Vokalo pedagogė, muzikinių projektų prodiuserė, vadybininkė, vaikų kolektyvo "Olialia" vadovė, kadaise garsiųjų "Studenčių" bei Irūnos Puzaraitės mokytoja Laima Lapkauskaitė džiaugiasi chaotišku tempu, laiko trūkumu. Bet neslepia, kad tai užpildo dalį ją slegiančios tuštumos.

– Nuolat skubate, nuolat užimta. Kada gyvensite?

– Gyvensiu, kai būsiu močiutė. Jei, žinoma, sulauksiu senatvės. Sėdėsiu savo bute, žiūrėsiu pro langą į sankryžą. Ir gražių skarelių prisipirkusi dar nueisiu į bažnytėlę. O kol kas džiaugiuosi tuo, kas yra dabar, kad esu užimta ir noriu, kad visą laiką mano gyvenime būtų, kaip vadinu, chaosas, kad nuolat trūktų laiko net pavalgyti. Man labai patinka toks gyvenimo būdas ir tempas.

– Kodėl?

– Todėl, kad aš gyvenu. Toks gyvenimas patinka ir todėl, kad neturiu nei vaikų, nei anūkų. Jei būčiau paskendusi buityje, turbūt išprotėčiau.

– O gal tai bėgimas nuo ko nors?

– Taip. Man gražus pavydas kyla, žvelgiant į drauges, giminaičius, kurie turi šeimą, vaikų. Sutinku, kad tai savęs apgaudinėjimas ir bėgimas, bet toks gyvenimo būdas man padeda pabėgti nuo tų minčių.

– Kai vienas indas tuščias, norime užpildyti kažkuo kitą. Jūsų pilnas indas – darbai,  nuolatinis veiksmas, amžinas lėkimas?

– Būtent. Labai norėčiau dabar ruošti Šv.Velykų stalą, kad per šventes atvažiuotų kokie šeši anūkai, penki vaikai. Bet taip nėra, todėl sugalvoju įvairių projektų, scenarijų ir per Velykas sėdėsiu prie kompiuterio. Tačiau nesiskundžiu, džiaugiuosi, kad turiu bent tai.

– Ir mamą. Šv. Velykas praleisite ir su ja? (šis interviu rengtas Velykų išvakarėse – red. past.)

– Taip, turiu dar mamą, būtinai ją aplankysiu.

– Jūs uždavėte sau klausimą, kodėl taip yra?

– Seniai savęs to jau neklausiu. Taip tiesiog yra. Esu viena. Nepasisekė sukurti asmeninio gyvenimo, nepasisekė susirasti kažkokio dieduko. Nesu egoistė, kad imčiau ir šiaip pasigaminčiau vaiką – tik tam, kad man būtų geriau. Nes kada nors vaikui tektų atsakyti į klausimą, o kur mano tėtė?

Ką Dievulis davė, tą ir turiu. Kaip ir sakėte, vienur – tuščia, kitur – užsipildo.

– O gal įpratusi prie vienatvės jaučiate baimę įsipareigoti, pradėti naują gyvenimą, suklysti antrą kartą, nes anksti ištekėjote ir išsiskyrėte?

– Bijau senatvės, bijau sunkiai susirgti. Nežinosiu, kam skambinti, kas mane nuveš pas daktarus. Na, bet ne viena gyvenu. Yra Lietuvos valstybė, savivaldybė, pažįstamų žmonių. Bus kam mane užkasti (juokiasi).  Oi, šiurkščiai pasakiau. Bet, jei atvirai, tos baimės šiek tiek yra. O baimės sukurti šeimą nebuvo, nėra. Netgi labai to norėjau. Deja, neatsirado toks žmogus, kuriam patikčiau, ir jis pasipirštų.

Gal vyrus gąsdino mano valdingumas? Gal, pažvelgus iš šalies, manyje jiems trūksta moteriškumo? Arba būdavo ir kitaip – aš kitam patikau, bet man nepatiko. Bet ne aš tokia vienintelė. Tokių žmonių – tūkstančiai.

– Jūs išties valdinga, diktatoriška, ar tai – tik kaukė?

– Darbe – taip. Gyvenime – labai pažeidžiama. Esu gimusi po Vėžio ženklu, esu šeimos žmogus, jautri, labai myliu vaikus, todėl savęs jiems atiduodu labai daug.  Manau, kad būčiau buvusi labai gera mama.

– Mokiniams, jūsų nepažįstantiems žmonėms, atrodote it geležinė diktatorė?

