Euforija, išgirdus žinią apie Nacionalinę kultūros ir meno premiją, beveik praėjo. Vizualiojo meno kūrėjas Žilvinas Kempinas apžergia motociklą ir milžiniško Niujorko gatvėmis kas rytą skrieja į studiją. Menininkas ruošiasi naujai parodai Europoje, Bazelyje, – neturi laiko snausti ant laurų.

„Jaučiuosi puikiai. Ta premija tikrai labai maloni“, – vieną šios savaitės rytą paskambinus telefonu žvaliai atsiliepė Žilvinas. Nuo 1998 m. Niujorke gyvenančiam menininkui Nacionalinė premija skirta už minimalistinės šiuolaikinio meno kalbos įtaigą ir jos atgarsį pasaulyje. 43 metų Ž.Kempinas – vienas iš nedaugelio lietuvių, padariusių puikią tarptautinę karjerą. Ji prasidėjo maždaug prieš septynerius metus nuo darbų su judančiomis magnetinėmis juostelėmis. Metęs pašalinius užsiėmimus, nuo tada menininkas atsidėjo tiktai menui.

Nors gyvena už jūrų marių, Žilvinas iki šiol – Vilniaus „Vartų“ galerijos dailininkas. Su šia galerija jis atstovauja Lietuvai tarptautinėse meno mugėse, o 2009 m. sėkmingai atstovavo Venecijos bienalėje Italijoje.

Skelbiant šiemečius Nacionalinės premijos laureatus, buvo pranešta intriguojanti žinia – lietuvio Ž.Kempino darbai kabo muziejuje šalia ispanų tapytojo, vieno žinomiausių XX a. menininkų – kubizmo kūrėjo Pablo Picasso – kūrinių. Išgirdęs apie šią kaimynystę, Žilvinas skaniai juokėsi, paskui ilgai laužė galvą ir niekaip negalėjo prisiminti, kokiame muziejuje jis kabo drauge su P.Picasso.

– Žilvinai, jūs ir P.Picasso – skirtingi skirtingo laikotarpio menininkai, joks profesionalas jūsų darbų vieno šalia kito neeksponuos. Bet galbūt jie rodomi tame pačiame muziejuje: jūsų – pirmame aukšte, o P.Picasso – antrajame arba atvirkščiai? – pradėjau pokalbį su Ž.Kempinu.

– Tai – labiau metafora nei tiesa. Kita vertus, teisybės yra, nes mano darbai rodomi su panašaus lygio menininkų darbais. Bet P.Picasso toli gražu nėra vienas įdomiausių menininkų, su kuriuo norėčiau drauge kabėti. Tai nebūtų toks jau didelis pasiekimas. Aišku, tie žodžiai skamba arogantiškai. P.Picasso – tikra ikona. Iš tikrųjų nei man, nei, manau, daugumai kitų menininkų jis nėra toks jau baisiai įdomus šiais laikais. Žinoma, jis yra genijus, bet tai – jau meno istorija. Mane daug labiau domina šiuolaikinis menas ir šiuolaikinis žiūrovas. Yra daug kitų menininkų, su kuriais įdomu eksponuoti savo darbus.

Man yra tekę dalyvauti parodose drauge su Yvesu Kleinu, Alexanderiu Calderiu, Jeanu Michaeliu Basquiat, Vito Acconci, Cristo, Alighiero e Boetti, Andy Warholu, Lawrence'u Weineriu, Yoko Ono, Damienu Hirstu, Mircea Cantoru, Romanu Onda'ku, Cindy Sherman, Jonathanu Monku, Olafuru Eliassonu, Francisu Alysu, Richardu Prince'u, Christianu Marclay, Johnu Baldessari ir pan. Daugumai skaitytojų šios pavardės nepaliktų jokio įspūdžio, todėl buvo paminėtas P.Picasso kaip tam tikros kokybės etalonas, nes šį menininką plačioji publika žino jei ne iš tapybos darbų, tai bent iš anekdotų.

Aaa… Prisiminiau. Tikriausiai Pompidou centre Paryžiuje mano darbas buvo instaliuotas vienoje salėje, o aplinkinėse kabėjo P.Picasso paveikslai. Na, taip: buvome viename muziejuje.

