Panirę į mokslus

M.Jovaišos manymu, kiekvienas, kas turi vaikų, pritars, kad veikti karantino metu ir suaugusiesiems yra ką. O jų Mariaus ir Brigitos šeimoje – net keturi, ir paties įvairiausio amžiaus – nuo penkerių iki septyniolikos metų. Tad didžioji dalis dienos prabėga stengiantis užtikrinti jų mokslų tęstinumą.

Du vyresnieji – šeštokas Vincentas ir dešimtokė Marija – gana savarankiški, jų daug prižiūrėti nereikia. Daugiausia dėmesio tenka skirti pirmokėliui Antanukui.

Tiesa, Vilniaus tarptautinė mokykla, kurią lanko vaikai, M.Jovaišos teigimu, yra parengusi tikrai gerą nuotolinio mokymo sistemą – vaikai nuo ankstyvo ryto gauna užduotis, vyksta bendros pamokos per vaizdo konferencijas, grupiniai susirinkimai, užduotis turi atlikti, nusiųsti mokytojams. Vyresniesiems lengviau, o mažajam reikia padėti. Mažiausioji – penkerių Sofija Ona – taip pat ir skaityti mokosi, ir rašyti, ir spalvas pažinti, tad ir jai veiklos pakanka.

Ir nors vaikai iš pradžių džiaugėsi, kad nereikia į mokyklą eiti, prabėgus keturioms karantino savaitėms tas džiaugsmas išblėso. Jau norisi su draugais pabendrauti, tačiau tegali telefonu.

Aš, kaip ilgų distancijų, ultramaratonų bėgikas, drąsiai galiu pasakyti – kai žinai, kad už kampo yra finišo tiesioji, jėgų atsiranda gerokai daugiau.

"Teks dar šiek tiek pakentėti. Nieko baisaus, – sako M.Jovaiša. – Tik štai Marijos septynioliktas gimtadienis kovo 27-ąją buvo karantininis – šventėme be svečių ir draugų namuose. Artėja mažosios gimtadienis gegužės 1-ąją. Labai tikimės, jau ne karantine galėsime švęsti, o su seneliais ir su draugais."

Mokosi kinų kalbos

Laiko veltui neleidžia ir pats M.Jovaiša. Kasdien po tris valandas jis mokosi kinų kalbos.

"Seniai norėjau, ir dabar, kai esu priverstas sėdėti namuose, atsirado tam laiko, – sako Marius. – Kažkas pradeda vąšeliu nerti, kažkas – pinti, o aš pradėjau kinų kalbą mokytis. Neturiu iliuzijų, kad būdamas 47 metų išmoksiu tą kalbą idealiai, bet bent kažkiek – kelis šimtus ženklų išmokti rašyti, keletą šimtų žodžių išmokti, kad galėtume susipažinti, paprasčiausias frazes pasakyti. Tai labai smagi, prasminga ir smegenims naudinga veikla. Iš šiaip, mano požiūriu, žmogus turi visą gyvenimą kažko mokytis ir neleisti savo smegenims užmigti. Tad tai ir sveika, ir naudinga."

Jau seniai neatsiejama šeimos gyvenimo dalis ir sportas. Kadangi gyvena Vilniaus pakrašty, kasdien eina pasivaikščioti į šalia esančius miškelius, prasibėga – tai po vieną, tai po kelis.

Vincentas sportuoja "Geležinio Vilko" futbolo komandoje, tai dabar, kai treniruotės nevyksta, kad neatsiliktų, sportuoja kieme – pratimų kojoms padaro, kamuolį paspardo.

"Sportuoti mes labai mėgstame, tam net kažkokių ypatingų pastangų nereikia, natūraliai be sporto neišgyvename", – sako Marius.

Aktyvus: sportas M.Jovaišos gyvenime – gyvybiškai būtinas.

