„Kitas pasaulis“ – šiuolaikinis baletas, gimęs iš simbolių, filosofijos ir vaizdinių kupinos „Depeche Mode“ muzikos bei japonų rašytojo Harukio Murakamio kūrybos. Didelio dėmesio sulaukusio spektaklio kūrėjai – modernaus šokio virtuozai „Baltijos baleto grupė“ (BBG) – kviečia šį išskirtinį, netradicinį kūrinį pamatyti ir Kauno žiūrovus.

„Harukio Murakamio romane yra momentas, kai greta realaus gyvenimo atsiranda kitas pasaulis, bibliotekos formos, kur nupušę žmonės varto knygas ir jas kolekcionuoja savo širdyse, smegenyse. Ir kai šią knygą skaičiau grojant “Depeche Mode„ muzikai, kilo sąsajos, mačiau vaizdą, kaip to kito pasaulio uždaroje zonoje, bibliotekoje, žmonės, kurie yra visiškai modifikuoti, bando save susieti su kažkokiu realiu gyvenimu, bet jiems tai neišeina. Paraleliai egzistuoja realus gyvenimas ir tas kitas pasaulis“, – taip spektaklio pagrindinę idėją įvardija režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

– Kodėl nusprendėte pasukti būtent modernaus baleto kryptimi?

– Nuo penkerių metų šokau profesionalų klasikinį baletą – sovietmečiu Lidijos Motiejūnaitės baleto studijoje „Liepsnelė“, nuo dešimties metų mokiausi baleto Nacionalinėje M.K.Čiurliono menų mokykloje. Po to dvejus metus dirbau Estijoje, „Vanemuine“ teatre, kuriame buvo klasika, bet atsirado naujas teatras „Sadamateater“, atvažiavo Saša Pepeliajavas – žinomas rusų choreografas. Per jį aš ir pirmąkart susiliečiau su moderniuoju šokiu. Tada pagalvojau: kodėl aš taip kankinuosi šokdama klasikinį šokį? Kūnas nori laisvės! Ir kai tai pajauti, pradedi ieškoti tam tikrų nišų, kur galėtum komfortiškai save realizuoti. Nuo tada aš pradėjau labai aktyviai domėtis moderniu šokiu. Dirbau Estijoje, važiavau ir į Suomiją, Švediją, Londoną, kur turėjau galimybę dalyvauti seminaruose. Tai mane paskatino suprasti, kad negaliu visiškai atsisakyti baleto, nes jis per daug yra įaugęs į mano kūną, o noriu modernaus šokio. Bet tas junginys, kuris susideda iš klasikos ir modernaus šokio, tapo šiuolaikiniu baletu. Ir visą šią patirtį „gražiai apliejo“ studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Rimo Tumino teatro režisūros kurse, kur baigiau bakalaurą ir magistrą.

– O kaip kilo idėja suburti „Baltijos baleto grupę“?

– Būtent važinėjant po užsienį. Kai aš mokiausi baleto mokykloje, tiesiog susigyvenau su daugeliu jos mokinių, nes tekdavo mokykloje praleisti net po 12 valandų, gyvendavome tokiu armijos režimu. Kadangi dauguma baigę šią mokyklą emigruoja, ir aš pati tokia buvau – keletą metų keliavau, dirbau teatruose užsienyje, vis susitikdavau savo tuos senus mokyklos laikų pažįstamus, kurie visi dainavo tą pačią dainelę: „Dieve Dieve, kaip būtų gerai grįžti į Lietuvą, bet negaliu.“ Klausdavau – kodėl ir atsakymas būdavo tas pats: todėl, kad nėra alternatyvų klasikiniam baletui, nėra jokio šiuolaikinio teatro, grupės, trupės, kur būtų galima save realizuoti. Taip ir kilo idėja padaryti alternatyvą „operhauzui“ ir kad tai būtų šiuolaikinis baletas. Norėjau, kad tie visi emigravę pažįstami kažkaip grįžtų į Lietuvą. Taip 2010-aisiais susikūrė BBG. Sulaukėme labai reikalingos pagalbos iš Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos – vadinamųjų mūsų gimtųjų šokio namų, iš kurių išėjome į meno pasaulį.

– Kokį kitą pasaulį scenoje padeda kurti „Depeche Mode“ muzika ir H.Murakamio romanas?

– Esu „depešų“ gerbėja, jų kūriniuose beprotiškai daug filosofijos, jų klipai gvildena kažkokias psichologines gijas. Ir tuo metu, kai jie buvo populiarūs, aš skaičiau H.Murakamį ir pastebėjau labai daug sąsajų, vizualizacinių sprendimų. „Depeche Mode“ muzika, klipai siejosi su H.Murakamio romanu „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“. Man ši muzika yra kaip atramos taškas, esantis kažkur tarp to, kas gali būti ar tarp to, kas buvo. Mes dabar visi esame kažkokiame steriliame inkubatoriuje, kuris vaizduojamas šiame spektaklyje, kur žmonės ir jų psichika, poreikiai, jausmai yra kontroliuojami nematomos, bet viską tvarkančios sistemos rankos, kurią visi mes jaučiame, žinome, bet nieko prieš ją negalime padaryti. Ir mūsų visi individualūs poreikiai, norai yra vos ne švitinami ir naikinami po kažkokiomis chemoterapijos lempomis. Jei tik atsiranda natūralumo paieška, suskamba aliarmo signalas, ir kiekvienas tas gimstantis natūralumo jausmas yra naikinamas. Tokia nubukintų protų laboratorija, kurios chemikai esame mes patys, patys su savimi ir eksperimentuojame.

Šis spektaklis yra brangus tuo, kad aš galiu jį prižiūrėti, jis kinta. Vis ieškom kažko naujo, keičiasi šokėjai. Atrandame vis naujas filosofines sritis ir dabar intensyviai bandome spektaklyje plėtoti religinio nubukimo tematiką. Gvildename „Depeche Mode“ muzikos sąsajas su Naujuoju Testamentu. Spektaklyje yra labai svarbi pasąmonės jėga.

– O kaip per šokį yra atveriami tie pasąmonės klodai?

– Žmogus neverbaliai perduoda daug daugiau informacijos, negu kalbėdamas. Šokėjas, mano akimis, kartais yra šiek tiek pranašesnis už aktorių, nes jis nekalba ir informaciją tiesiog transliuoja per kūną. Yra energetiniai srautai, kai kiekvienas judesys kažką reiškia, nėra šiaip judesio, pvz., jei judesys yra pasikartojantis ir bukas, jis reiškia pasąmonės neviltį, kitas judesys, kuriamas taiči principu, gali reikšti susigyvenimą su vidiniu „aš“ ir pan.

Šokio pasaulis įdomus tuo, kad kai žiūrovas žiūri į šokėjus, susikuria tai, ką jis nori išgirsti iš to kūno ir tai, ką jis nori per savo esamo gyvenimo srautus sulieti su šokėjo judesiais. Ne visi šokėjai tai supranta, bet man be galo yra džiugu, kada aš matau, kaip šokėjai su kiekvienu garsu ar tyla siunčia pasąmonės žinutę ir tu ją gauni. Žinoma, kiekvienas žiūrovas ją pagaus skirtingai.

KAS: BBG ŠIUOLAIKINIS BALETAS „KITAS PASAULIS“.

KUR: VDU DIDŽIOJI SALĖ (S.DAUKANTO G. 28).

KADA: BALANDŽIO 21 D. 19 VAL.