– Niujorke menininkų – lyg žuvų Atlante. Kaip atlaikote konkurenciją?

– Nieko man nereikia atlaikyti – tiesiog dirbu savo darbą. Žinoma, yra sėkmės dalykų. Pagrindinis mano principas paprastas – kiekvienas tavo darbas turi būti geresnis už ankstesnį. Visada viską reikia daryti maksimaliai gerai, taip sakant, turi išlaikyti sportinę formą. Esi kaip boksininkas – turi visą laiką laimėti. Tada žmonės tavimi pradeda pasitikėti, tavo parodoms skiria vis geresnes erdves. Tu po truputį pradedi dirbti su aukštesnio lygio profesionalais – parodų kuratoriais, galerijų savininkais.

– Ar būtumėte viso to pasiekęs, padaręs tarptautinę karjerą, jeigu būtumėte likęs Lietuvoje?

– Ne, tikrai ne. Daug ką lemia kontekstas. Lietuvoje nėra tokio konteksto, kuriame mano darbai būtų buvę įdomūs. Lietuvoje nėra daug šiuolaikinio meno žiūrovų, vertintojų, kad galėtum sukelti rezonansą. Aš visada vadovavausi nuojauta, Lietuvoje pasitikėjau savimi ne mažiau kaip ir Niujorke.

Reikalas tas, kad Lietuvoje savęs nebūčiau galėjęs realizuoti, nes tai – tiesiog maža šalis. Kokiam procentui iš tų trijų milijonų bent kiek rūpi menas ir koks procentas iš tų žmonių gali vertinti ir suprasti šiuolaikinį vaizduojamąjį meną? Vienetai. Ir tie vienetai vieni kitus pažįsta. Žinoma, man pasisekė. Negaliu sakyti, kad kaip suplanavau, viskas taip ir įvyko. Buvo rūpesčių, bet buvo daug ir sėkmės. Bet aš tą sėkmę ir kaliau visą laiką.

– Ar bendraujate su Niujorke gyvenančiais lietuvių menininkais?

– Turiu kelis bičiulius nuo seno. Mes kartu nerengiame parodų, tik susitinkame kartais per jų atidarymus.

– Šiuo metu Vilniaus „Vartų“ galerijoje eksponuojami keli jūsų kūriniai: „Fontanas“ – darbas su ventiliatoriumi bei magnetine juostele ir du abstraktūs kūriniai iš „Žvaigždžių“ serijos. Pastarieji – lyg Archimedo apskritimai, kuriuose – vien tiesios linijos. Ar tai reiškia, kad išdavėte magnetinę juostelę ir susiviliojote linija?

– Ne, tai tiesiog kitokie darbai iš kitų medžiagų, ir tiek. Čia tiesės sukuria apskritimų ir raštų iliuziją. Šiuo paprastu principu, naudodamas vieną vienintelį elementą – liniją, išgaunu įvairių modifikacijų. Kiekvieną tos serijos darbą pavadinau astronominės žvaigždės vardu – tie abstarktūs darbai savo struktūra šiek tiek primena žvaigždę.

– Niujorkas – tautų, rasių, kalbų katilas, net jo kvapas – specifinis. Kaip tokiame šurmulyje susikaupiate kūrybai ir iš kur semiatės idėjų?

– Kai kurios idėjos ateina tiesiog iš kokių nors gyvenimo momentų, tik darbuose jas suabstraktinu. Bet dauguma idėjų kyla iš ankstesnių darbų – kaip tam tikra seka, grandininė reakcija. Įgyvendinus kokį naują darbą, visada lieka intriga. Ją įkūniju būsimuose darbuose. Nepriklausomai nuo savo populiarumo ar nepopuliarumo, man visi mano darbai svarbūs, nes jie visada yra tik viena grandinės grandžių – tarsi tiltas į naują reinkarnaciją.

Kad Niujorkas įkvepia kūrybai – trafaretas. Būna visaip: įkvepia ir glumina, trukdo ir pribloškia visiškai nereikalingos informacijos gausa. Ta informacijos griūtis taip pat savotiškai inspiruoja. Ne dėl to, kad ją sugeri, – atvirkščiai, nuo jos atsiriboji. Ir galbūt kaip tik tuo metu geriausiai suvoki, ko trūksta.

