Šią vasarą statistiškai mažiau lietuvių nei paprastai planuoja atostogas užsienyje. Tačiau kaimyninė Latvija – juk beveik ne užsienis?

Modernus vikingų laivas

Jei jau esate lankęsi garsiausiuose Latvijos turizmo objektuose, galbūt sudomins mažiau populiarios, bet kartais ne mažiau įdomios vietos. Susidarę intensyvią trijų dienų programą, galite apsilankyti dešimtyje tokių vietų. Žurnalistai jau išbandė – dešimt Latvijos objektų įtraukti į šiemetį "Didįjį žygį po Baltijos šalis". Tai trijų Baltijos valstybių sumanytas projektas, siekiantis skatinti turizmą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Jei pas brolius latvius važiuosite pro Panevėžį, ties Bauske sukite iš Rygos kelio dešiniau, į Mežmalą Aizkrauklės apskrityje.

Ties šiuo miesteliu septintajame XX a. dešimtmetyje, kaip ir Kaune, iškilo hidroelektrinė – užtvenkus Dauguvą, susiformavo Kauno marias primenantis vandens telkinys. Skirtingai nuo mūsiškių marių, čia nemažai salų salelių stačiais uolingais krantais. Vietiniai gyventojai gali papasakoti daug nostalgiškų istorijų, kaip iki užtvenkiant Dauguvą jie kopdavę į aukščiausias kalvas, dabar tapusias salelėmis. Po užtvenktą Dauguvą galima paplaukioti Mežmala nuomojamomis valtimis. Įspūdingiausia kelionė – Lietuvoje gamintu vikingų laivu. Motorinės valties mechanika kruopščiai uždangstyta medžiu ir šernų kailiais. Burių stiebas čia atlieka dekoratyvinę funkciją, o valties viduryje numesti irklai – ne tik ją. Išplaukus į užtvenktos Dauguvos vidurį, laivo kapitonas išjungia variklį ir pakviečia keturis keliauninkus griebti irklus. Nepatyrusiems irkluotojams sekasi nekaip – valtis siūbuoja ant vandens vienoje vietoje.

Jei kalbate rusiškai – jums pasisekė, senoviškais latviškais drabužiais apsirengęs laivo kapitonas jums papasakos istorijų apie Dauguvą, čia gyvenančius žmones ir pilies liekanas vienoje salų. Jei nekalbate, iš anksto užsisakius, kartu galėtų plaukti anglų kalbos vertėja. Tiesa, žurnalistų vertimas nenudžiugino.

Latviškas pasaulio kraštas

Penkiasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Aizkrauklės įsikūręs Keipenės kaimas. Jei ieškote pasaulio krašto, ši vieta tikrai panaši į ją. Ypač – buvusi Keipenės geležinkelio stotis, ties kuria baigiasi dabar jau išardyti geležinkelio bėgiai, riogso dvi didžiulės kėdės ir švyturys (nors iki jūros nuo čia – 50 km), siunčiantis P raidės šviesos signalą – visa tai kino režisieriaus Jurio Podnieko garbei. Šalia – senas medinis namelis. Tai buvusi geležinkelio stotis, kurioje veikia S.Eizenšteino komunikacijų centras. Ne, tai tikrai ne Einšteinas, ne jo brolis ar dėdė. Kuo Albertas Einšteinas skiriasi nuo Sergejaus Eizenšteino, jums išsamiai paaiškins centre, parodys iš Latvijos kilusio garsiausio Sovietų Sąjungos nebyliojo kino kūrėjo filmų. Galbūt pamatysite ir "Šarvuotį "Potiomkiną" – šioje nespalvotoje juostoje S.Eizenšteinas ranka nuspalvino kiekvieną kadrą, kuriame plevėsavo raudonoji vėliava.

