Kryžiaus kelyje – ir lietuvių išgyvenimai

Didžiąją savaitę vis daugiau tautiečių Jeruzalėje nueina Jėzaus kelią iki Golgotos kalno

Įspūdžių troškulys kartais nugina baimę. Noras pažinti kartais įkvepia neeiliniam žygiui. Pažinimo džiaugsmas kartais priverčia atsisakyti valgio ir gėrimo. Ir tik dėl vieno tikslo: pabandyti suvokti tai, ką patyrė Jėzus.

Jeruzalė. Tai vieta, kurią didžiąją savaitę užplūsta šimtai tūkstančių maldininkų. Tarp jų – ir lietuviai. Vilnietė Teodora Dilkienė šiandien devintą kartą eis Jėzaus keliu. Ne dėl to, kad yra labai pamaldi. „Tiesiog ten geriausia vieta pasimelsti už savo šeimą“, – įsitikinusi ji.

Kaunietis Justinas Jarusevičius rado kitą vietą – Taizė miestelį Prancūzijoje. Jame su mama, broliu ir kitais lietuviais švęs Velykas. Kodėl ne Lietuvoje? „Ten rasiu meilę, susitaikymą ir dvasios ramybę“, – kalbėjo vaikinas, kuris į piligriminę kelionę leidžiasi ne pirmą kartą.Jeruzalės radijas kasdien praneša orus. Ar lis, ar švies saulė? Tai svarbiausia informacija daugeliui tikinčiųjų. Šiomis dienomis Jeruzalės miestas virtęs tautų katilu – skirtingų rasių ir tautybių žmonės kopia į Golgotos kalną ar meldžiasi Alyvmedžių giraitėje. Čia kiekvienas miesto skersgatvis pasakoja Kristaus istoriją.

Kovo pabaigoje Jeruzalė pasipuošia pavasariniais žiedais. Tai prieš įlipdama į lėktuvą žinojo ir Teodora Dilkienė. Jau ketvirtus metus ji nesės prie tradicinio Velykų stalo ir nesidalys margučiais su artimaisiais.

Kelionių vadove dirbanti moteris įsitikino – visi turistai į Jeruzalę vyksta turėdami konkretų tikslą. „Vieni nori išspręsti savo problemas, pasimelsti už giminaičius, kiti ieško naujų įspūdžių“, – tikinčiuosius lygino T.Dilkienė.

Jeruzalės gatvėse tenka brautis per minią. Ištikimi krikščionys, norėdami patekti į šventas vietas, turi apsišarvuoti kantrybe. „Prie Kristaus kapo laukti tenka mažiausiai 40 minučių. O prie Raudų sienos apskritai neįmanoma prieiti.

Dar kraudamas lagaminą Justinas pasitikrino, ar ant kaklo kabo Taizė bendruomenės kryželis. Su šiuo talismanu jis nesiskiria dvejus metus. „Į Taizė važiuoju tam, kad dar stipriau pajusčiau Dievo meilę“, – J.Jarusevičius tikino negalvojąs kiurksoti prie vaišėmis nukrauto stalo.

Teisės studentas džiūgauja – atokiame Burgundijos regiono kaimelyje jo laukia būrys bendraminčių. Vokiečiai, prancūzai, italai, ispanai, kinai, indai, amerikiečiai – šiuos žmones vienija noras iš naujo atrasti Dievą.

Taizė nėra aptarnaujančio personalo, todėl dieną piligrimai dirba. „Gaminame maistą, plauname grindis, ruošiame patalpas pamaldoms“, – įprastus darbus pasakojo kaunietis.