– Ar jau galite su šeima pragyventi iš kūrybos?

– Taip, aš tiktai iš kūrybos pragyvenu. Nei dėstau, nei darau ką nors kita. Beveik prieš šešerius metus mečiau pašalinius darbus ir atsidėjau tiktai kūrybai.

– Vadinasi, pasauliniai muziejai, kurie nuperka jūsų kūrinius, sumoka pakankamai?

– Muziejai perka, bet tai labai ilgas procesas, vyksta visokie atsakingi svarstymai – panašiai kaip su Nacionaline premija: skirti tam žmogui ar kitam? Juk tai svarbus sprendimas, – įsigydami darbą, muziejai įsipareigoja išsaugoti jį ateičiai.

Bandau laviruoti tarp parodų ir pardavimų, kas nėra taip paprasta. Daugiausia mano darbų yra privačiose kolekcijose, iš to uždarbio ir išsilaikome. Būti geroje privačioje kolekcijoje – nė kiek ne blogiau nei muziejuje, nes geriausios privačios kolekcijos vis tiek kada nors tampa muziejinės – būna padovanojamos.

Vasarį Šveicarijoje, Bazelio Tinguely muziejuje, rengiu personalinę parodą. Tai bus pati didžiausia ir svarbiausia mano paroda, darbus eksponuosiu septyniose ar aštuoniose skirtingose erdvėse. Labai svarbu ir tai, kad Bazelyje tuo metu vyks meno mugė, į kurią suvažiuoja svarbiausi parodų kuratoriai, galerininkai, kolekcininkai, muziejininkai.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Jo beveik neturiu. O kai turiu laisvą valandėlę, stengiuosi praleisti kartu su vaikais. Andriui sausį sukaks aštuoneri, Mantui – šešeri su puse. Kartais nueiname su jais į kiną – tai puiki pramoga. Mėgstu žaisti šachmatais su Mantu arba su Andriumi važinėtis dviračiais aplink Centrinį parką.

Savo pramogai savaitgaliais važinėju kalnų dviračiu specialiai tam įrengtomis trasomis. Turiu namie dar ir lenktyninį kelių dviratį. Stengiuosi kuo daugiau sportuoti, nes kelionės ir laiko skirtumai pareikalauja nemažai fizinės ištvermės. Į studiją dažniausiai lekiu motociklu.Visada malonu su kuo nors prasilenkti šitame „miestelyje“!

– Kokia kalba kalbama jūsų šeimoje – angliškai ar lietuviškai?

– Mano žmona Angela – japonų kilmės amerikietė. Angela – keramikė. Mudu kalbamės angliškai, japoniškai nemoku. Bet vaikai kalba ir japoniškai, ir angliškai. Ir rašo, ir skaito. Vaikai turi dar ir japoniškus vardus: Andrius Tomohiro ir Mantas Isamu. Šiuo metu žmona nedirba – augina vaikus. Ji vaikams labai atsidavusi, nepatikėtų jų jokiai auklei nė valandėlei.

Vaikai lanko mokyklą, tiksliau, yra nuvedami ir parvedami. Amerikoje vaikų negalima vienų palikti namie, kol jiems nesukanka 11–12 metų. Atsimenu, kai buvau jų amžiaus, ir vienas namie būdavau paliekamas, ir su seserimi. Tai buvo normalu. Bet čia – kiti įstatymai. Kiekvieną šeštadienį Angela juos veža į japonų mokyklą. Jai darbo diena niekada nesibaigia.

Lietuvių kalbos jų taip ir neišmokiau, nes nepakankamai dažnai su jais būdavau. O kai grįžtu iš studijos ar kokios kelionės, norisi su jais iškart bendrauti, – jie man labai įdomūs, todėl, deja, apleidau savo bandymus juos pamokyti tos keistos lietuvių kalbos. Bet stengiamės juos vežtis į Lietuvą, į Klaipėdą, kur gyvena mano tėvai, kad jie žaistų kieme su lietuviukais ir bent kiek įkirstų tą kalbą. Tikiuosi, kad ateis laikas, kai jiems patiems bus įdomu kada nors pramokti lietuviškai.