"Tūkstančio ir vienos nakties" pasakos vaikystėje daugelį kerėjo neįtikėtinais žmonių santykiais, keistais, nežinia, kaip naudojamais daiktais, o nuo iliustracijų, rodosi, sklido egzotiški kvapai. Kai po daugybės metų likimas padovanojo kelionę į Jungtinius Arabų Emyratus, supratau, kad pasaka sugrįžo.
Moterims – didžiausia pagarba
Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) perlu vadinamas Dubajus išaugo lyg Aladinui patrynus lempą ir pareikalavus iš jo išlindusio džino įvykdyti neįtikėtiną įgeidį – pastatyti nuostabą keliantį miestą.
Panašių pasaką primenančių dalykų čia galima išvysti kiekviename žingsnyje.
Oro uoste ką tik iš lėktuvo išlipusių keleivių virtinė susirikiavo į eilutę laukti taksi.
Dvi europietes į mašiną pakvietė itin mažo ūgio garbaus amžiaus šrilankietė. Ji – taksi, kuriuo rekomenduojama važiuoti moterims, keliaujančioms be vyrų, vairuotoja.
JAE moterims skiriamas ypatingas dėmesys, ypač vietinėms – joms kuriamos darbo vietos, pastatomos atskiros kėdės bankuose bei kitose valstybės įstaigose, joms nereikia stovėti eilėse.
Tradicinis šiame mieste pokalbis su taksi vairuotoja apie tai, iš kur ponios atkeliavo, pakrypo kiek kita linkme.
Buvo smalsu sužinoti viską apie jos gyvenimą šioje šalyje. Dar įdomiau, koks buvo Dubajus tada, kai ši moteris čia atvyko.
Taksi vairuotojos vardas kortelėje, pritvirtintoje matomoje automobilio salono vietoje, sunkiai įskaitomas ir visiškai neištariamas.
Plepi ir nuoširdi moteris noriai pasakojo, kad į Dubajų atvyko prieš 30 metų, namuose palikusi du sūnus ir dvi dukras.
Šeimai visą šį laiką siunčianti pinigų, kartais namiškius aplankanti, bet dėl gyvenimo atskirai nuo jų nė kiek neišgyvenanti.
Moteris prisiminė, jog jos jaunystės laikais šioje vietoje nebuvo dangoraižių, aplinkui plytėjo dykuma, bet užvirus statyboms miestas ėmė neatpažįstamai keistis.
Šrilankietės vairuojama mašina nardė tarp kitų brangių automobilių šešių eismo juostų viena kryptimi gatvėje.
Moteris rodė į išradingai iliuminuotus dangoraižius ir aiškino, kada kuris išdygo.
Prieš septynerius metus ji gavo lengvesnį darbą – vairuoti taksi ir labai tikisi, kad dar padirbės kelerius metus, nes už jį gauna gerą atlygį.
Važiuoja uždirbti šeimai
Kitas taksi vairuotojas atviravo prieš pusmetį atvykęs iš Indijos ir neslėpė, kad Dubajus jam nepatinka.
Esą visas grožis čia dirbtinis, skurdi gamta ir brangus pragyvenimas jį verčia ilgėtis namų.
Artimieji likę tėvynėje, beje, būtent iš jo gimtojo Indijos regiono žmonės emigruoja rečiau. Šis vyras taip pat paliko visą šeimą tam, kad uždirbtų jiems pinigų.
Panašu, taksisto darbo jis ėmėsi pernelyg anksti, nes visą kelią klausinėjo, kur važiuoti, prašė nubraižyti maršrutą ant popieriaus arba parodyti žemėlapyje.
Daugelis taksi vairuotojų čia neturi navigacijos įrangos, tad neretai prašo keleivių savo mobiliųjų ekranuose surasti žemėlapį.
Tuo tarpu patogūs keliauti Dubajaus metro ne visur lengvai pasiekiami.
Kai iki metro stotelės – 40 minučių kelio pėsčiomis, o visi pro šalį lekiantys taksi – pilni, gali atsitikti neįtikėtinas dalykas: tiesiog sustoja nepažymėtas automobilis, o jo vairuotojas pasisiūlo nuvežti, kur reikia.
