P. Almodóvaras – vienas garsiausių visų laikų Ispanijos režisierių, dviejų „Oskarų“ laureatas. 67-erių scenaristas, rašytojas, prodiuseris, muzikantas ir kino režisierius tapo kultūriniu Ispanijos herojumi, jos naujo postmodernistinio įvaizdžio kūrėju.

P. Almodóvaras gimė mažame Ispanijos provincijos miestelyje netoli Servanteso išgarsintos La Mančos, neturtingoje darbininkų šeimoje, lankė griežtas religines mokyklas. Sulaukęs 17-os tiesiog išsprunka į Madridą – be šeimos ir pinigų. Vos atvykęs  įsitaiso asistentu telefonų stotyje, o iš šiame darbe užsidirbtų pinigų nusiperka „Super 8“ kamerą. Su ja pradeda kurti trumpo metražo filmus pagal savo paties scenarijų, rodo juos baruose, naktiniuose klubuose ir netrukus labai išpopuliarėja. Taip prasideda jo pirmasis filmų kūrimo etapas, besitęsiantis iki 1980-ųjų, kai Pedro sukurs savo pilnametražį.

Šiandien nėra kito režisieriaus, sugebančio taip jautriai piešti moterų portretus ir atskleisti žmogiškų jausmų painiavą, atjausti savo herojes, žavėtis jų gudrybėmis, jas supančius daiktus paversti fetišu.

Jo gyvenimą pakeičia po generolo Franko mirties Ispanijoje kilęs visuomenės ir meno judėjimas „La Movida Madrileña“. Kritikai pastebi, kad būtent jis išlaisvina Ispanijos papročius. Prieš tapdamas kino režisieriumi P. Almodóvaras piešia komiksus, rašo apsakymus ir straipsnius, priklauso avangardinei teatro trupei „Los Goliardos“. Čia susipažįsta su profesionalia vaidyba ir su Carmen Maura, vėliau tapsiančia viena iš jo pagrindinių aktorių. Pats režisierius vėliau prisiminė: „Atėjau į kiną specifiniu metu – tai buvo naujos demokratijos Ispanijoje pradžia, kai ir kinas turėjo sureaguoti į ilgus Franko valdymo metus. Atsirado laisvė ir reikėjo ja pasinaudoti. Rodyti iki tol uždraustus arba į pakraščius nugrūstus dalykus“.

Žavingiausias unikaliu stiliumi pasižyminčio P. Almodóvaro bruožas – lengvos, žaismingos, šiek tiek vulgarios melodramos su juodojo humoro elementais. Daugumos jo filmų personažai – laisvi, moraliai nepriklausomi vyrai ir moterys. Nesvarbu, ar vienuolės, ar šiuolaikinės merginos, ar advokatai, nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso, jo personažai yra savo gyvenimo šeimininkai. Visi jie trokšta meilės, prisirišimo, nors brangina laisvę ir nepriklausomybę. Jo filmai kupini meilės senajam klasikiniam kinui, tiesiog prigrūsti citatų iš garsių filmų, persmelkti aistros, beprotiškų poelgių, neįtikimiausių siužeto peripetijų.

Mane dažnai kaltina peržengus nustatyto elgesio ribas. Tai reiškia, kad mano herojai gyvi. Kad mano žiūrovai gyvi.

Savo kūryboje Alomodovaras išgyveno evoliuciją nuo skandalingų, pankiškos estetikos aštuntojo, devintojo dešimtmečio filmų, kuriuose gyveno gausybė įvairiausių antiherojų – transvestitų, keistuolių, maniakų ir isterikų, tada jį domino lyties klausimai ir apskritai viskas, kas uždrausta ir netelpa į nustatytus padorumo kanonus, iki subtilių, melancholiškų psichologinių dramų apie moteris. Daugelio kritikų nuomone, šiandien nėra kito režisieriaus, sugebančio taip jautriai piešti moterų portretus ir atskleisti žmogiškų jausmų painiavą, atjausti savo herojes, žavėtis jų gudrybėmis, jas supančius daiktus paversti fetišu.

Ispanas ir Holivudui atrado ne vieną žvaigždę. Ryškiausios iš jų – Antonio Banderas ir Penélope Cruz, o jo kūrybą sunku įsivaizduoti be jo mylimų artisčių Carmen Mauros, Chus Lampreave, Cecilios Roth, Victorios Abril ar vienoje Madrido kavinėje atrastos Rossi de Palmos. Jos visos dievina P. Almodóvarą, mėgsta filmuotis jo juostose, nes piešia jis jas mylėdamas, suprasdamas, užjausdamas, nepaisant komplikuotų kino asmenybių ir charakterių.

Būti įsimylėjusiam yra gerai. Bet menininkui ne visai naudinga būti laimingam.

Gal paskutiniai jo filmai ir ne visiems vienodai patinka, tačiau kino pasaulis vis tiek laukia naujų jo darbų. „Mane dažnai kaltina peržengus nustatyto elgesio ribas. Tai reiškia, kad mano herojai gyvi. Kad mano žiūrovai gyvi. Ir mano darbas bei kūryba gyvi! Aš keičiu filmų temas, siužetus. Naujame (XXI) amžiuje aš tapau niūresnis ir ėmiau blaiviau žiūrėti į gyvenimą. Bet iš pagrindų aš nepasikeičiau. Aš toks pat, tik vyresnis ir senesnis. Būti įsimylėjusiam yra gerai. Bet menininkui ne visai naudinga būti laimingam. Kai aš rašiau scenarijų filmui „Moterys ties nervų krizės riba“( 1998 m.), buvau įsimylėjęs ir labai nelaimingas. Visus savo išgyvenimus ir kančias aš paverčiau komedija,“ – viename interviu kalbėjo Pedras Almodovaras.

Tai pirmas ispanų režisierius, surinkęs per 120 tarptautinių kino apdovanojimų, tarp jų du „Oskarai“, Europos kino akademijos, Kanų, Berlyno ir kitų garsių tarptautinių kino festivalio prizai.

LRT Kultūra rengiasi parodyti 12 kontroversiškojo ispano filmų.  Retrospektyvoje surinkti tiek ankstyvieji, tiek brandžiojo periodo ispanų garsenybės filmai.