Tarsi žemės drebėjimas

Paties M.Jovaišos darbus karantinas nemenkai sutrikdė, daug darbų neišvengiamai sustojo, daug ką teko perorganizuoti, veiklą pertvarkyti.

"Manau, kad sunku dabar rasti verslų ar užsiėmimų, kurių karantinas nebūtų palietęs negatyviai. Gal kurjerių tarnybų pristatymai ir išaugo, bet didžioji dalis skaudžiai nukentėjo. Teks, matyt, kažkiek laiko dar pakentėti. Nesu pesimistas, – tikina pašnekovas. – Pasibaigus karantinui, bus sunkumų, bus nuosmukis, ko gero, bus nemažai ir tokių verslų, kurie užsilenks. Bet bus ir tų, kurie turėjo sukaupę kažkokių atsargų, racionaliai žiūrėjo į gyvenimą, neprisiskolino, kurie jau ankstesnių krizių buvo pamokyti, – jie išliks, o gal net ir sustiprės, užimdami vietas tų, kurie turėjo pasitraukti ar kažkuo nauju užsiimti. Suprantama, įvyks tam tikras persiskirstymas – ir kapitalų, ir rinkų, nes tai tikrai yra didelis sukrėtimas, vaizdžiai sakant, didelis žemės drebėjimas. Bet tikrai ne pasaulio pabaiga."

Vis dėlto M.Jovaiša įžvelgia šiame karantininiame laikotarpyje ir šį tą gero. "Pažiūrėkite – valandų valandos, dienų dienos eina, karantinas tęsiasi jau daugiau nei mėnuo. Kiek galima padaryti dalykų, kuriuos kažkada norėjome padaryti, svajojome, bet vis kažkaip atidėliodavome, – ragina išnaudoti atsivėrusias galimybes. – Jeigu kas norėjo pradėti rašyti dienoraštį, bet vis laiko nerasdavo, prašau – yra laiko, sėdėk, rašyk, galvok, reflektuok. Išmokti naują kalbą, peržiūrėti klasikinių filmų kolekcijas, paskaityti knygas, atnaujinti klasikos žinias – daugybę dalykų namuose sėdėdami kuo puikiausiai galime daryti. Ir aš galvoju, kad iš to karantino galime išlįsti kažkiek praturtėję ir sustiprėję dvasine bei mentaline prasme. Yra tokie posakiai – "kas mūsų neužmuša, tas mus sustiprina", "nėra to blogo, kas neišeitų į gera". Jie labai teisingi ir, esant šiai situacijai, tinka."

Išbandymai naudingi

Toks sudrebinimas, M.Jovaišos manymu, kartais yra naudingas. Mat kai gyveni lengvai, darai ką nori, iš bankų lengva ranka skoliniesi, yra šaunu. O staiga supranti, kad ne taip jau viskas ir šaunu, kad viską reikia daryti šiek tiek atsargiau, mažesniais žingsniais, sukaupiant riebaliuką.

Tokių krizių pagąsdinimas ilgalaike prasme, pasak Mariaus, – į naudą. Juk ne be reikalo tie, kurie matė sunkumų, matė karą, badą, gyvena atsargiau, protingiau, racionaliau. O tiems, kam viskas lengvai ėjosi, bet koks sunkumas kelia ir stresą, ir paniką, ir tampa tragedija.

"Panašūs išbandymai kartais yra reikalingi – ir visai žmonijai, ir tautai, ir valstybei, – svarsto M.Jovaiša. – Kartais visai gerai pasižiūrėti, kaip būtų, jeigu būtų. Iš tikrųjų juk tai, ką dabar matome, ne kažkoks maras – tai tik virusas. Labai gerai, kad turime tokią treniruotę, nes visokiausių užkratų per ateinančius keliasdešimt metų gali būti ne vienas ir ne du. Dabar turime galimybę suvokti, kad turi būti kažkokios atsargos sukauptos – ir ekonominiame gyvenime, ir sveikatos sistemoje. Galiausiai galbūt žmonės pradės labiau saugotis, vienas kitą gerbti, neiti iš namų apsisnargliavę ir kosėdami, kaip būdavo iki šiol. Gal pripras rankas dažniau plautis – ir tai jau bus šiokia tokia nauda."