"Ponia, nebijokite, aš taip uždarbiauju, man labai reikia pinigų, – aiškino iš Pakistano kilęs vyras. – Galite man skambinti bet kuriuo paros metu, atvažiuosiu, kur tik jūs būsite."
O paklaustas, kiek reikia sumokėti už paslaugą, atsako neįprastai – kiek negaila.
Didžiausia ir prabangiausia
Abu Dabyje stengiasi pabuvoti visi, kam tenka nuvykti į JAE. Tai – visos šalies ir tuo pačiu vardu besivadinančio emyrato sostinė.
Joje yra didžiausia ir , ko gero, gražiausia pasaulyje mečetė. Statinys užgniaužia kvapą saiko ir prabangos balansu.
Tvarka ir ramybė turistų gausiai lankomoje šventykloje tvyro tik todėl, kad čia ant kiekvieno kampo stovi prižiūrėtojai.
Jie paaiškina, kur dera palikti avalynę, kur skolinami arabiški rūbai, kur galima eiti ir ko nederėtų daryti.
Pavyzdžiui, nevalia sėsti ant žalio akmens rutulių, atitveriančių turistams uždaras mečetės patalpas. Nežinia iš kur išnyra mandagus vyras ir paprašo ištrinti spėtus užfiksuoti vaizdus.
Jis nepasitraukia, kol įsitikina, kad jo prašymas įvykdytas. Tada pataria prisėsti ant balto akmens suoliuko.
Juodi arabiški moterų ir balti vyrų rūbai mečetėje skolinami nemokamai. Kaip įprasta šventyklose, čia reikalaujama laikytis aprangos kodo.
Skolinami drabužiai yra švarūs ir tvarkingi, juos patarnautojos nukabina nuo pakabų. Kai turistai nusivelka šiuos rūbus, jie sudedami į dėžes, iš kur gabenami skalbti.
Šalyje, kur klimatas karštas ir gyvena daugybė labai skirtingų kultūrų žmonių, švara yra tapusi savotišku kultu.
Šeichas įgyvendino svajonę
Abu Dabyje verta aplankyti ne tik garsiąją mečetę.
Čia veikia ir žinomas žuvų restoranų tinklas, kurio šeimininkas – palestinietis Radwan Al Tamimi. Jo gyvenimo istorija stulbina ir kartu įrodo, kad stebuklai gali aplankyti ir varguolius.
1962 m. vyras pabėgo iš savo tėvynės nuo karo baisumų. Po keturių parų, praleistų perpildytame laive, 17-metis atvyko į tada mažai apgyvendintą Dubajų ir netrukus nukeliavo į Abu Dabį.
Paauglys bandė užsidirbti pinigų pragyvenimui. Įsigijęs triratį ir dengtą vežimaitį, R.Al Tamimi vertėsi pardavinėdamas paprastus užkandžius.
Pasakojama, kad šioje prekyvietėje dažnai apsilankydavo vaikinui tada nepažįstamas ponas, pakalbindavo jį. Netrukus šie pokalbiai tapo kasdienybe.
Ponas praminė vaikiną Bu Tafish, jie kalbėdavosi apie prekybą, jos plėtimą, žmonių gerovę ir kitus dalykus.
Kartą vaikinas pamatė kito prekijo rankose laikraštį su šio pono atvaizdu ir sužinojo, kad jo pašnekovas – šalies valdovas šeichas Zayedas.
Kai kitą kartą šis vėl atėjo į prekyvietę, jaunasis palestinietis atsistojo parodydamas deramą pagarbą valdovui.
Šeichas Zayedas suprato, kad vaikinas jį atpažino ir paklausė apie jo svajonę.
R.Al Tamimi atviravo, kad norėtų įsteigti jūros gėrybių restoraną laive. Šeichas davė vaikinui pinigų svajonei įgyvendinti ir pats bei jo aplinkos žmonės ėmė lankytis šiame restorane.