Pavažiavę 90 km nuo Keipenės šiaurės rytų kryptimi, pasieksite Ligatnės miestelį. Jis garsus ne tik nuo XIX a. veikiančiu popieriaus fabriku, kuriam elektros energiją ilgą laiką gamino vandens malūnas, pastatytas ant Ligatnės upės, bet ir Vienkoči parku. Išvertus iš latvių kalbos, jo pavadinimas skambėtų maždaug taip – "Vieno rąsto parkas". Čia eksponuojamos ne tik medžio skulptūros, valtys, buities apyvokos daiktai, išskaptuoti iš vieno kamieno. Stūkso senoviniai namai, vėliau Latvijoje naudoti kaip vasaros lauko virtuvėlės – tai indėnų vigvamą primenantis statinys, suręstas iš statmenai sukrautų liaunų medžių kamienų. Čia galima aplankyti ir esą 100 proc. ekologišką iš smėlio maišų ir molio nudrėbtą namelį su ant stogo želiančia žole. Jauniausius turistus turėtų ypač sudominti neoficialiai nykštukų parku vadinama ekspozicijos dalis su mažučiais žinomų Latvijos pastatų – architektūros paminklų – maketais.

Gyvena kaip viduramžiais?

Pusvalandis kelio nuo Ligatnės vakarų kryptimi įsikūrusi Sigulda. Apžiūrėję lankomiausios Latvijos vietovės grožybes, užsukite į Turaidą. Prieš metus čia įsikūrė senovinė karinė stovykla-sodyba Godesverdera (lietuviškai – Dievo sala). Už tam tikrą mokestį pažaisti viduramžių karius galėsite ir jūs – sodybą įsteigė trys Turaidos viduramžių klubo nariai, siekę parodyti, kaip XIV a. atrodė Livonijos karinė stovykla. Vyrukai čia treniruojasi patys – tam, kad įtikinamiau galėtų pasirodyti istorinėse mūšių rekonstrukcijose – ir kitus pamoko. Ir beveik įsižeidžia, pavadinti riteriais. "Mes – ne riteriai, ne karžygiai ir ne kryžiuočiai. Mes – laisvi Livonijos gyventojai", – ne taip pavadintas atkirto vienas sodybos šeimininkų, buvęs istorijos mokytojas Peteris Lukaševičius.

Ir pradeda senovinės kovos pamokėlę pradedantiesiems. "Anksčiau pėstininkų būrio priešakyje žengdavo moterys. Jos į priešą eidavo atkišusios ietis, už jų – vyrai, iškeltomis ietimis saugodavę moterų galvas, pečių liniją. Pažeidžiamos likdavo kojos. Tai supratę samdyti kryžiuočių ordino kariai ispanai kirsdavo pirmosiose gretose žygiavusioms moterims per kojas", – vaizdžiai aiškino ir kovos subtilybes demonstravo P.Lukaševičius. Keletas bičiulių, įsigiję pamiškėje esantį žemės sklypą, jame įrengė ne tik kovinėms užduotims skirtas aikšteles, bet ir pasistatė senovinį namą, kuriame nėra jokių civilizacijos išradimų. Net vietoj lovų čia – gultai. "Mes čia ir gyvename", – tikino išvaizdus jaunas vyras.

Pasiteiravus, ar čia gyvena ir moterys, laisvasis Livonijos gyventojas prisipažino: "Na, ne visą laiką mes čia gyvename – turime ir normalius, civilizuotus būstus. O mūsų moterys mus supranta ir nekelia dėl to problemų."

Tyrinėja kosmoso šiukšles

Pusvalandis kelio nuo Turaidos pietvakarių kryptimi – ir jūs jau Rygoje. Visai šalia Latvijos sostinės oro uosto įsikūręs Aviacijos technikos muziejus. Tai muziejus berniukams, kuriems reikėjo lėktuvo šturvalo. Jei esate mama ar tėtis, auginantis berniuką ar kelis, – neaplenkite šio objekto.

