– Kaip gimė laidos "Duok leteną" idėja, koks jos tikslas?

– Laida norime paskatinti žmones imti gyvūnus iš prieglaudų, kurios perpildytos. Pradedame nuo šunų, o po to matysime, kaip seksis. Tad laidos "Duok leteną" herojai bus prieglaudose gyvenantys šuniukai, ieš̌kantys namų, ir žmonės, kurie nori keturkojo draugo, pasiryžę̨ pasiimti jį iš prieglaudos.

Kaip kilo mintis kurti tokią laidą, tiesą pasakius, ir nebepamenu. Bet šiaip aš juokauju: kai labai pavargstu arba tiesiog norisi pertraukos, tada kniaukiu, kad mano gyvenimo svajonė – vesti laidą apie šunis. Ir kažkaip vieną dieną Andrius (A.Tapinas, Laisvės TV įkūrėjas – red.past.) sako: "Na gerai, Miliūte, nori laidos apie šunis, tai padarysime mes tau laidą apie šunis." Taip ir prisijuokavome, kad iš tiesų būtų puikus socialinis projektas padėti žmonėms susirasti globotinius ir kartu sumažinti gyvūnų prieglaudose skaičių.

Į mus jau kreipėsi šeimos, kurios norėtų pasiimti augintinį, bet šiek tiek baidosi, nes vyrauja nuostata: jau iš prieglaudos tai tu nieko gero nepasiimsi... Ne visi taip galvoja, bet yra bijančių. Mes bandysime jiems paaiškinti, kad tas šunytis, patekęs į prieglaudą, yra taip pat socializuotinas, kaip ir tas, kurį nusipirktum iš veislyno. Juk ir pirkdamas iš veislyno ne visada žinai, koks šuns charakteris, kaip jis augintas – jis irgi gali turėti ir socializacijos, ir sveikatos problemų. Ir šiaip žmogui reikia išmokti elgtis su šunimi, ypač jeigu jis niekada jo nėra turėjęs. Arba kaip, pavyzdžiui, aš – turėjau didelį šunį, o dabar turiu daugiau nei dešimt kartų mažesnį. Man irgi užtruko perprasti ir priprasti, ką reiškia toks šunytis namie.

Meška su manimi gali daryti, ką nori. Kaip ir visi kiti šunys. Pamačiusi ar ant rankų paėmusi šunį suminkštėju.

Kartu su specialistais, veterinarais, elgesio ekspertais padėsime šuniukams ir šeimoms atrasti vienas kitą, kartu bandysime įveikti kylančius iššūkius ir stebėsime jų besimezgančią draugystę̨. Bandysime suteikti specialistų konsultaciją: kaip su tuo šuniuku gyventi, ką daryti, ko nedaryti. Ir dar mes jį išmaudysime, sušukuosime, visaip kitaip paruošime gyvenimui naujuose namuose.

Tad kviečiame apsisprendusius ar jau beveik pasiryžusius auginti šunį iš prieglaudos tapti projekto dalyviais. Jų̨ laukia ne tik naujas draugas, bet ir labai vertingi patarimai, pagalba ir paslaugos naujajam augintiniui.

– Toli gražu ne visi žmonės, kurie nori šuns, yra pajėgūs tinkamai juo pasirūpinti. Ar tai matydami mėginsite atkalbėti žmogų nuo tokio žingsnio?

– Mūsų laidos komanda susitiks su visais kandidatais į šuns šeimininkus. Žmonės, kurie dirba prie šio projekto, kalbėsis su šeimomis ir žiūrės, ar tai nėra momentinis susižavėjimas pačia idėja. Kitaip tariant, mes atrinksime žmones, kad nenutiktų taip, jog tas šuo paskui vėl atsidurtų prieglaudoje arba gatvėje. Tai, kad neretai žmonės pasiima gyvūną iš prieglaudos kaip žaislą, yra problema, ir mes bandysime užkirsti tam kelią.

Pasikalbėjęs su žmogumi gali matyti, kiek rimti jo ketinimai. Kai aš pirkau savo dabartinę augintinę Mešką, veisėjai su manimi šnekėjosi tikriausiai tris valandas, jau galvojau, kad man neduos to šuniuko. Bet aš puikiai juos suprantu, nes pati taip dariau, kai mano ankstesnė augintinė turėjo šuniukų, – aš taip pat labai rinkausi, kam juos atiduoti, juokavau, kad kaip anūkus daliju. Šiuo atveju mes ne veisėjai, kaip ir prieglauda nėra veisėjai, bet ir jiems, ir mums rūpi, kad mes nepakenktume.

Prieglaudos turi siaubingai daug problemų. Mes – laidą kuriantis kolektyvas – nusprendėme, kad patys nerinksime aukų gyvūnų globos namams, nes po "Laikykitės, medikai" projekto pamatėme, koks tai sudėtingas, laiko ir jėgų reikalaujantis darbas. Bet mes skatinsime, kad žmonės patys aukotų, ir bandysime pasakoti apie tas prieglaudas: kaip jos išgyvena, kas joms padeda, ko joms reikia. Ir galų gale, kokį gerą jos darbą daro, nes tos prieglaudos nemigdo gyvūnų – jos arba suranda jiems namus, arba pačios juos laiko.

– O jūsų augintinei Meškai bus vietos laidoje?

– Ne, Meška nedalyvaus. Bet taip yra ne tik dėl jos kontakto su LRT. Iš tiesų yra negerai vežiotis naminį šunį į prieglaudą dėl visokių techninių dalykų – dėl ligų plitimo ir panašiai. Tai čia yra net ne šuns vaidenimosi" ekrane klausimas, o gyvūnų saugumo klausimas.