Dabar "Bu Tafish" yra gerai žinomas restoranų tinklas, kur nuostabiai skaniai gaminamos jūros gėrybės, o ant sienų kabo nuotraukos, kuriose dabar jau 70-metis R.Al Tamimi įamžintas su garbiais svečiais.
Kiek tiesos šioje į pasaką panašioje istorijoje, sunku pasakyti, bet tikra yra tai, kad arabų pasaulyje įprasta dalytis.
Net tradicinė virtuvė paremta šiuo principu. Patiekiamas maistas yra bendras ir visi valgantieji juo dalijasi.
Šarža – šeimų emyratas
JAE gyventojai pripažįsta, kad gyvenimas kiekviename iš septynių emyratų skiriasi.
Dubajus yra pramogų, jaunų žmonių, turistų, tarnautojų ir verslo centras, todėl čia labai daug blizgesio, itin daug viešbučių, biurų, prekybos centrų. Čia vyksta daugybė pasaulinio masto sporto varžybų bei koncertų.
Šarža, kurią galima automobiliu pasiekti per 45 minutes, yra labiau orientuota į šeimas ir mokslus.
Čia gerokai pigesnis ir nekilnojamasis turtas, todėl daugybė Dubajuje dirbančių žmonių būstus nuomojasi arba įsigyja būtent Šaržoje.
Gal todėl didžiąją dienos dalį kelyje, jungiančiame Dubajų ir Šaržą, formuojasi transporto spūstys, tad kelionė automobiliu į vieną pusę išsitęsia iki poros valandų.
Tik tarp vidudienio bei antros valandos ir gerokai po aštuntos valandos vakaro mašinų būna mažiau.
Vietos gyventojai pasakojo, kad gyvenimas šiame mieste tapo ramesnis, kai šio emyrato valdovas pasiekė garbaus amžiaus.
Dabar čia veikia ne vienas universitetas, ypatingas dėmesys skiriamas vaikų lavinimui. Be to, čia daug bibliotekų, visais būdais skatinamas mokslas.
Miesto centre turgavietė pastatyta atkartojant senąjį stilių.
Didžiulis pastatas primena senovinį, tačiau viduje prekeiviai nekaista, kaip ir visuose visuomeniniuose statiniuose oras čia kondicionuojamas, nejusti ir jokio prasto kvapo, būdingo daugeliui Europos turgaviečių.
Iki šiol mieste veikia senovinės arbatinės. Jos taip pat išlaikė šimtmečiais gyvavusių arbatinių architektūrą.
Dar prieš porą dešimtmečių vakarais tokioje arbatinėje rinkdavosi vietos vyrai.
Ilgi vakarai neprailgdavo, nes vienas garbus, gerą iškalbą turintis vyras garsiai pasakodavo istorijas, nutikimus, kelionių įspūdžius ir net pasakas.
Visi kiti ne tik klausydavosi, bet ir komentuodavo šias istorijas, klausinėdavo detalių. Žodžiu, tai buvo gyvas bendravimas.
Egiptas atgimė Dubajuje
JAE, be abejo, stebina įspūdingais pastatais. Netoli Abu Dabio sutemus nušvinta milžiniškos monetos formos statinys. Tai biurų pastatas.
Pačiame Dubajuje baigiamas statyti dangoraižio dydžio rėmelis. Tai nuostabiai miesto panoramai "įrėminti" skirta konstrukcija.
Nemažai dangoraižių primena senovinę arabų architektūrą. Viešbučiai ir restoranai tobulai atkartoja prieš šimtmečius gyvavusių šio regiono valstybių statinių vaizdą.
Vienas jų – egiptietiško stiliaus viešbutis "Raffles" bei prekybos centras "Wafi".
Vietos gyventojai tikino, kad Jungtinės Karalystės monarchė JAE aplankė vienintelį kartą, ir tai ji padarė šio centro atidarymo proga.
Restoranas čia – identiška senovės Egipto užeigos namų analogija. Ilga galerija skirta prekybai suvenyrais.
Prekiautojai tokie smalsūs ir taip pasikaustę, jog sužinoję, kad baltaodės viešnios atkeliavo iš tolimos ir labai mažos Lietuvos, nesutrikę taria: "Labas".