Naujas bendravimo žanras

Dar vienas pliusas – sparčiai patobulės žmonių kompiuterinis raštingumas. Dabar net ir Jovaišų šeima bando rasti būdų, kaip rengti po visą pasaulį išsibarsčiusios giminės susitikimus ir pabendravimus naudojantis technologijomis.

"Yra tam įvairių programėlių. Susijungiame į vieną sistemą – kas iš Vilniaus, kas iš Londono, kas iš kokio Sidnėjaus – pasiimame kas kavos, kas arbatos, kas vyno taurę, ir bendraujame. Toks labai įdomus ir naujas žanras, kurio anksčiau mes nebandydavome. Pabendraujame su giminaičiais, su draugais. Geras būdas pabendrauti su tais, su kuriais anksčiau vis nebūdavo laiko susitikti, vienas kitą padrąsinti", – sako Marius.

Jis įsitikinęs, kad per šį laikotarpį žmonės daug ko išmoks – pirkti nuotoliniu būdų, mokytis nuotoliniu būdu, įvertinti įvairiausias tam sukurtas programėles. Tad atsidaro visai nauja rinka tiems, kas orientuojasi į modernėjantį pasaulį. Internetinė prekyba gaus gerą postūmį. Dabar net treneriai jau rengia internetines treniruotes. Na taip, nėra to fizinio kontakto, bet treneris mato ekrane, kaip tu ką darai, gali išsakyti pastabas ir patarti. Tad, Mariaus manymu, vyksta labai įdomių pokyčių, kurie visai neblogi.

Be papildomo streso

Pats M.Jovaiša į interneto erdvę su savo patarimais teigia nelendantis – nenori atimti duonos iš profesionalų. Pats jis toks nesijaučia – sako esąs tiesiog sveiko gyvenimo būdo entuziastas.

Tačiau paklaustas, ką patartų tiems, kurių pagrindinis maršrutas karantino dienomis yra sofa–šaldytuvas–sofa, turi ką pasakyti. "Tai susiję su stresiniu užkandžiavimu. Aš galvoju, kad galima leisti sau pasilepinti. Jeigu labai norisi tą šokolado plytelę suvalgyti, reikia sau tai leisti, bet nepamiršti, kad ir į lauką reikia išeiti – pasivaikščioti, pasportuoti, pajudėti", – ragina pašnekovas.

Kalbėdamas apie mitybą M.Jovaiša nepataria stresiniu laikotarpiu save laikyti geležinėse letenose – tai bus tik dar papildomas stresas.

Telieka susitelkti ir išsikapstyti, o visos šios tragedijos pabaiga – ne už kalnų.

"Tiesiog reikia rinktis tokius užkandžius, kurie nebūtų labai kaloringi. Jeigu jau matome, kad tikrai didelė problema, apskritai reikia jų nepirkti – neturėsite po ranka ir nevalgysite. Arba pavalgę išeikite valandą energingai pavaikščioti. Gal net su šiaurietiško ėjimo lazdomis, kad būtų didesnis krūvis visam kūnui. Ir grynu oru pakvėpuosite – kaip tik fantastiški orai už lango", – dar kartą akcentuoja judėjimo naudą.

Prisidėjo, kuo galėjo

"Brangieji! Kova su virusu mus sutelkė ir iškėlė gražiausius žmogiškumo sugebėjimus: solidarumą, pasiaukojimą, pilietiškumą, jautrumą. Matome daug pavyzdžių, kai žmonės dalijasi gera nuotaika, stengiasi vienas kitą palaikyti. Aš irgi pabandysiu prie to prisidėti", – jau antrąją karantino dieną savo "Facebook" paskyroje rašė M.Jovaiša.

