Senas patefonas, plokštelės, Luciano Pavarotti, Plácido Domingo, muzikinis teatras šalia namų, visą vaikystę supusi meninė aplinka, skaudi netektis ir nuolat juntamas šeimos palaikymas. Visa tai suformavo nuostabų balsą turinčio Merūno Vitulskio asmenybę.

Tokią Dievo dovaną turintys žmonės paprastai dainuoti pradeda nuo mažų dienų. M.Vitulskis užaugo klausydamas nuostabių tenorų balsų, tačiau mažai kam žinoma, kad pirmoji dainininko aistra buvo piešti.

„Labai daug lėmė aplinka, kurioje augau. Ji išpuošta senoviniais paveikslais ir mano senelio – tapytojo dailininko Aleksandro Vitulskio – darbais. Labai norėjau piešti, dėjau daug pastangų. Nebuvo dienos, kad nebūčiau turėjęs rankoje blanknoto, pieštuko“, – sakė atlikėjas.

Niekad nematęs ir nepažinojęs senelio, iš žmonių pasakojimų ir istorijų Merūnas nusipiešė patį gražiausią jo portretą – tiek asmenybės, tiek tikro vyro. Jis neslepia, kad senelis tapo labai dideliu autoritetu gyvenime, o vaikystėje svajojo būti toks, kaip jis. Neaplenkė jo ir menininko likimas. Šeima, girdėdavusi dar aštuonerių metų vaiko svajones, kuo jis ketinąs tapti, dažnai juokdavosi. „Sakydavau jiems, kad vieną dieną būsiu toks ir anoks, kad manęs laukia labai dideli dalykai. Mano senelis visąlaik dirbo kūrybinį darbą ir visą gyvenimą gyveno skurde. Šeimoje iš manęs juokdavosi ir sakydavo, kad tavęs laukia tas pats likimas, nes pasirinkai menininko kelią. O aš pasakiau, kad taip niekada nebus“, – vaikystę prisiminė Merūnas.

Užsibrėžtas tikslas gyventi kitaip, turėti ir siekti daugiau, septintoje klasėje mokytojų pastebėtas nepaprastas Merūno balsas, atvedė jį į kelią, kuriuo sėkmingai dabar eina. Apie netolimos ateities planus ir praeities vingius operos solistas papasakojo „Vilniaus dienai“.

– Netrukus mėnesiui išvyksite į Ispaniją dirbti Bilbao teatre. Ką ten veiksite ir ką ši galimybė reiškia jums kaip atlikėjui?

– Kaip akademinės muzikos atlikėjui, operos solistui tai reiškia labai daug. Jau antri metai dirbu su agentūra, kuri priklauso Ispanijai ir Vokietijai. Jie manimi labai tiki, leidžia tobulėti. Žino, kad jaunas, kad praktikos akademinėje muzikoje nedaug. Labai kritiškai žiūri į mano estradinę pusę, seniai sakė mesti, bet aš jiems sakiau, kad man reikia iš ko nors gyventi, nes spektaklių nedaug. Jie sakė: „Tuoj padarysim.“

Taigi projektas Ispanijoje yra pats rimčiausias, ką esu turėjęs, kalbant apie akademinę muziką. Bilbao teatras yra antras pagal dydį teatras Ispanijoje. Bus statoma „Traviata“. Pastatymas gana tradicinis, bet su šiuolaikiškais intarpais. Viename spektaklyje bus vaizduojamos trys skirtingos epochos.

Žinau, kad per šio spektaklio premjerą atvyks agentų iš Anglijos karališkosios operos teatro ir iš kažkurio italų teatro. Du rimti žmonės, kurie kitam sezonui ieškos dainininko atlikti tą patį vaidmenį. Labai tikiuosi, kad viskas bus gerai. Svarbu žinoti veikalo subtilybes, stilistiką, kad pasirodytum kuo geriausiai. Gauti gerą rekomendaciją šiuo atveju man yra pagrindinis dalykas. Su rimtais profesionalais dirbti tenka retai, tad tai bus didelis džiaugsmas.

– Bet rudenį, be šios išvykos į Ispaniją, jūsų dar laukia Virgilijaus Noreikos atsisveikinimo su didžiąja scena turas ir televizijos šokių projektas „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“.

