– Gruodį namai tampa ypatingos traukos, jaukumo ir ramybės oaze. Sakykite, kas jums yra namai?

L. A.: Pradėsiu nuo to, kad Kaunas yra mūsų abiejų su Irma gimtieji namai. Abu esame iš čia kilę. Jei labiau intymia prasme, tai man namai yra ten, kur širdis. Širdyje juk gyvena patys artimiausi ir mylimiausi žmonės. Todėl, manau, drąsiai tarp šeimos ir namų galiu dėti lygybės ženklą.

I. A.: Kol buvome dviese su Linu, visada jam sakydavau, kad man namai ten, kur yra jis. Dabar, kai esame keturiese, ta trauka dar didesnė – visi kaip magnetukai limpame vieni prie kitų, o sulipus į krūvą jau ramu, kad ir kur būtume.

– Ar teisingai supratau, kad jums namai gali būti bet kur – svarbu, kad šalia turėtumėte vieni kitus?

L. A.: Jei kalbėtume globalia prasme, tai namai negali būti bet kur. Juk namai – tai mūsų tėvynė, mūsų šalis Lietuva, mūsų gimtasis miestas Kaunas. Tačiau jei iš dvasinės pusės, tai turbūt taip: namai ten, kur laukia mylimi žmonės.

– Esate darnus šeiminis duetas ne tik gyvenime, bet ir darbe: Linas kuria muziką, dainas; Irma užsiima vyro koncertų vadyba, tad daug darbo reikalų vyksta tiesiog namuose. Ar jums svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka: tuomet, sako, ir kūrybinės mintys sklandžiau dėliojasi?

L. A.: Saulytei – šešeri, Jokūbui – treji su puse. Ar manote, kad su dviem pašėlusiais vaikais įmanoma ideali tvarka? Anaiptol. Todėl abu su Irma apsimetame ir kai ko jau nebematome. Kaip Jokūbas sako: jo tūkstančio mašinėlių... išmėtytų ant grindų. Aišku, bandome su jais kalbėtis apie tai, diegti jiems tvarkos, švaros pajautimą, nes kuo namuose tvarkingiau, tuo visiems ramiau, jaukiau. Dabar dairausi aplinkui ir suprantu, kad šis etapas pas mus nelabai kvepia tvarka (juokiasi).

– Tačiau kojos dar nė vienas nesate išsisukęs?

I. A.: Dar ne. Beje, neseniai visi žiūrėjome legendinį kalėdinį filmą „Vienas namuose“. Jokūbui be galo patiko ta scena, kur pagrindinis veikėjas Kevinas pridėjo daug mažų mašinėlių ir vagys ant jų paslydo. Turbūt dabar tą patį bando imituoti ir namuose.

Ryšys: „Būdami drauge mes tarsi akumuliuojame puikią kūrybinę energiją, iš kurios gimsta daug gerų dalykų“, – sako I. Adomaitienė. / E. Gendrėnaitės nuotr.

– Viename interviu Irma yra prisipažinusi, kad per visus draugystės ir santuokos metus su Linu atskirai buvo gal tik kokią savaitę. Kaip išvengiate trinties, jei kartu esate tiek darbe, tiek buityje?

I. A.: Manau, toks požiūris yra daugiau stereotipas, t. y. kad vyras ir žmona negali dirbti kartu, kad turi kažkiek laiko praleisti atskirai. Mūsų šeimoje visiškai priešingai. Kuo daugiau laiko leidžiame kartu, tuo geriau pavyksta visi darbai. Drauge būdami mes tarsi akumuliuojame puikią kūrybinę energiją, iš kurios gimsta daug gerų dalykų.

– Artėjant Kalėdoms, norisi daugiau būti namuose, su šeima, skaityti vaikams kalėdines pasakas, žiūrėti kalėdinius filmukus. Tačiau jūs, Linai, ryžotės klausytojams pažerti stebuklų? „Stebuklas“ – juk taip vadinasi jūsų naujasis muzikos albumas, kurį netrukus palydėsite šventiniais koncertais?

