Jei netikite velnio apsėdimais ir manote, kad tai siaubo filmų bei mistinių trilerių autorių pramanai, naujo filmo "Vatikano įrašai" kūrėjai pasiryžę padaryti viską, kad tokią kategorišką nuomonę pakeistumėte.

Šėtonas labai aktyvus

Ar galite patikėti, kad šiais laikais vien tik Niujorke yra užregistruota daugiau kaip 300 velnio apsėdimo atvejų, tačiau kasmet teįstengiama šėtoną išvaryti tik iš 20 žmonių? Tai visai ne kokio nors religinio fanatiko svaičiojimai, bet solidaus egzorcizmo specialisto katalikų kunigo Jameso J.LeBaro pateikta statistika. Pokalbiai su šiuo žmogumi paskatino įžymų kino operatorių Januszą Kaminskį, jau turintį du "Oskarus" už savo meistriškumą (pademonstruotą Steveno Spielbergo filmuose "Šindlerio sąrašas" ir "Gelbstint eilinį Rajaną") savarankiškai realizuoti "Prarastas sielas" (2000 m.). Šis filmas tuoj po premjeros išprovokavo aršius ginčus. Nieko nuostabaus, juk filmas rimtai nagrinėjo satanizmo problemą ir aiškiai lygiavosi į klasika tapusius Williamo Friedkino "Egzorcistą" (1973 m.) ir Romano Polanski "Rozmari kūdikį" (1968 m.).

Tikėk tuo, ką matai

Prieš ketverius metus matėme vaidybinį filmą "Egzorcizmas", sukurtą pagal katalikų kunigo Matto Baglio knygą "Kaip atlikti egzorcizmą". Šiame filme savo pašaukimu suabejojęs jaunas kunigas Maiklas Kovakas siunčiamas į Vatikaną išklausyti egzorcizmo kurso. Pabendravęs su kunigu Liuku Trevantu vaikinas ima suprasti, kad kova su šėtonu tikrai nėra kokie nors iš piršto laužti prietarai. Kadangi tėvą Trevantą vaidino garsus aktorius Anthony Hopkinsas, galima teigti, kad tarp žiūrovų po seanso tikrai sumažėjo skeptikų. Juolab kad "Egzorcizmas" prasidėjo raginimu nusiteikti rimtai: "Tikėk tuo, ką matai." Susimąstyti vertė ir filmo epigrafu paimti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: "Kova su šėtonu, kuri yra pagrindinis arkangelo Mykolo darbas, tęsiama ir šiandien, nes šėtonas mūsų pasaulyje vis dar gyvas ir aktyvus."

Vatikanas netoleruoja

Matėme ir kur kas prastesnių filmų, atvirai spekuliuojančių egzorcizmo tematika. Dabar jokia retenybė pamatyti filmą apie velnio apsėstus žmones, kuriems siaubingo prakeiksmo atsikratyti padeda kunigai. Tokių filmų autoriai retai leidžiasi į rimtus filosofinius ar teologinius diskursus. Jų tikslas – įtikinti mus, kad velnio tarnai demonai nesnaudžia ir visada randa sau aukų. Ir toli gražu ne visada kryžius, malda ar švęstas vanduo gali juos nugalėti.

Kad Vatikanas netoleruoja tokių filmų, sužinojome iš filmo "Šėtonas manyje" (2012 m., rež. Williamas Brentas Bellas) pradinių titrų. Nepadarė išimties Katalikų bažnyčia ir šio filmo kūrėjams, nors jie buvo pasiryžę išanalizuoti tikrą istoriją, kai 1989-aisiais Pietų Hartfordo miestelyje šėtono apsėsta moteris nužudė jai padėti bandžiusius du kunigus ir vienuolę.

Platintojai pristato

Tolesnio teksto nerekomenduojama skaityti tiems, kurie nemėgsta, kai atskleidžiamas filmo turinys. Visiems kitiems rekomenduoju filmo "Vatikano įrašai" platintojų informaciją.

"Bažnyčios tarnai fiksuoja visus nelabųjų jėgų apsireiškimus mūsų pasaulyje jau beveik 2 tūkst. metų. Kaip ir kitiems kunigams, tai yra puikiai žinoma tėvui Lozanui. Tačiau tik susipažinęs su vikaru Imaniu (aktorius Djimonas Hounsou), tėvas Lozanas apie tai sužino žymiai daugiau, nei kada nors galėjo įtarti.

Naujausia dėmesio reikalaujanti byla – keistas 27-erių metų merginos Andželos Holms atvejis. Jos artimieji kreipiasi į Vatikaną pagalbos, nerimaudami, kad aplink Andželą pastaruoju metu ėmė daugėti rimtų sužeidimų ir netgi mirčių. Apžiūrėjęs merginą ir įtardamas apsėdimą, tėvas Lozanas iškviečia vikarą Imanį ir kardinolą Bruną – du geriausius Vatikano egzorcizmo specialistus. Ėmęsi išvyti velnią iš apsėstos merginos kūno, kunigai labai greitai supranta, kad turi reikalą su iki šiol žmonijos istorijoje dar neužfiksuota galybe. Sulig kiekvienu seansu vis labiau didėja įtarimas, kad Andželą apsėdusi sena kaip pasaulis tamsybių jėga, galbūt net pats Antikristas."