Jų sumanumas verčia atverti piniginę ir mokėti už nereikalingą, bet visada šią vietą priminsiantį suvenyrą.
Salė, kurioje prie didžiulių stalų žmonės ne tik valgo, bet ir aptarinėja dienos reikalus, bendrauja su giminaičiais, verslo partneriais ar svečiais, įkurta po atviru dangumi.
Žmogui iš lietingo, vėjuoto ir šalto krašto neįprasta vakarieniauti pastate be stogo. Sienose kyšo margi aklinai uždaryti balkonai.
Senais laikais tokiuose sėdėdavo didikai ir iš jų stebėdavo apačioje koncertuodavusius muzikantus. Beje, tradicinė Egipto muzika čia skamba ir dabar.
Čia pat salės viduryje sumūryta kažkas panašaus į šulinį. Dabar šioje vietoje spaudžiamos vaisių sultys, verdama arbata.
Maistas gaminamas greta salės, lankytojai puikiai mato, kaip tarp senovinių puodų sukasi egiptietiškais rūbais vilkintys virėjai.
Išmonė stebina
Panašių senove ir egzotika dvelkiančių objektų yra ir kitose Dubajaus vietose. Pavyzdžiui, dirbtinėje palmę primenančioje saloje stūkso Otomanų imperijos laikų stilių atkartojantis viešbutis "Zabeel Saray".
Pats pastatas ir jo interjeras dvelkia senove ir begaline prabanga. Ne veltui filmo "Misija neįmanoma" autoriai čia filmavo scenas, kuriose vaizduojami Mumbajaus rūmai.
Todėl labai neįprasta matyti čia apsigyvenusius europiečius, vilkinčius nudriskusiais džinsais ar šortais.
Prie jūros visų Dubajuje gyvenančių žmonių patogumui nutiestas kelių kilometrų ilgio takas, pusė jo išklota medžiu, antroji, paralelinė tako dalis – minkšta danga, ja patogu bėgioti.
Lapkričio pradžioje JAE švenčia vėliavos dieną, todėl valstybės vėliavos kabo visur dar ilgą laiką po šios šventės.
Paplūdimyje didžiulis plotas nusmaigstytas šimtais vėliavėlių, prie kurių žmonės traukia fotografuotis.
Vėliavos spalvomis pražysta ir gėlynai, kur ištisą dieną vanduo srovena prie kiekvieno stiebelio.
Dorovės policija nemiega
Sutemus pajūriu keliskart per valandą pravažiuoja brangus visureigis. Tai dorovės policijos pareigūnas, kuris stebi, kad imigrantai paplūdimyje nedegintų laužų, kad atvykėliai padoriai elgtųsi.
Tiesiog tako pakraštyje guli kažkas panašaus į vaikišką mašiną. Ne iškart gali suprasti, kad tai padėklas tortui. Matyt, čia buvo švenčiamas kažkokio berniuko gimtadienis.
Dieną pajūryje arčiau kavinių ant pievelės pluša keturi žmonės: du jauni, raumeningi vyrai ir dvi nemažą antsvorį turinčios arabės.
Vyrukai vilki tik marškinėlius be rankovių ir sportuoti skirtas trumpikes. Moterys apsirengusios sportiniais kostiumais, bet galvas apsimuturiavusios skaromis.
Akivaizdu, kad vyrai pasamdyti padėti moterims mankštintis. Jie garsiai šaukia, rodo pratimus, ragina netingėti, lenktis, tūpti, stoti, bėgti.
Netoliese filipinietės auklės "gano" turtingų arabų vaikus.
Ant suoliuko sėdi du pagyvenę vyrai, abu įnikę į nesuprantamą stalo žaidimą.
Poilsiautojai be jokios baimės palieka savo rankines su visais pinigais bei dokumentais indams, kurie nuomoja plastikines valtis.
Šiems net į galvą neateina pasirausti svetimuose krepšiuose, nes antro tokio karto nebebūtų – rojumi tapusios valstybės durys jiems būtų užtrenktos amžiams.
Naujausi komentarai