Daug kariškių ir taikdarių

Kelionę Indijos Himalajuose vyras ir žmona pradėjo nuo karščiausio Indijos taško – šiauriausios valstijos – Džamu ir Kašmyro.

Šrinagare – šios valstijos vasaros sostinėje (žiemą sostinė perkeliama į Džamu) bei didžiausiame mieste, kuriame vyrauja musulmonai, dažnai kyla neramumų.

"Mums išvykus po 3–4 dienų per susirėmimus ten žuvo dešimtys žmonių, – pasakojo 58 metų fotografas. –  Dalis vietinių nori atsiskirti nuo Indijos ir sukurti atskirą Džamu ir Kašmyro valstybę, tačiau indai įsitikinę, kad jie iškart puls į kaimyninės šalies – Pakistano glėbį."

Vakarinėje šios valstijos dalyje gyvena daugiausia išpažįstančiųjų islamą, o jau žiūrėdamas vaizdo įrašus internete, Jonas matė, kaip per neramumus ten plevėsavo ir "Islamo valstybės" vėliava.

Jaunimas vieną savaitės dieną, dažniausiai penktadienį, 17 valandą, renkasi mečetėje, o po to eina į gatves ir mėto akmenis į Indijos kariuomenę.

"Mieste, apylinkėse, prie sienos – labai daug ginkluotų kariškių, taikdarių, daug vietų, aptvertų spygliuotą tvora. Kuo toliau į rytus nuo Šrinagaro – tuo mažiau kariškių, – pastebėjo J.Danielevičius. – Antra vertus, kariškiai – šios valstijos pragyvenimo šaltinis, nes vietiniai gauna daug darbo, investuojama į kelius, infrastruktūrą."

Deja, į kai kurias kariškių kontroliuojamas vietas lietuviai negalėjo patekti – neturėjo leidimų, o kartą į vieną vietą taksi jie tuščiai beldėsi net pusdienį.

Indiškoji Venecija

Turistai Džamu ir Kašmyre labai laukiami, gerbiami, nes jie, kaip ir kariuomenė, vietiniams yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

"Indijos musulmonai dėmesingi, draugiški, paslaugūs, tačiau gan įkyrūs, jauti, jog jiems esi tarsi bankomatas, – šyptelėjo fotografas. – Žinoma, reikia būti susipažinusiam su  vietos kultūra, papročiais ir, kaip daugumoje islamiškų šalių, derėtis. Turguje, jei būsi atkaklus, gali nusiderėt ketvirtadalį kainos."

Šrinagare didelį įspūdį paliko ežeras. Dalis gyventojų gyvena namuose ant vandens.

"Egzotiška ir skurdi Venecija, – lygino Jonas. – Neseniai ten buvo potvynis, tad nemažai namų dar nesutvarkyti."

Tačiau pagyventi ant vandens – rojus. Ramu, vandens gatvelėmis plukdo valtimis, sustoji, o jau miesto gatvėmis keliauji tuk-tukais.

"Savotiškas ir kažkuo nuostabus miestas. Įdomios mečetės, sena, įspūdinga medinė architektūra", – prisiminimais po kelionės dalijosi J.Danielevičius.

3–4 kilometrų aukštyje reikėjo įprasti prie oro sąlygų – deguonies trūkumo, todėl pirmomis dienomis buvo nelengva. "Aklimatizacijos reikėjo, – šyptelėjo Jonas. – Kaip ir įprasti prie sanitarijos. Kuo greičiau priimi kultūrinį šoką, tuo lengviau, nes įprastas vaizdas, kai virėjas į lėkštę makaronus ar į arbatą cukrų beria ranka."

Lietuviai stengėsi gyventi kaip vietiniai, dažniausiai nakvodavo pas juos, todėl priprato, kad šiltas vanduo tiekiamas kartą per savaitę, patogumai – minimalūs, nėra elektros jungiklių, o šviesą apie 22–23 valandą šeimininkas išjungia, ir viskas skendi tamsoje.

Nuo 30 laipsnių šalčio iki 33 karščio

Ladake, arba Mėnulio žemėje, kuri taip vadinama dėl peizažo – dykuma, kalnai, akmenys, uolos, smėlis, itin skurdi augmenija – vyrauja budizmas.