– Taip, čia kosmosas. Rudenį man labai daug visko sukrenta. Pats dar nesuprantu, kas vyksta, kol nepajutau to ritmo. Žinau, kad tas mėnuo bus įtemptas, bet tikiuosi, kad būdamas Ispanijoje viską susidėliosiu. Galbūt turėsiu šiek tiek laisvo laiko ir galėsiu rimtai ruošti kitas partijas, nes Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras siūlo vaidmenis „Traviatoje“ ir „Madam Baterflai“. Veiklos tikrai yra. Dar kitai vasarai numatomas „Operalijos“ konkursas. Jį organizuoja P.Domingo. Tai vienas prestižiškiausių konkursų pasaulyje. Daugelis žinomų dabartinių pagrindinių operos solistų karjerą padarė būtent po šio konkurso. Recenziją apie tave rašo pats P.Domingo, apie geresnį ugdytoją niekas svajoti net negali. O į koncertus su V.Noreika skraidysiu iš Ispanijos.

– Kaip vertinate šį V.Noreikos turą ir koks jausmas dirbti su tokiu žmogumi?

– Tai didelis įvykis. Repertuaro, žmonių, kurie dirbs šiame projekte atžvilgiu, tai bus profesionalumo aukštumas siekiantis renginys. Svarbiausia, kad žmonės dirba su idėja. Toks didis žmogus kaip Eugenijus Šaltis. Aš šiaip labai retai kada patikiu žmogumi, bet patikėjau jo idėja, kuri užkrėtė net patį V.Noreiką. Koncertui diriguos vienas geriausių dirigentų Vytautas Lukočius. Labai tikiuosi, kad tai bus aukščiausias pilotažas, kurio labai seniai Lietuvoje nebuvo. Ir tai bus vienas geriausių mano projektų mūsų šalyje. V.Noreika vertas didžiausios pagarbos, per tiek metų jis daug atidavė operai. Lietuvoje ši sritis labai stipri ir turi senas tradicijas. Man labai didelė garbė dalyvauti tokio žmogaus kaip V.Noreika koncerte. Visą gyvenimą žavėjausi ne tiek jo balso forma, galimybėmis, bet interpretacija. Man muzikantas, aišku, visų pirma turi būti žmogus, bet ir muzikas. Kad tai nebūtų tik sausos natos, kurias atlieki, bet ir tavo indėlis, kaip supranti kūrinį, interpretuoji. V.Noreika tai daro aukščiausiu lygiu.

Pamenu pirmą mūsų susitikimą. Į jį mane nuvežė mano pirmasis mokytojas Jonas Antanavičius, kuris man yra kaip tėvas, nes tėvo neturėjau. Įspūdis apie V.Noreiką – žmogus tiek pasiekęs, o toks paprastas. Esu įsitikinęs, kad kuo žmogus daugiau gyvenime yra nuveikęs, tuo jis yra paprastesnis. Užsienyje susitinku su garbiais dirigentais ir solistais, žmonėmis, kurie daug nuveikę. Matau, kad jie yra tylesni už vandenį, mažesni už žolę, supranta, kad nėra prasmės savęs kelti ant pjedestalo.

– Spektakliai, koncertai ir šokių projektas. Kodėl nusprendėte jame dalyvauti?

– Gyvenime yra daug iššūkių. Daug ką esu veikęs, kai mėginau atrasti savo kelią. Na, vieno tikriausiai ekstremaliausių gyvenimo potyrių – šokti – niekada nesirinkau. Visada nuo to bėgau. Ketverius metus atsisakinėjau, bet šįkart projektui vadovaujantis Laurynas Šeškus mane įkalbėjo. Labai juo pasitikiu, sutikau, tačiau pasakiau, kad projekte būsiu tik tiek, kiek galėsiu, nes šie metai ypač užimti.

Be to, „Traviatos“ spektaklyje man reikės ir šokti. Pamaniau, kad turėti šiokį tokį bagažą tikrai praverstų. Taigi šis šokių projektas ir partijų mokymasis yra labai geras būdas ir fizinei formai palaikyti. Puikiai pradėjo veikti raumenys, kurių net nežinojau turįs (juokiasi). Jau šimtą vietų per tą laiką pasitempiau. Tikrai ekstremalu. Jaučiu didelę pagarbą šokėjams. Tarsi sportas su menu maišytas. Beprotiškai didelis darbas.