– Mūsų santykiai su mokiniais įvairūs. Nors atstumas turi būti išlaikytas, bet su suaugusiais mokiniais pasikalbame apie viską. Ir apie kavalierius. Mažiukams mano meilė didelė, bet esu pedagogė, negaliu visur nusileisti, nes vaikai užlips ant galvos, sunkiai juos suvaldysiu ir nepasieksiu trokštamų rezultatų. Bet dabar esu daug minkštesnė, daug ramesnė, nei buvau anksčiau. Taip, kitados buvau griežtesnė mokytoja. Gal metai įtakos daro?

– Hm, tad kiek jums metų? Medikai, teisininkai ir žurnalistai gali klausti moters metų.

– (Juokiasi) Jau netrukus 90-metis artėja. Žinote, kodėl nenoriu duoti interviu? Nes parašo metus. Po to vyrai pamato, kad boba neblogai atrodo, bet, kai perskaito, kiek metų, išsilaksto.

– Tuomet metų mes nerašysime, bet jei kreipsis vyrai, galėsime duoti jūsų telefono numerį?

– Taip, taip, taip... Juolab kad kartais metų neparašo. Net ir vyrų.

– Beje, prasitarėte, kad nebus net kam jus nuvežti į ligoninę. Netikiu, kad neatvažiuotų bent Irūna ar Marius Jampolskis!

– Žinoma, Irūna nuvežtų. Marius irgi, bet gyvena per daug toli. Na, aš čia pernelyg dramatiškai pasakiau. Yra žmonių, kurie man padėtų. Bet visi žmonės turi savo gyvenimą, artimuosius, rūpesčių, ir kodėl jie turėtų rūpintis kažkokia bobute?

– Neabejoju, kad jus šimtus kartų klausė, kodėl jūs vis dar gyvenate Marijampolėje, kai kiti mėgsta puikuotis gyvenimu sostinėje, ir kodėl nesidrovite suvalkietiško akcento.

– Labai džiaugiuosi šiuo akcentu, kodėl turėčiau liūdėti? Ir labai džiaugiuosi gyvenimu Marijampolėje. Vilniuje mane blogai veikia... – ieško žodžio – ... ta grūstis, chaosas, ten sudėtinga planuoti laiką. Tai, ką darau, puikiai padarau gyvendama Marijampolėje. Čia netoli gyvena mama, netoli tėvelio kapas, giminės. Vilniuje būčiau labai vieniša.

– Bet jūs nuvažiuojate kas mėnesį turbūt ne šimtą kilometrų. Ir galėtumėte mamą nuolat aplankyti. Ar tai nėra tik baimė kažką keisti?

– Važinėju daug. Mano automobiliui nėra dvejų metų, o juo nuvažiavau jau 84 tūkstančius kilometrų.

O dėl baimės keisti? Jūs esate teisus – esu labai sėslus žmogus. Be to, Marijampolėje turiu geras ir patogias gyvenimo sąlygas. Vargu ar tai galėčiau sau leisti gyvendama Vilniuje. Ten reikia daug daugiau lėšų, o Marijampolėje galiu sau leisti gyventi gerai, čia – kitos kainos. O jei prireikia, Vilniuje galiu pernakvoti viešbutyje.

Beje, visą laiką norėjau gyventi kaime, ant ežero kranto (šypteli). Bet neradau turtingo ūkininko ir pasilikau Marijampolėje.

– Hm. Tad prieš duodami jūsų telefono numerį, turime paklausti, ar jis turtingas?

– (Kvatojasi) Taip, kiek turi gyvulių, ar gyvena ant ežero kranto.

– Kokie vyrai jums neįtiko? Kuo jie atstūmė?

– Vyras turi būti stiprus. Nemėgstu tokių, kurie nori remtis į mane. Jis turi būti vyriškas, aš noriu atsiremti į jo petį. Nenorėčiau vyro išlaikyti. Nepatinka ir gražuoliai. Man jie įtartini. Jis turėtų būti santūrus, ramus, ne koks nors "skystimas".

– Jūsų požiūris senesnis, konservatyvus?

– Ko gero, taip.

– Jums turėtų būti sunku dalyvauti įvairiuose šiuolaikiškuose projektuose, kur daug tuštybės, visai kitokios vertybės.

– Sunku, sunku. Negaliu būti persirengimo kambariuose, kur rengiasi "įžymios" Lietuvos merginų grupės...

– Tos, kurios dainuoja kūno dalimis?

