Penkiolika metų originalius apdarus kurianti ir savo kūrybinėms dirbtuvėms vadovaujanti J.Januškevičiūtė-Žiugždienė pastebi, kad šiandien vis daugiau žmonių praranda norą gyventi. "Dabar visi tik dirba... Tokie laikai... Ir labai blogai. Aš esu prieš tai", – sako moteris, kuri ir pati nesėdi sudėjusi rankų.

– Jurgita, regis visa Lietuva tik ir kalba apie ekonominę krizę, jos padarinius. Ar jaučiama ši krizė mados pasaulyje?

– Krizė yra. Ji jaučiama visur, bet mano kūryba – ne būtiniausia prekė... Ne kiekvienas žmogus ir iki krizės užsukdavo į mano dirbtuves.

– Vis dėlto gal kažką keičiate savo gyvenime?

– Nieko nekeičiu. Manau, kad tai masinės psichozės reiškinys. Nesu masinis vartotojas, net per išpardavimus į parduotuves neinu. Prekybos centruose lankausi tik tada, kai reikia. Tad ir keisti savo įpročių man nebūtina...

– Ką patartumėte žmonėms, kurie nuolat skundžiasi, jog neturi laiko?

– Žmogus, kuris nori rasti laiko, būtinai ras. Man labai patinka Rytų patarlė – skubėk lėtai. Svarbiausia, kad kiekvienas žinotų, ko tiksliai nori. Mąstantis žmogus visuomet pasirenka tai, kuo nori būti, o ne tai, ką jam siūlo visuomenė: būti stipriems, kovoti už būvį. O kada gyventi? Svarbu, kad žmonės nepamirštų prasmės gyventi, kurti ir būti laimingi.

– Mūsų visuomenėje smarkiai pakito moters statusas. Vis daugiau moterų vadovių, inovatorių, kūrėjų. Visos jos stiprios, pasitikinčios savimi, gal kartais ir pernelyg vyriškos...

– Aš į tai nepretenduoju (šypsosi). Kartais labai smagu būti silpnąja puse. Dabar moterys labai savarankiškos, bet kada tuomet moteriai būti moteriškai? Juk tai taip natūralu ir gražu.

– Ar jūsų kūriniai skirti tik moterims? Gal kuriate ir vyrams?

– Manau, kad vyrams kurti turi vyrai. Juk jie dėvi tuos drabužius, vadinasi, geriausiai jaučia, kaip tai turi atrodyti. Teko kurti ir jiems, bet pajutau, kad darau tai be fantazijos.

– Ar nenuskriaudžiate savęs? Retas batsiuvys sau batus siuva...

– Labai paprastai sprendžiu aprangos klausimą – kasmet pristatau po kolekciją. Kelis gaminius pasilieku sau ir mielai nešioju. Dėvėdama juos sulaukiu daug komplimentų. Stebiuosi, kad ekstravagantiški ir ryškių spalvų drabužiai žmonėms gražūs, bet juos apsivilkti ne visi išdrįsta.

– Jūs – meniškas ir kūrybingas žmogus. Ar sunku skaičiuoti finansus įkūrus savus mados namus?

– Duris atvėrus kūrybinėms dirbtuvėms, teko pradėti skaičiuoti finansus. Suvokiu tai kaip neišvengiamą būtinybę. Po truputėlį daugėjo klientų, po truputį dygo kūrybos sparnai. Iš pradžių buvo labai nedrąsu. Bet pristačiau vieną kolekciją, paskui – dar vieną, sulaukiau palankių atsiliepimų. Tiesiog dariau tai, kas man patinka – nebuvau nubrėžusi detaliųjų planų (juokiasi).

– Ar sudėtinga mados ir stiliaus klausimais patarinėti artimiausiems žmonėms?

– Esu bandžiusi puošti savus, bet jie prastai jausdavosi – kalbu apie dukterį. Tik pasakyk, kad gražu ir tinka, būtinai nusivilks. Kita vertus, dukters stilius man patinka. Nerandu prie ko prikibti ir labai džiaugiuosi, kad ji moka derinti drabužius, labai skoningai tą daro.

– Tai dukrai nesiuvate?

– Siuvu, o Dorotėja man užsakymų duoda. Ateina ir nupiešia norimą eskizą užsakymų knygelėje. Nupiešia, o kaip toliau viskas vyksta, jai nesvarbu. Siūti paaugliui – labai didelis laiko švaistymas: rinka pilna gražių drabužių. Kai paskaičiuoji, kiek reikia investuoti į medžiagą, pasiuvimą, kaina viršijama tris kartus. Vis dėlto, žinoma, siuvu ir jai, bet gana retai.

– Tikriausiai labai smagu būti savo laiko šeimininke?

– Taip, turiu labai didelį pranašumą. Esu savo laiko šeimininkė, bet taip buvo ne visada. Kažkuriuo metu buvo labai sunku: kai baigiau Dailės akademiją, nebuvo jokių paskyrimų, pati turėjau susivokti, ką veiksiu toliau. Visi mano draugai ne iš Dailės akademijos tuomet jau gaudavo stabilius atlyginimus... Kita vertus, dirbti sau nelengva – turi būti drausmingas ir reiklus pats sau. Juk galėtum miegoti ir niekas tavęs neverstų eiti į darbą. Turi prisiversti.