– Repeticijų jau turėjote vasarą. Kaip sekasi suktis ant parketo?

– Nors repeticijų buvo nemažai, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi. Pagrindus gavau, pamačiau, kaip tai yra sunku. Mums viską reikia perprasti ir išmokti per trumpą laiką, o tikri profesionalai pradinių žingsnių mokosi ketverius metus. Bet kokiu atveju, šis projektas yra didelė nauda man pačiam. Visa tai, taip pat V.Noreikos ir Ispanijos repertuarai – mano galvoje didelis chaosas. Anądien jau pajutau, kad norisi nuo stogo nušokti. Bet vėl randi jėgų ir galvoji, kad tai, kas tavęs nesunaikina, padaro stipresnį.

– Klausantis tikrai ausys linksta. 24 valandos per parą. Kaip viską spėjate?

– Turiu nuostabią pagalbininkę – žmoną Eriką. Visus organizacinius, registracijos darbus esu perleidęs jai.

– Užsiminėte apie šokių naudą – be abejonės, tai yra puikus būdas gerai fizinei formai palaikyti. O scena veikiausiai įpareigoja atrodyti puikiai?

– Be abejo, įpareigoja. Galbūt per ilgai tempiau gumą, kalbant apie savo fiziologijos keitimą. Gal buvo viskas patogu, labai gerai. Bet kokiu atveju, mano pokyčiai yra dėl to, kad užsienis yra užsienis. Ten labai svarbi išvaizda. Tai labai veikia klausytojus, žiūrovus. Yra kaip yra, tiesiog turiu žaisti taisyklėmis.

– Ar labai sunku laikytis mitybos režimo?

– Labai didelių pastangų nededu. Tiesiog labai stebiu savo organizmą, reguliuoju mitybą, laiku valgau ir viskas krinta. Aišku, noras pasikeisti yra labai didelis. Be to, labai mane surijo „Eugenijaus Onegino“ spektaklio pastatymas. Turėjome gana reiklų režisierių, buvo didelė įtampa, repetuodavome po penkias šešias valandas kasdien, o tai atima labai daug energijos. Pastatymas vyko nuo sausio antros pusės, tad per tris mėnesius numečiau 27 kg. Matyt, rugsėjį, kai išskrisiu, svoris vėl kris, nes laukia sunkus darbas.

– Ar galima teigti, kad po „Kelio į žvaigždes 2“ gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis? Kaip jis pasikeitė ir kiek pasikeitėte jūs pats?

– Gyvenimas pasikeitė labai smarkiai. Viskas įvyko šiltnamio efektu. Kaip man Arūnas Valinskas sakė, vis tiek būtum anksčiau ar vėliau išlindęs, pasirodęs ir sužibėjęs. Žmogaus gyvenimas sudėliotas iš etapų. Buvo praėjęs, kai buvau pradinukas, ir šou verslas man buvo svetimas. Kai perpranti taisykles, gali eiti toliau. Džiaugiuosi, kad galiu toliau siekti savo svajonės. Viskas labai pagreitėjo. Žinot, kai žmogus sėdi, studijuoja, siekia savo svajonės, svarsto, kad galbūt po dešimties metų ką nors pradės...

Tas pats „Kelias į žvaigždes“ buvo mano draugų idėja, aš jokios anketos nesiunčiau. Buvau pakviestas į perklausą, pasakiau, kad atvažiuosiu, nors kišenėje nė cento neturėjau, dirbau statybose ir taupiau pinigus kitų metų studijoms. Turėjau tokią svajonę dainuoti operoje.

Kai patekau į projektą, net negalėjau patikėti. Viskas vyko taip greit. Po jo daug ko nutiko: ir apgautas buvau, ir gerų žmonių sutikau, su kuriais iki dabar bendrauju, ko tik nebuvo. Bet per tą laiką sugebėjau atsirinkti. Jei praeityje nebūčiau turėjęs nuosmukių, galbūt nebūčiau iki dabar išlikęs savimi. Nieko neskubinu, visada atsirandu reikiamoje vietoje, o ten atsiranda žmonių, kurie man padeda tobulėti.