L. A.: Žodis „stebuklas“ daugelio skirtingai suprantamas. Vieniems stebuklas – pagyti nuo nepagydomos ligos. Kitiems – kokie nors nepaaiškinami reiškiniai danguje. Man didžiausias stebuklas yra vaiko gimimas.

Padėkime vaikams džiaugtis, tuomet ir mums patiems gyvenimas bus kur kas lengvesnis ir gražesnis.

Beje, šiame albume daug minčių yra apie To vaiko gimimą, kuris gimė prieš 2 024-erius metus. Apie Jo atėjimą mes kalbame daugiau nei 2 tūkst. metų ir su Jo vardu lūpose sutinkame šventas Kalėdas. Todėl ir mano naujame albume daug vietos skirta Jam, o taip pat – tikėjimui, meilei ir vilčiai.

Tikras stebuklas yra ir mano puikieji kompanionai – Šv. Jonų bažnyčios gospelo choras „GospelJonai“ ir Kauno technologijos universiteto akademinis choras „Jaunystė“.

– Šiais laikais neįprasta – ypač tarp pramogų pasaulio žmonių – atvirai kalbėti apie Dievą, tikėjimą, ėjimą į bažnyčią. Ar nebijote būti nemadingi, nesuprasti?

L. A.: Manau, kiekvienam žmogui gyvenime reikia vadovautis savo principais, savo vertybėmis. Nereikia stengtis daryti ko nors vien dėl reitingų ar populiarumo. Savo vidinėmis tiesomis vadovaujuosi jau nuo labai seniai. Niekada nesistengiau kurti hitų, kurie įtiktų radijo stotims. Visada troškau išreikšti muzikinę ar tekstinę savo mintį, perduoti jausmą. Kalbėti apie tai, ką vienu ar kitu metu išgyvenu, – ką jaučiu, kuo esu nusivylęs, kas mane verčia juoktis ar būti ironiškam.

Su tikėjimu lygiai tas pats. Kuo tiki, apie tai ir kalbi. Antraip tai būtų apsimetinėjimas. Aš nebijau viešai ir garsiai pasakyti, kad esu tikintis Romos katalikas. Ir kad ne tik man, bet ir visai mūsų šeimai, mano tėvams, seneliams tikėjimo klausimai visada buvo svarbūs. Nes vertybės padeda gyventi. Galbūt tuo mūsų pavyzdžiu užsikrečia ir aplinkiniai? Visus kviečiu dažniau dalytis savo šviesa ir meile, todėl pats šios misijos stengiuosi neapleisti ir būti tų šviesą skleidžiančių žmonių gretose.

E. Gendrėnaitės nuotr.

– Kaip jūsų šeima išgyvena šį adventą?

L. A.: Džiaugiamės ir laukiame kiekvienos dienos kartu su savo vaikais. Juoksitės, bet jie advento kalendorių turi net po tris! Pusryčiams – magnetukų, per pietus – šokoladukų, o vakarui Saulė turi mokslinių eksperimentų kalendorių, kuriame ji kasdien randa po užduotėlę. Tai druskos ant ledo pabarstyti, tai kokių nors maistinių dažų į aliejų įpilti ir t. t. Dukrai labai patinka, o ir Jokūbas akis išpūtęs tuos jos eksperimentus stebi.

Tiesa, kiekvieną rytą mūsų namuose apsilanko ir du neklaužados elfai, kurie prikrečia visokių eibių. Tai visų batus sudeda virtuvėje, tai žaislus sukiša į skalbyklę. Tenka vaikams kas rytą ieškoti jų išdaigų.

I. A.: Dar šis tas tauraus prie visų prieškalėdinių smagumų – kad Saulė buvo pakviesta per Kūčias, kai bus aukojamos Bernelių mišios, giedoti vaikučių chore. Dabar sąžiningai mokosi, o drauge su ja – ir mes visi, ir Jokūbus.

– Žinau, kad Linas turi labai tvirtą ryšį su savo šeima – mama, broliu, a. a. tėčiu. Irma turbūt irgi. Kokių prisiminimų jums abiem iškyla iš tų vaikystės laikų, kai sėsdavotės prie Kūčių stalo dar visai maži?