– Nesibaiminate, kad vieną dieną nuvažiuosite į prieglaudą ir grįšite vedina draugu Meškai?

– Baiminuosi. Mane stabdo tik tai, kad Meška yra labai jautri ir pavydi. Ji labai išgyvena, net jeigu aš paglostau svetimą šunį. Jei paimu ant rankų vaiką, ji labai susijaudina ir pavydi, nes nenori manęs su niekuo dalytis. Nenoriu kenkti Meškai, tačiau iš tiesų labai bijau, nes kiek esu buvusi gyvūnų prieglaudose, tai visada matau šunį, kurį norėčiau tą pačią dieną pasiimti. Va taip nueini, pamatai ir žinai, kad šitas gyvūnas galėtų būti tavo draugas. Na, gal Meška dar pakeis savo požiūrį.

Prieš Mešką aš galvojau imti šuniuką iš prieglaudos, buvau peržiūrėjusi keturias artimiausias. Tiesiog tuo metu supratau, kad nebeturiu galimybių išgyventi be šuns, labai norėjau tokio, kuris nesišeria, yra mažas. Ir pasitaikė toks veislyne, jau keturių mėnesių, ir jie man jį mielai pardavė.

Anksčiau dar turėjau Labradoro retriverę. Kai buvau maža, turėjau kiemsargiuką, mišrūną, kurio atsiradimo mūsų šeimoje istorija juokinga. Iš tiesų jis buvo kaimynų šuo, o mes neturėjome šuns, nes mano mama galvojo, kad nelabai mums jo reikia. Aš su tuo kaimynu šuniu leisdavau labai daug laiko, kol galiausiai jis tiesiog pradėjo sėdėti per vidurį – tarp savo šeimininkų namo ir mūsų namo. O kadangi mūsų namai buvo skirtingose gatvės pusėse, tas šuo pradėjo laiką leisti ant gatvės – saugodavo abu namus. Galiausiai kaimynas, baimindamasis, kad kas nors tą šunį suvažinės, pasiūlė mums jį pasiimti.

– Kaip randate laiko šuns priežiūrai tarp visų savo darbų?

– Tai neužima labai daug laiko. Meška kirpykloje lankosi rečiau nei aš – kerpama kartą per tris mėnesius. Kerpame ją trumpai ir nedarome parodinių šukuosenų. Tačiau nagiukus nukarpyti, ausis išvalyti reikia, bet man tai malonumas, Meškai – mažesnis. Man mama kartais sako: "Kam tau tas šuo? Tai juk vargas." O aš sakau: "Tu neįsivaizduoji, koks malonumas yra tas vargas."

– Ar per karantiną Meška buvo savotiškas išsigelbėjimas?

– Iš tiesų man tas karantinas nebuvo labai sunkus, nes aš ir šiaip, įprastomis sąlygomis, labai daug dirbu iš namų. Man atrodo, čia Meškai labiau patiko. Šuo yra socialus padaras, jam reikia, kad žmogus būtų šalia. Bet aš įsivaizduoju, kad tiems žmonėms, kurie nėra pratę tiek daug būti namie, šuo namuose turėjo būti palengvinimas, nes jis iš tiesų pašalina stresą.

Aš labai mėgstu pasivaikščioti, tačiau Meška – ne. Žinoma, su šunimi vaikščioti daug smagiau nei vienai, bet Meškai nepatinka automobiliai ir triukšmas. Vos tik paleidžiu ją ant šaligatvio, ji dažniausiai atsistoja ant galinių letenėlių, priekines įremia man į kelius ir prašosi ant rankų. Ji laksto tik kokiame nors atokesniame miesto kampelyje ar kaime, kur nėra nei transporto, nei daugybės garsų.

– Kokia vasara jūsų laukia?

– Truputį dirbsiu, truputį ilsėsimės su Meška. Kol kas dar neatostogauju. Tik Meškos laida "Langas į valdžią" atostogauja, jos nebus vasarą. Bet yra LRT televizijos laida "Dienos tema" ir bus tas socialinis projektas rasti šuniukams namus. Gal ką nors dar sugalvosiu, nes nelabai man pavyksta nieko neveikti. Kartais pavyksta, bet tada turiu labai griežtai sau pasakyti: "Dabar nedirbi – dabar ilsiesi." Bet man kol kas sekasi suderinti darbą ir poilsį, nors kitiems iš šono žiūrint gal taip ir neatrodo.

– Kaip Meška tapo televizijos laidos vedėja?

– Kai laidai "Langas į valdžią" buvo sukurtos dekoracijos, su LRT prodiuseriu Mariumi Sipariu juokavome, kad studijoje esančiame narvelyje galime įkurdinti kokią nors pliušinę papūgą. Tačiau vėliau pagalvojome, kad šuo studijoje – kur kas geresnė idėja.

Marius pasiūlė atsivesti Mešką, sakiau, kad ji nenori filmuotis, vis dėlto nutariau pabandyti. Taip ji atsirado televizijoje. Nepamenu jokio kito šuns, kuris Lietuvoje būtų nuolatinis laidos vedėjas. Galbūt kažką panašaus darė senbernarė Dora, bet kiti šunys pasirodydavo tik epizodiškai. Todėl Meška kol kas neturi pažįstamų šunų laidų vedėjų, su kuriais galėtų pasidalyti patirtimi.

Turbūt visi, matę laidą "Langas į valdžią", sako, kad su Meška aš atrodau visai kitaip nei kitose savo laidose. Tačiau mano pažįstamų niekas nestebina, jie jau žino, kad jei paplonintu balsu sakau "Meškyte, ką čia padarei?", reiškia, kad ją baru. Meška su manimi gali daryti ką nori. Kaip ir visi kiti šunys. Pamačiusi ar ant rankų paėmusi šunį suminkštėju.