– Kadaise, ieškodamas savęs, bendravote su pranciškonais ir svarstėte galimybę tapti vienuoliu. Kodėl to norėjosi ir kodėl vis dėlto pasukote kitu keliu?

– Kai mokiausi mokykloje, atėjo vienas žmogus ieškoti norinčių stoti į skautų būrelį. Džiaugiuosi, kad jis mano gyvenime atsirado. Mes daug bendravome, tokiame rajone kaip Šančiai man tai padėjo išlikti žmogumi. Susirinkdavo bendro likimo žmonės. Ten buvo labai propaguojama ir katalikybė. Aš į tai kaip į tikėjimo sritį labai nežiūrėjau, bet man patiko žmonės, kurie savo pašaukimui buvo labai stipriai atsidavę – tai yra pranciškonai Algelis, Astijus, Aurelijus ir kiti. Mane labai žavėjo jų požiūris į jaunus žmones. Vienu metu buvau sudvejojęs, kad galbūt tai galėtų būti ir mano kelias. Bet laikui bėgant supratau, kad nesu taip stipriai sužeistas arba mano ieškojimai nėra tokie dideli kaip vienuolių. Maniau, kad manęs gyvenime laukia kas nors daugiau.

– Ir tikrai sulaukėte. Ar jaučiate prieš koncertus įtampą?

– Visada. Beprotiškai. Ir labai tuo džiaugiuosi. Aišku, kai įtampa per didelė, ji tampa žudanti, bet tam tikra norma yra labai gerai. Atsiranda toks natūralus patosas, žmonės labai jaučia, ką nori pasakyti. Jei esi netikras, tai labai matyti. Kaip ir aš nuo scenos matau kiekvieno veidą, kas su kuo kalbasi ar valgo saulėgrąžas ir pan., taip ir žiūrovams matyti, ar noriu ką nors pasakyti, ar tiesiog koncertas yra produkcija.

– Bandote kaip nors save raminti, sumažinti tą įtampą? Gal kokią maldelę sukalbate?

– Esu nepraktikuojantis katalikas. Mano mama buvo stipriai tikinti. Bet aš visą gyvenimą prieš kokį nors didelį įvykį ar kai norisi pagalbos iš aukščiau, nes tau reikia kuo nors tikėti, visąlaik persižegnoju ir kreipiuosi į Dievą. Nors visada labai kritiškai į tai žiūrėjau. Turbūt didelę įtaką tikėjimui padarė artimiausio gyvenime žmogaus – mamos – netektis. Galbūt savo tikėjimo nesu atradęs, bet tikiu, kad yra šis tas aukščiau ir tai yra labai šventa.

– Esate maksimalistas?

– Manau, kad taip. Noriu labai daug visko ir maksimumo. Jeigu sieki, reikia siekti aukščiausio taško. Kaip sako žmonės konkursuose, svarbu dalyvauti ir tai yra patirtis. Na, septyneri metai nedidelė patirtis, bet per tą laiką mano gyvenime daug kas įvyko. Dabar, kai važiuoju į konkursus, sakau, kad noriu laimėti. Neateini dalyvauti – tada neverta lipti ant scenos. Nes tai bus vienas iš šimto kartų, kai lipi ant scenos. Aš ateinu nugalėti, todėl spaudžiu maksimumą.

– Ką veikiate, kai norite nuo visko pabėgti, atitrūkti, pailsėti?

– Labai daug miegu. Geresnio dalyko už miegą tikriausiai negali būti. Dar man labai patinka gamta. Buvo metas, kai daug laiko praleisdavau sodyboje. Man nesvetimas nei plūgas, nei ravėjimas, nei pjovimas. Viską galiu padaryti pats.

– Kas padeda tokiame gyvenimo sūkuryje išlikti savimi?

– Manau, kad šeima yra vienas pagrindinių dalykų, kurie tau padeda išlikti savimi. Trys mano moterys – teta, močiutė ir žmona – visada mane saugo. Kai reikia, pataria, kai reikia, ir su pašluoste per veidą duoda (šypsosi).