– ... Ir negaliu klausytis jų kudkudavimo, nenoriu to pavadinti kalbomis, nes jos kaip vištos kalba apie tuščius dalykus. Išeinu, nes nervina.

– Neįdomu klausytis apie naujus vardinius pirkinius, nelaimes, jei lūžta nagas ar negavo pirkti norimos spalvos telefono įdėklo?

– Neįdomu. Jos giriasi, kokios jos garsios, kiek turi koncertų, kaip jos rengiasi... (atsidūsta.) Geriau jau vienai tualete sėdėti.

– Kodėl dalyvaujate laidose, į kurias kviečia įvairaus plauko "deimantukus gražuoliukus", besipuikuojančius kvailais ir neprasmingais dalykais?

– Oi, ten... Atsitiktinai. Laidą veda mano buvusi mokinė ir gera draugė. Manęs prašė pasilikti – natūralu, yra draugiškumas. Bet man tai buvo pamoka – daugiau, nepasidomėjusi detaliau, niekada neisiu. Tokių nesąmonių daugiau nedarysiu.

– Bet jaunoji karta – liberali. Jei nori išlikti šou pasaulyje, turi arba keistis, arba priimti pasaulį tokį, koks jis yra?

– Diskutuojant apie muziką, stengiuosi įsiklausyti į jaunimą. Mėgstu bendrauti su jaunais prodiuseriais, stengiuosi neatsilikti ir kažkokia prasme jaunimas yra ir mano mokytojai. Žemai lenkiuosi prieš jaunus gabius žmones.

– Irūna Puzaraitė ir Marius Jampolskis jūsų mylimiausi mokiniai?

– Ne, kodėl? Myliu visus mokinius. Tačiau su Irūna ir Mariumi gerai sutariame dėl kūrybos, mums pavyksta padaryti produktą, kuris patinka žmonėms. Ir vienas kitą išklausome.

– Bet nors ir minkštesnė dabar, vis dėlto, kaip pati sakote, esate diktatoriška, griežta, tiesiog – geležinė ledi?

– Teisingiems žmonėms su manimi nesunku. Taip, esu reikli, nenusileidžiu, jei nori užlipti ant galvos, mala š..., nenoriu būti kvailio vietoje. Nepatinka, kai žmonės dirba neprofesionaliai, jei nemoka, nepadaro darbo, o jau kalba, kiek man mokėsi. Turiu idėjų, esu anų laikų žmogus, reikli. Gal kitiems tai neigiama ši savybė, bet man dzin. Neatsimenu, kad kažkas rėžtų, jog esu senamadiška, atsilikusi. Su darbščiais, profesionaliais, neišpuikusiais žmonėmis problemų neturiu.

– Kartais reikia darbui pasakyti "stop" ir leisti sau pailsėti.

– Reikia, juk galima dvi savaites pailsėti. Vykti į Maldyvus būtų liūdna, noriu didesnio šurmulio, judėjimo aplink. Bet lėksime, lėksime su savo Irūniuke. Įsivaizduokite, nenusibostame viena kitai ir net ilsėtis vyksime kartu po koncertinio turo. Keista, ar ne? Mums atostogauti sekasi labai gerai. Ir pomėgiai sutampa, ir atskirai mokame pabūti, ir besiilsėdamos nenerviname viena kitos, kaip tai gali kartais nutikti kūrybinėje virtuvėje, įtemptų darbų metu... Ji šypsosi ir pritardama linksi galva.

– O jūsų ašaras mato? Ar verkiate pasislėpusi kampe?

– Oi, visi žmonės, su kuriais dirbu, matė mano ašaras. Tikras. Ir pykčio.

– Kas jums šiame gyvenime, kur daug ir dirbtinumo, ir apgaulių, veidmainystės ir manipuliavimo, dar yra tikra?

– Deja, šiame gyvenime apgaulės ir dirbtinumo yra daugiau. O tikra? Mažyliai, vaikai, kurie ateina pas mane. Tiesa, nuo septynerių aštuonerių metų jie jau pradeda manipuliuoti. Tikra, kai nuvažiuoju į kaimą pas savo giminaičius. Prisėdame prie stalo ir kalbamės. Apie paprastus, žmogiškus dalykus. Kiek karvutė duoda pieno.

Tikra, kai muzikos mokykloje pasikalbu su paprasta moteriške, budėtoja. Arba – valytoja. Tai – tikri žmonės. Natūralūs ir nuoširdūs. Be kaukių ir apgaulės.