Naktys Lisabonoje šiais laikais kitokios nei Ericho Marios Remarque’o knygoje „Naktis Lisabonoje“. Dienos šviesoje apgriuvę seni pastatai primena Sicilijos miestą Palermą, pažvelgęs į didžiulį tiltą, einantį per upę, pasijunti tarsi San Fransiske, o ant kalvos stūksanti didžiulė Jėzaus skulptūra – visai kaip Rio de Žaneire.

Gyvenimo tempas – kitoks

Į Lisaboną atvykome pavakarę. Nors vietiniai jau gyvena žiemos nuotaikomis ir dairosi šiltesnių drabužių, nelietuviškai šiltas ir saulėtas oras privertė nusimesti paltus. Iš oro uosto keliaujant į miesto centrą skrandis nejučiomis ėmė reikalauti maisto. Lisabonoje jau kurį laiką gyvenanti bičiulė iš pradžių pasiūlė užkąsti namie, o vakarienės eiti valgyti mieste bent devintą valandą vakaro.

„Anksčiau čia niekas valgyti neina“, – šiais jos žodžiais iš pradžių nepatikėjau, tačiau vėliau supratau: Lisabonoje žmonės iš tiesų gyvena kitokiu ritmu. Vieną vakarą į kavinę užsukus dar prieš šeštą valandą vakaro, darbuotojai maloniai pasiūlė ateiti mažiausiai po kelių valandų – šviežių žuvų, kurios vėliau bus kepamos ant grotelių, jiems dar neatvežė.

Iš tiesų, einant pro tas pačias kavines po kelių valandų jose jau buvo matyti vakarieniauti ir pasišnekučiuoti susirinkusių vietinių. O vitrinose išdėliotos jūrų gėrybės, kurios pirmąją dieną Lisabonoje atrodė kaip klientams privilioti skirtos dekoracijos, pasirodė besančios šviežutėlės – kasdien vis kitos, ką tik sugautos tuojau atsiduria kurio nors iš svečių lėkštėje.

Viešint Lisabonoje teko priprasti ne tik prie vėlyvų vakarienių. Naktinis jaunimo gyvenimas čia net darbo dieną prasideda vėliau nei Lietuvoje savaitgaliais. Scenarijus kas vakarą maždaug toks pat: po vidurnakčio jaunimas renkasi baruose, po antros valandos nakties plūsteli į klubus. Vaikštinėdamas Lisabonos centre naktį daug žmonių neišvysi – vieni miega, kiti lindi baruose ir klubuose.

Į darbus vietiniai renkasi taip pat vėliau nei lietuviai – dažniausiai nuo devintos ryto. Net pirmieji metro čia pradeda važiuoti gana vėlai – apie pusę septynių. Tiesa, po darbų kiekvienas turi kelias valandas nusnausti iki vėlyvosios vakarienės.

Pakeliui į pilį – gatvių grožis

Dienomis Lisabonos gyvenimas nėra toks intensyvus kaip kituose Vakarų šalių didmiesčiuose. Gyventojai čia vaikštinėja neskubėdami, o panorę visada randa laiko išgerti puodelį kavos vietos bare – lakstyti kaip akis išdegus su popieriniais puodeliais rankose Lisabonos gyventojams dar svetima, o gal ir niekada tai neprigis.

Vietiniai taip pat visada rando laiko kanarėlėms ir gėlėms prižiūrėti. Vaikščiodamas senamiesčio gatvėmis gali pasijusti tarsi parke – vazonus su įvairiausiomis gėlėmis gyventojai ne tik kabina ant pastatų sienų, bet ir stato ant šaligatvių – šalia mažyčių langų ir durų. Kanarėlių čirškimas sklinda ne tik pro atlapus langus – narveliai čia taip sukabinti tiesiog šalia langų.

Siauras gatveles, spalvotus pastatus ir juos puošiančius žibintus, gėlės bei kanarėlių narvus turistai senamiestyje ant vienos iš septynių Lisabonos kalvų fotografuoja, ko gero, ne rečiau negu viršuje stūksančią Šv. Jurgio pilį.

Lisabonos gyventojai gerbia ne tik savo laiką. Šiame mieste netvyro ir jaunystės kultas. Garbaus amžiaus vietiniai puikiausiai jaučiasi dirbdami ir pardavėjais ar padavėjais, o naktį bare nenustebsi išvydęs ir kokteilį plakantį pusamžį portugalą.

Į viršų kelia tramvajus

Kitas lietuvio akiai neįprastas dalykas Lisabonoje – plytelėmis puoštos ne tik daugelio pastatų sienos, bet ir skaldytais jų gabalais grįsti visi šaligatviai.

Atvykus į Lisaboną aukštakulnius teks pamiršti – vaikščioti tokiais šaligatviais neįgudusiam turistui būtų kančia. Negana to, palijus tokios plytelės tampa tokios pat slidžios, kaip mūsiškiai šaligatviai žiemą pašalus. O kur dar stačios kalvos – kartais uždusus į viršų kopti tenka vien tam, kad paskui nusileistum žemyn – kelias aplink būtų per daug tolimas.

Tiesa, pavargusiems turistams yra išeitis – vieno vagono geltonas senovinis tramvajus juos gali užkelti ne tik į stačią kalvą, bet ir nuleisti žemyn. Daugiausia juo ir naudojasi užsieniečiai. Vietiniams vaikštinėti Lisabonos kalvomis taip pat paprasta, kaip vilniečiams žygiuoti Gedimino prospektu.

Nors Lisabonoje įdomu tiesiog slampinėti siauromis gatvėmis, grožėtis miesto stogais iš apžvalgos aikštelių, esančių ant kalvų, istorijos mėgėjai šiame mieste taip pat turės ką veikti.

Viena labiausiai turistus traukiančių vietų – Beleno bokštas, kuris stovi toje vietoje, iš kurios išplaukė ir jūrų kelią į Indiją atrado keliautojas Vasco da Gama. Netoli stūkso ir XVI a. statytas Šv. Jeronimo ordino vienuolynas. Pavažiavus pusvalandį nuo Lisabonos traukiniu galima pasiekti į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą miestelį Sintrą, garsėjantį įspūdingais rūmais ir pilimi.

Dar pusvalandis ir atsipalaiduoti po matytų vaizdų bei įspūdžių galima atsidūrus visiškame pasaulio pakraštyje – labiausiai į vakarus nutolusiame Europos kyšulį Capo da Roca. Sakoma, kad plaukdami iš jo tiesia linija pasiektume Braziliją.