Idėja – patirtinė dovana

Socialinėje medijoje populiaru kalbėti apie gerą kainos ir kokybės santykį, o Kopenhaga – tobulas šio derinio pavyzdys. Mus, kauniečius, pradžiugino skrydis iš Kauno oro uosto, miego ritmo netrikdantys išvykimo ir atvykimo laikai, Danijos sostinės senamiesčio dydis – jį per porą dienų be vargo apėjome pėstute.

Maža to, Kalėdų gerbėjai jau lapkričio pabaigoje čia galėjo mėgautis po visą Kopenhagos senamiestį pasklidusia kalėdine dvasia: kalėdinių mugių šurmuliu, miesto centre išlieta čiuožykla, o labiausiai – tūkstančiais kalėdinių lempelių išpuoštomis parduotuvių, kavinių virtinomis ir šventiniais jų fasadų dekorais. Štai prabangus viešbutis „d’Angleterre“, esantis miesto centre, priminė kalėdinio filmo „Milijonas šventinių lempučių“ reklaminį epizodą. Palyginti su juo, Rotušės žaliaskarė, papuošta kukliomis popierinėmis širdelėmis, atrodė tarsi nuoga karalaitė iš kraštiečio Hanso Christiano Anderseno pasakos „Nauji karaliaus drabužiai“.

Vienintelis dalykas, kurio nenumatėme dovanodami šį patyrimą vieni kitiems, – nepigi nakvynė. Kita vertus, norintys sutaupyti visada atras būdų, kaip tai padaryti, tad nenakvojome gatvėje ir mes.

Buvome iš anksto sutarę, kad dovanos vertė trijų suaugusių asmenų šeimai – ne daugiau kaip 600 eurų. Taigi, už skrydžius ir privatų nakvynės namų kambarį paklojome pusę sumos, o su likusia vieną lietingą Juodojo penktadienio išvakarių rytą nusileidome Kopenhagoje.

Aura: vartai į Kristianiją – truputį apgriuvę, truputį nutriušę, bet apipinti gandais ir legendomis kaip magnetas traukia turistus. / R. Rožinskienės nuotr.

„Black Friday“ pirkinys

Žvelgiant pro 5C autobuso, vežančio mus į miesto centrą, langus kamavo įkyrios mintys – negi taip visą dieną ir lis? Danai prie lietingo oro, atrodo, įpratę: važiuoja dviračiais, eina pėstute, žodžiu, juda savo įprastų reikmių kryptimis taip, lyg danguje skaisčiai šviestų saulė.

Palikę kuprines daiktų saugykloje, nusprendėme, kad ir mes ne cukriniai – neištirpsime, tad liepėme gūglui naviguoti mus tiesiai pro miesto rotušę (tikėjomės išvysti įspūdingą danišką eglutę) į didžiausia apsipirkimo zona visoje Kopenhagoje vadinamą Stroget gatvę. Viena ilgiausių pėsčiųjų gatvė Europoje tęsiasi apie 1,1 km.

Nors atvykome Juodojo penktadienio išvakarėse (parduotuvių vitrinos šaukte šaukė nuolaidų reklamomis), tačiau daugiau Kalėdų dovanų vieni kitiems pirkti neketinome, tad ramiai stebėjome, kaip į išpardavimų pasiutpolkę įsitraukia vietiniai ir miesto svečiai.

Kiaulystės dėsnis, kai pirkiniams neketini išleisti nė cento, staiga pajunti, kad tavo senieji patogūs turistiniai kedukai prakiuro ir viena pėda kliuksi vandenyje.

Ta proga užsukome į arčiausiai pasitaikiusią antrų rankų parduotuvę, kur kainos pasirodė visai ne juodos ir netgi ne penktadieniškos. Gyvenimo matę Dr. Martens aulinukai, kuriuos panorau įsigyti vietoj savo prakiurėlių, pageidavo, kad už juos pakločiau 70 eurų. Laikantis mūsų griežto ir iš anksto aptarto Kalėdų dovanos biudžeto, teko savo šlapioms kojoms pasiūlyti pigesnį variantą.

Kalėdinių miestelių dvasia

Kai kojos sausos, kur kas smagiau dairytis į šalis ir gaudyti kalėdinę nuotaiką, kuria, einant Stroget gatve, mus pasitiko net trys ar keturi kalėdiniai miesteliai.