Jis sudarė galimybę visiems pageidaujantiems nemokamai parsisiųsti jo knygos "Aistra gyventi sveikai" internetinę versiją. Paklaustas, kodėl ryžosi tokiam žingsniu, dėl kurio praras dalį pajamų už knygas, jis teigė, kad karantino pradžia buvo visiems labai bauginanti, kėlė didelį stresą.

"Pastebėjau, kad nuo pirmų karantino dienų žmonės stengėsi vienas kitą padrąsinti, parodyti solidarumą. Pagalvojau – o ką aš galiu? Kuo aš galiu prisidėti? Namie turiu keturis vaikus, tad savanoriauti nelabai galiu eiti. Kažkokių ypatingų turtų, kuriuos galėčiau skirti kovai su šia pandemija, neturiu. Nusprendžiau, kad galiu pasidalyti ta savo knyga, kuri žmonėms tikrai patinka. Padarėme, kad elektroninę jos versiją galėtų parsisiųsti visi, kuriems tai įdomu. Gal ji žmonėms bus impulsas per tas kelias savaites kažką naujo pradėti, pavyzdžiui, – labiau rūpintis savimi", – sako knygos "Aistra gyventi sveikai" autorius.

Viską, apie ką joje rašo, M.Jovaiša išbandė pats. O rašo joje apie tai, kaip visą gyvenimą mokytis, kaip susigalvoti tikslų, kurie lydės tave iki gyvenimo pabaigos, kaip stiprinti savo kūną, smegenis, net kaip išmokti žongliruoti kamuoliukais, ar pasiekti kojų ir rankų lankstumo. Ir dabar turime puikų laiką tuo užsiimti. Anot M.Jovaišos, kasdien bent po 30 min. pasimankštinę, po mėnesio išeisite į laisvę jau būdami gerokai lankstesni.

Būtinybė: kai šeimoje – keturi įvairaus amžiaus vaikai, didžioji dalis dienos prabėga stengiantis užtikrinti jų mokslų tęstinumą.

Šviesa tunelio gale

Autorių džiugina tai, kad per porą dienų knygą parsisiuntė per 10 tūkst. žmonių – galbūt jis bent šiuo kukliu indėliu galėjo prisidėti prie geresnės žmonių nuotaikos, ir nuoširdžiai tikisi, kad jiems ta knyga bus naudinga. O pats tiki, kad kiekvienas geras darbas vėliau kažkokiu būdu sugrįžta.

"Taip, tie, kurie parsisiuntė mano knygą, karantinui pasibaigus greičiausiai nenueis ir nenusipirks popierinio jos varianto. Tačiau visi kažką paaukojame stengdamiesi vieni kitus palaikyti. Kas nemokamai sveikatos sistemos darbuotojus maitina, apgyvendina ar pavežėja, kas senoliais pasirūpina jiems maisto nupirkdami. Kai žmonės mato, kad vyksta kažkoks sąjūdis, kad dalijamasi gerumu, geresnė ir psichologinė atmosfera. Taip bendromis jėgomis vienas kitą palaikydami ir išgyvensime", – neabejoja Marius.

"Pradėkime matyti šviesą tunelio gale. Visada lengviau ištverti sunkumus, kai matome, kad finišas yra netoli. Aš, kaip ilgų distancijų, ultramaratonų bėgikas, drąsiai galiu pasakyti – kai žinai, kad už kampo yra finišo tiesioji, jėgų atsiranda gerokai daugiau. Jau visas pasaulis po truputį suvokia, kad duobės dugnas pasiektas ir pradedame kapstytis aukštyn. Telieka susitelkti ir išsikapstyti, o visos šios tragedijos pabaiga – ne už kalnų", – optimistiškai baigia pokalbį M.Jovaiša.