Savo akimis įsitikinau – ir didelių berniukų akys švytėjo laipiojant į jau nebeveikiančius didžiulėmis raudonomis žvaigždėmis paženklintus naikintuvus, karinius, keleivinius lėktuvus ir kitokius orlaivius. Beje, jie pilni aparatūros – nors dažniausiai neveikiančios, bet prie jos galima prisiliesti, mygtukus spaudyti. Muziejuje, kurio eksponatai kaupti daugiau nei 40 metų, sutelkta daugiausia sovietinės aviacijos technikos už NVS ribų, taip pat – iš JAV, Prancūzijos, Lenkijos ir Čekijos. Tai vienas didžiausių tokių muziejų Baltijos jūros regione.

Paklaustas, kiek kainuoja visi čia sukaupti eksponatai, vienas muziejaus savanorių (kurio akys, pasakojant apie orlaivius, itin blizga) Vadimas Novikovas atsakė šypsodamasis: "Anksčiau buvo skaičiuojama taip: vienas kilogramas lėktuvo kainuoja tiek, kiek kilogramas aukso. Dabar kilogramas lėktuvo kainuoja daug daugiau – kaina išaugo dėl naudojamų aukštųjų technologijų."

Kitą su skraidančiais objektais ir karinėmis technologijomis susijusį turizmo traukos objektą rasite pavažiavę 200 km nuo Rygos vakarų kryptimi. Tai netoli Ventspilio esantis Irbenės miestelis. Įkurtas aštuntajame XX a. dešimtmetyje, giliai miškuose pasislėpęs miestelis žemėlapyje atsirado tik 1993 m. Sovietmečiu tai buvo griežčiausiai saugomas uždaras karinis objektas – dabar turistams prieinama įranga tuomet priklausė slaptam radiolokacijos centrui. Trys radiolokatoriai, kurių didžiausio (RT-32) lėkštės skersmuo siekia 32 m, naudoti palydovams, povandeniniams laivams, karinių bazių signalams sekti ir palydoviniam ryšiui palaikyti. Sovietmečiu Irbenės radiolokatorius naudotas ir šnipinėjimo tikslais – signalams ir informacijai iš kitų valstybių palydovų perimti.

Latvijai atkūrus nepriklausomybę, apgadintą radiolokatorių perėmė mokslininkai, tarptautiniu susitarimu pasižadėję objektą naudoti tik taikiais tikslais. Dabar čia šeimininkaujantys Ventspilio aukštosios mokyklos mokslininkai tyrinėja kosmoso šiukšles. "Kosmonautų neatsargiai išmestas atsuktuvas, skriedamas 8 km/sek. greičiu, gali įsirėžti į kosminį laivą ir smarkiai jį apgadinti, kaip jau buvo atsitikę. Sekdami kosminių šiukšlių trajektorijas, mes prognozuojame, po kurio laiko ir kur jos atsidurs. Šias žinias perduodame užsienio stotims, kad jos pakoreguotų kosmoso palydovų trajektorijas", – pasakojo Vladislavas Bezrukovas, vesdamas į radiolokatoriaus anteną. Jos viduje – tarsi Andrejaus Tarkovskio filmo "Soliaris" filmavimo aikštelėje – vaizdas primena labai seno kosminio laivo vidų. Daugybe nepatogių laiptelių užkopęs į 32 m skersmens radiolokatoriaus lėkštės dugną pasijunti tarsi kosminėje negyvenamoje saloje: metalinės lėkštės kraštai beveik siekia dangų, užstodami vėją, kitus aplinkos garsus ir bet kokį kitą vaizdą, išskyrus debesis.

Iš tokių aukštybių galite nusileisti į požemius – jei nebijote ankštų tamsių erdvių, galbūt ryšitės ekskursijai požeminiu tuneliu, jungiančiu RT-32 su techniniu centru.

Apie netipišką pajūrio gamtą, Didįjį žygį po Baltijos šalis ir 10 Latvijos objektų, kuriuos vertėtų aplankyti skaitykite penktadienį "Kauno dienos" priede "Pramogų alėja".