L. A.: Mūsų Kūčios visada būdavo pas tėčio tėtį, mūsų senelį. Virtiniai su džiovintais baravykais, man, vaikui, būdavo topų topas. Savaime aišku, ir Kalėdų eglutė, dovanos… Ir dar senelio ruoštas aguonų pienelis su kūčiukais.

I. A.: Turėjome tradiciją eglutę puošti gruodžio 24-ąją. Visada galvodavau, o kodėl ne anksčiau? Pasipuošdavome eglutę, valgydavome Kūčių vakarienę, o paskui laukdavome Kalėdų ryto su dovanomis, tada vaikiškas džiaugsmas verždavosi per kraštus.

– Pasidalykite, kokias Kūčių, Kalėdų tradicijas perėmėte iš savo tėvų ir dabar puoselėjate savo šeimoje?

L. A.: Čia turbūt reikėtų kalbėti ne tik apie Kalėdų laikotarpį, bet apskritai apie visą gyvenimą. Manau, 50 proc. kiekvieno žmogaus gyvenimo sudaro tai, ką atsinešame iš savo tėvų – auklėjimą, vertybes, požiūrį, humoro jausmą. Kitą 50 proc. užgyvename augdami – iš aplinkos, mokyklos, draugų rato. Viskas čia susipina ir įvardyti ką nors konkretaus sunku. Tad turbūt daug tėvų tradicijų nugula ir ant mūsų stalo.

– Linai, jūsų tėveliui buvo labai svarbu, kad jo sūnūs augtų muzikalūs, o judu su Irma – ar turite kokių nors lūkesčių savo vaikams?

L. A.: Lūkesčių gal ir ne, bet mes stebime jų talentus. Žiūrime, kam Saulė ir Jokūbas gabūs, kad žinotume, kur juos nukreipti. Kadangi tiek mūsų seneliai, tiek mes abu su Irma esame muzikalūs (Irma irgi yra lankiusi muzikos mokyklą, giedojusi sakraliniame chore), abu mūsų vaikai muzikalumą perėmė natūraliai. Ypač Saulė. Dabar jai operos žanro periodas. Dukra vaikšto po kambarius, dainuoja operiniu balsu ir sako, kad užaugusi bus operos solistė. Giriame ją, paleidžiame kokią Luciano Pavarotti plokštelę, kad pasiklausytų, kaip iš tiesų skamba operinis balsas. Taigi abu su Irma stengiamės atliepti vaikų talentus ir ateityje juos tikslingai ta linkme nukreipti.

E. Gendrėnaitės nuotr.

– Kaip ruošiatės švęsti Kūčias? Ar esate subrandinę šio vakaro tradicijų?

I. A.: Taip jau susiklostė, kad Kūčių vakarienę jau trečius metus iš eilės valgome pas mus namuose. Atvyksta Lino ir mano mama. Su močiutėmis ruošiame bendrą Kūčių stalą – kiekviena šeimininkė pagamina savo firminių patiekalų. Atrodo, ilgainiui tas susibūrimas pas mus taps smagia Kūčių vakaro tradicija.

Šiais metais labai anksti pasipuošėme eglutę, o rinktis jos pirmąsyk važiavome kartu su vaikais. Kai ištraukėme visus žaislus, maniau, kad kaip nors sumaniai pakreipsiu jų puošybą į kažkurią pusę… Turiu omenyje, stilistiškai. To padaryti nepavyko – šįmet vaikai papuošė eglutę patys.

Turime keletą stiklinių žaisliukų iš Lino vaikystės, taip pat ir Saulė per savo pirmąsias Kalėdas yra gavusi dovanų. Kai juos kabiname, visada su meile prisimename tuos žmones, kurie juos dovanojo.