"Tai – taikos religija. Patekę čia iškart lengviau atsidusome, – prisipažino fotografas. – Jokios agresijos, žmonės ramesni, neįkyrūs ir nekaulijo pinigų kaip Šrinagare."

Beje, nors mašinų numeriai skelbė, kad jie – Džamu ir Kašmyro žemėje, tačiau vietos gyventojai teritoriją vadina Ladaku.

"Teigiama, kad čia anksčiau buvo budizmo karalystė, panašiai, kaip Tibetas", – teigė Jonas.

Mėnulio žemėje smarkiai šokinėja ir temperatūra: 3,5 kilometrų aukštyje įsikūrusioje sostinėje Lehe – nuo minus 30 žiemą iki plius 33 vasarą.

"Tai – piligrimystės vieta. Daug jaunų hipsterių, hipių, grojančių su gitara ar užsiimančiu joga, – labai spalvingą miestą išskyrė keliautojas, norėjęs aplankyti budistinę teritoriją. – SSRS laikais lankiausi Buriatijoje, prie Baikalo ežero, ten mačiau daug budistų."

Svarbu ne forma, o turinys

Jonas nedramatizavo kelionės, kaip mėgsta amerikiečių arba vakariečių televizijos laidos.

"Privažiuoja seną tiltą, sustoja, teigia, kad nevažiuos, nes jis vos laikosi. Nors po to, dramatiškai nufilmavę epizodą, lengvai pervažiuoja, – šypsojosi J.Danielevičius. – Tačiau juo kasdien eina ir važiuoja žmonės. Įsijautėme į vietos gyvenimą ir mūsų potyriai – nuostabūs."

Daug didesnį įspūdį jai ir žmonai paliko vietos gyventojų pagarba tradicijoms, tautiniams drabužiams, tikėjimui.

"Prie vienuolyno susirenka aplinkinių kaimų gyventojai, atveža autobusais vaikus ir laukia dvasinio lyderio, kurį išvys tik akimirką, – pasakojo Jonas. – Jų tikėjimas – ne povyza, o gilus ir nuoširdus."

Kai kurie vienuolynai – išpuoselėti, išdažyti, maldų būgneliai papuošti metalu, tačiau dauguma – alsuoja senove.

"Nueini į vienuolyną, o ten nuo rankos lytėjimo medis irsta, sudilęs. Įeini susilenkęs pro medines dureles, o viduje –  senove, šilku papuoštos sienos, sena mediena. Ten pajauti, kad svarbu ne  forma, bet turinys, – nuoširdžiai žavėjosi Jonas.  – Arba eini ir kažkur toli, laukuose, ant kalvos – penkiaaukščio namo dydžio Budos statula."

Tiesiog būti

Į vieną vienuolyną moterų griežtai neleidžia – viduje deivės statula, į kurią joms negalima pažvelgti.

"Vienuolis palaimino, užrišo raištelius. Viduje jauti, kaip prisilieti prie istorijos", – pasakojo Jonas.

Ne vienoje vietoje fotoaparatą ir mobilųjį telefoną tekdavo palikti – jų įsinešti į vidų negalima.

Indija, sakoma, šventa ir mistiška žemė, ar jie patyrė kažką neįtikėtino ir neapčiuopiamo?

"Mažų akimirkų ir mistikos visada gali pamatyti, jei to nori, – pripažino Jonas. – Apsilankai prie įspūdingos Budos statulos, eini, atsigręžti ir staiga nušvinta vaivorykštė ar pliūptelėja lietus."

Lietuvis turėjo be garso fotografuojantį aparatą, kurį tikėjosi panaudoti kai kuriose šventyklose.

"Juokingiausia, kad pirmomis dienomis jį naudojant kadrai man nepavykdavo, – šyptelėjo fotografas. – Tuomet suvoki, kad gal kažkas nematomo to nenori? Kažkas tarsi sustabdo. Galbūt senoje, šimtmečius skaičiuojančioje šventykloje reikia ne fotografuoti, bet tiesiog būti?"