiphopo čempionais.

Pergalė – kovos rezultatas dėl ko nors varžantis. Todėl galiu laimėti ar pralaimėti tik sporte, darbe, kur varžausi. O su kuo gali kovoti gyvenime? Tik su žmonėmis. Bet aš su jais nekovoju.

– Koks rytietiškas simbolis kabo ant kaklo?

– (Šypsosi.) Taika. Esu taikus žmogus ir pasikartosiu: gyvenime su niekuo nekovojau ir nekovosiu.