Juose suvalgėme tradicinių lauko virtuvės gardumynų – ant laužo keptų daniškų dešrelių, kurias užgėrėme garuojančiu glogu su riešutais ir razinomis. Akys raibo nuo smulkiausiais raštais išmargintų rankų darbo megztinių ir kitų vietos auksarankių šedevrų.

Žodžiu, silpnesnių nervų kalėdinės pasakos lankytojams kelionė čia galėjo ir pasibaigti. Tik jau ne lietuviams, maitintiems legendomis apie geležinį vilką, o gal net ir girdytiems geležinės vilkės pienu.

Nusprendėme, kad jei jau esame geležinio vilko ir valios tauta, taip lengvai nepasiduosime – iš viliojančių Stroget mugių žabangų mausime tiesiai į atvirukinį Nyhavn rajoną – kanalą-uostą, kupiną spalvingų istorinių pastatų ir romiai vasaros laukiančių laivelių. Beje, „Google“ paieškos laukelyje surinkę kodinį pavadinimą „Kopenhaga“, šį idilišką namelių ir laivelių peizažą išvysite pirmiausia.

Atvirukinis: Nyhavn kanalas-uostas –  reklaminių bukletų apie Kopenhagą pažiba. / R. Rožinskienės nuotr.

Undinėlė ir jos legenda

Viename iš tų spalvotų namelių gyveno ir garsusis danų pasakininkas H. Ch. Andersenas, parašęs už širdies stveriančią istoriją apie mažąją Undinėlę. Jos skulptūra turistų tituluojama vienu mažiausių, bet kartu ir vienu didžiausių Kopenhagos simbolių.

Skubant į pasimatymą su Undinėle, akys džiaugėsi (širdis truputį pavydėjo) puikiai išvystyta miesto infrastruktūra dviratininkams.

Jų patogumui – neaukštu borteliu atskirtos eismo juostos, kai kuriose gatvių sankryžose – net atskiri šviesoforai. Ypač gražu buvo stebėti, kaip mamos, tėčiai intensyviai mina pedalus dviračių, priekyje turinčių dideles medines dėžes, kuriose prisižiūrėjome visko – nuo vaikų, šunų, pirkinių iki viso šito gėrio kartu.

Undinėlės statula mus pasitiko jau iš tolo. Aplinkui būriavosi saujelė nuo šalčio sužvarbusių japonų. Turint galvoje jų maniją fotografuoti – nuo Undinėlės nesitrauks mažiausiai valandą. Tad spėjau papasakoti saviškiams istoriją, kaip 1909 m. Carlas Jacobsenas, alaus daryklos „Carlsberg“ įkūrėjas, lankėsi Karališkajame Kopenhagos teatre, kur vyko baletas „Mažoji Undinėlė“. Premjera, žinoma, buvo paremta H. Ch. Anderseno pasakos „Undinėlė“ motyvais. Sužavėtas ir įkvėptas šio pasirodymo C. Jacobsenas sumanė mažosios Undinėlės atminimui sukurti skulptūrą. Jo gražią idėją 1913 m. įgyvendino skulptorius Edvardas Eriksenas. Taigi, Kopenhagos Undinėlė ne tokia jau ir jauna – įžymiajai skulptūrai daugiau kaip 100 metų!

Simbolis: nors H. K. Anderseno pasakos Undinėlė įkurdinta atokiau centro, visi miesto svečiai aplanko šią skulptoriaus Edvardo Erikseno sukurtą skulptūrą. / R. Rožinskienės nuotr.

Kristianija – neformalų rojus

Vakarop grįždami į savo laikinus nakvynės namus prasukome pro LED lemputėmis sproginėjantį Tivoli atrakcionų parką. Ausyse spengė žemyn galvomis kabaruojančių pramogautojų riksmai. Kadangi mūsų daniškų vėjų nugairinti skruostai prašyte prašėsi karštos arbatos – šį kelionės punktą nusprendėme atidėti vasarai.

Užmigome su mintimi, kad ryte, pasigaminę pusryčius bendroje virtuvėje, pėstute keliausime į hipių sostine vadinamą Kristianiją, kurioje galioja savi įstatymai ir savos taisyklės.

Lentelė prieš kertant „sieną“ skelbė, kad Kristianija – lyg atskiras miestas mieste ar atskira respublika. Žodžiu, kažkas panašaus į Vilniaus Užupį, tik jau su sava vidaus tvarka.