Beje, šiais metais pirmąsyk su vaikais buvome advento vainikų pynimo dirbtuvėse. Smagu buvo stebėti, kaip Saulė kruopščiai rinko, dėliojo žolynus, o Jokūbas visiems nešiojo dekoro elementus. Todėl, jei reikėtų pavaizduoti, koks yra smagus Kalėdų šurmulys, pavaizduočiau tai kaip dieną su visus sujungiančia ir įtraukiančia veikla.

– Jūs, Irma, kaip ir Linas, turite daugybę veiklų – ne tik rūpinatės vyro koncertais, bet esate dar ir fotografė. Gal prieš Kalėdas mėgstate pasidaryti ir savo šeimos kalėdinę fotosesiją?

I. A.: Iš tiesų, mėgstame. Labai džiaugiamės, kad turime šaunią šeimos fotografę – Eglę Gendrėnaitę. Šiais metais jau spėjome įsiamžinti šeimos albumui. Tai tiesiog būtina, nes vaikai taip greitai auga ir keičiasi.

Jei reikėtų pavaizduoti, koks yra smagus Kalėdų šurmulys, pavaizduočiau tai kaip dieną su visus sujungiančia ir įtraukiančia veikla.

– Apie vaikų auginimą galima perskaityti daug knygų, bet kiekvienas atvejis yra individualus. Ką naujo apie Saulę ir Jokūbą sužinojote šiais metais, kuo jie jus nustebino?

L. A.: Kartais žiūrime į juos ir patys stebimės: Saulė tik šast kokį sakinį angliškai arba iš kažkur – ispanų kalba! Jų atmintyje nesunkiai nauji dalykai užstringa ir išlieka.

Mes daug su jais bendraujame, kalbamės. Pamenu, su Saulyte labai aiškiai šnekėjome jau nuo pat kūdikystės. Todėl, kai ji, būdama dvejų metukų, pradėjo lankyti darželį ir jau gana sklandžiai kalbėjo, auklėtojos, kitos mamytės buvo labai nustebusios. Ankstyva kalba, manau, buvo būtent mūsų išsamaus bendravimo, o ne „utiutiu, lelele“ pasekmė.

Kai tarp brolio ir sesės iškyla konkurencinių situacijų, taip pat labai padeda pokalbiai. Dabar pas mus toks etapas, kai viską – nuo saldainių iki dėmesio – reikia paskirstyti abiem po lygiai. Tai didelis iššūkis.

– Ar dosnūs 2024-ieji jums buvo šeimos, namų, darbų, kūrybos prasme?

L. A.: Geri metai buvo. Laisvai ta mūsų šeimos gyvenimo upė tekėjo ir tegul teka. Tikslai kitiems metams? Sveikiau gyventi, daugiau sportuoti, judėti. Čia mano asmeniniai. Jei bendri – ir toliau stebėti, kuria linkme plaukia mūsų atžalų talentai, gebėjimai. Kitais metais Saulei – mokykla. Reikės atsakingai ieškoti, parinkti.

Žvelgiant iš kūrybos pusės, šiuos metus pavadinčiau išsipildymo. Juk per šešerius metus pristačiau vos vieną kitą dainą – taigi, jau labai buvau išalkęs to albumo, kuris ką tik pasirodė. Įrašinėjau jį neskubėdamas, su gyvais instrumentais, chorais, įdėjau daug meilės ir kruopštaus darbo.

Visiems tėvams, auginantiems mažus vaikus, norėčiau palinkėti daugiau humoro ir daugiau personažų. Ką turiu omenyje? Savo praktiką. Kartais maniškiai nenori eiti vakare valytis dantukų, bet jei tėtis prašneka kažkokio animacinio filmuko herojaus balsu, tarkime, šuniuko Patrulio, viskas einasi kur kas greičiau ir geriau.

Daugiau juoko ir džiaugsmo visiems! Padėkime vaikams džiaugtis, tuomet ir mums patiems gyvenimas bus kur kas lengvesnis ir gražesnis.

I. A.: Aš visiems, ne tik auginantiems mažus vaikus, linkėčiau kantrybės. O su humoru, lengvumu, žaisme ir tos kantrybės šeimoje greičiau pasipildys ar bent ne taip greitai išseks jos atsargos.