Nuo pat ankstyvo ryto čia būriavosi turistai. Kažkodėl įsivaizdavau ją bendruomeniškesnę, kur kas gražesnę ir švaresnę… Tikėjausi bent viena šnerve užuosti (kaip tvirtina visas internetas) marihuanos dūmo kvapelį. Hmm? Gal sutrukdė sloga? O gal tiesiog miestas mieste, kuriame, kaip rašoma, gyvena apie 1 tūkst. gyventojų, dar saldžiai miegojo? Žodžiu, Kristianija pasitiko mus tuštoka ir apgriuvusi – užtai išmarginta ryškiais sienų piešiniais, keliomis nušiurusiomis kavinėmis ir turbūt, jei gerai supratome (nes pardavėjai, matyt, dar irgi miegojo), vietinės žolytės kioskeliais.

Kristianija įkurta 1971 m., iki tol čia plytėjo kareivinės. Vasaromis, jei tikėtume kitais keliautojais, čia vyksta įvairūs renginiai, koncertai; galima pajausti alternatyvų jos gyventojų gyvenimo būdą.

Kai smalsumo pagauti – negi išties žiemą čia niekas nevyksta?! – atpėdinome į Kristianiją dar kartą vakare, vaizdelį išvydome tą patį, tik su ryškiau šviečiančiomis lempelėmis. Miestas mieste negriaudėjo koncertais, nebaugino apsipūtusiais asmenimis. Kelios kavinės džiaugėsi tyčia ar netyčia priklydusiais lankytojais, kelintą ratą aplinkui suko uniformuotų pareigūnų porelė. Padarėme išvadą, kad kažkokie tvarkos ir teisingumo įstatymai čia vis dėlto galioja.

Iš paukščio skrydžio

Palikę Kristianiją, netoliese radome įspūdingą Išganytojo bažnyčią (Vor Frelsers Kirke), kurios aukštas sraigto formos bokštas kvieste kvietė į jį užkopti ir saulei leidžiantis apžvelgti vieną seniausių Europos sostinių iš paukščio skrydžio.

Nusprendę įsigyti bilietus vietoje, supratome, kad šiais QR kodų laikais keliauti be išmaniojo telefono būtų visiška beprotystė. Neturi išmaniojo telefono, nenusipirksi bilietėlio, neužlipsi į bokštą pasidairyti.

Vaizdai nuo bokšto smailumos ypač gražūs, tik, kaip matėme, ne visi į jį lipantys susidorojo su klaustrofobiškais bažnyčios laiptais jos viduje ir su aukščio baime išorėje. Kelios moterys grįžo atgal prisiplojusios prie bažnyčios bokšto sienos, tad, jei kada sugalvosite jį aplankyti, prieš tai gerai pasverkite savo norus ir galimybes.

R. Rožinskienės nuotr.

Laimingiausia tauta ir mes

Nors Danija laikoma viena gražiausių Europos šalių, o danai nekart pripažinti laimingiausia tauta, turistauti čia nepigu. Ypač, jei ruošiesi maitintis miesto kavinėse. Laimei, vieno keliautojo paprotinti, pietavome įdomioje vietoje. Panašu į klubą, kuriame kiauras dienas pagal iš anksto nustatytą grafiką vyksta įvairios edukacinės veiklos.

Prie įėjimo į pastatą rikiavosi visas tuntas vaikų vežimėlių – akimirką net suabejojome, ar išvis čia pataikėme. Salėje, panašioje į didelę daržinę, prie tvarkingų stalų sėdėjo daug išmanaus jaunimo su „obuoliais“, mamų ir tėčių – su kūdikiais. Kas dirbo, kas bendravo, bet dauguma stiprinosi vienu vieninteliu čia siūlomu dienos patiekalu – rizotu su žalumynais. Jo užsisakėme ir mes.

Eureka! Sočiais pilvais pasijutome mažiausiai šimtą kartų laimingesni, nei buvome prieš tai. Grįžę namo galėsime visiems skelbti, kad ir mes, porą dienų pabuvę tarp laimingųjų danų, pagaliau išmokome džiaugtis mažais dalykais. Juk toks, po šimts kalėdinių varpelių, ir buvo Kalėdų dovanos tikslas.