Reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Tokia gydytojo patologo Mindaugo Lekšo nuomonė. Tiesa, 15 metų skrodimus su gydytojais atliekanti ir negyvėlius gražinanti Inga Čekavičienė prisipažįsta, kad šį darbą pasirinko ne iš gero gyvenimo.

Sunkiausia kilnoti mirusiuosius

Respublikinėje Kauno ligoninėje pagalbine darbuotoja, padedančia atlikti autopsiją, plaunančia, grimuojančia mirusiuosius Inga Čekavičienė dirba jau 15 metų.

„Juodas, sunkus, bet reikalingas darbas“, – teigia nuo 32 metų čia dirbanti kaunietė.

Per metus drąsi moteris higienos procedūras atlieka apie 300 negyvėlių. Per 15 metų jau bus apie puspenkto tūkstančio.

Paduoda įrankius patologui, išima kai kuriuos organus, apkerpa plaukus, nagus, sutvarko antakius, išplauna nosį, burną, nugrimuoja, aprengia.

Paklausta, kas sunkiausia, Inga neslepia: „Kilnoti žmones nuo ratukų ant stalų. Būna, kad jie sveria net ir 200 kilogramų. Tuomet nelengva pakelti ir su kolega.“

Svarstė tris mėnesius

Turbūt ne vieną dešimtį kartų I.Čekavičienė girdėjo klausimą, kodėl pasirinko tokį darbą. Inga nuoširdi: bankrutavus įmonei, kurioje dirbo, ji su dviem mažais vaikais liko be pajamų.

Pasiūlymą dirbti ligoninės Patologijos skyriuje svarstė tris mėnesius. Po nesėkmingų normalaus, priimtino darbo paieškų pasiryžo. Tam paskatino klausimas: „Nejau mirsiu su vaikais iš bado?“

Po akimirkos Inga nusijuokia: „Su numirėliais dirba ne itin daug vyrų. Moterys dabar lyderės beveik visose srityse. Tik dar autobusų vairuotojai beveik vien vyrai.“

I.Čekavičienė puikiai pamena vieno Kauno klinikų inžinieriaus elektriko žodžius apie morgą: „Tu ten nugriūtum, neįmanoma ten dirbti...“

Likimo ironija: Inga ten dirba jau ne vienus metus. Tiesa, ji pabrėžia, kad Respublikinėje Kauno ligoninėje nebūna apdegusių, apipuvusių negyvėlių, kokių tenka matyti morgo darbuotojams.

„Jie švarūs, baltutėliai, surišti, gražučiai, atvežami vežimėliuose“, – apie darbo kasdienybę pasakoja I.Čekavičienė.

Ji puikiai pamena pirmą savo darbo dieną čia, Patologijos skyriuje. Tuomet jautėsi labai nejaukiai.

Išgąsdino šalta ranka

„Dar ir dabar jaučiu diskomfortą, – apie darbą šeštadieniais, kai kartais tenka likti vienai, prisipažįsta Inga. Ir nusijuokia: – Dirbti vienos naktį niekas nenuvarytų.“

Ir papasakoja apie vieną nuotykį darbe. Ji rengė negyvėlį. „Staiga pajutau, kai šalta ranka nuslydo ir po mano sijonu pradėjo maskatuotis, tarsi spyruokliuoti, – šią akimirką moteris atsimins visą gyvenimą. – Baisu negu baisiau! Norėjau rėkti, bet iš baimės nepratariau nė žodelio. Įsivaizduokite, kai patalpoje tylu, ramu ir staiga po sijonu tave paliečia judanti ledinė ranka...“

Jai reikėjo įprasti ir prie kartais besijaučiančio šleikštaus kaulų arba organizmo skysčių kvapo, kai žmogus skrodžiamas, praveriama kaukolė.

Net ir įpratusi prie negyvų kūnų moteris neretai krūptelėja, kai kažkas staiga atėjęs pertraukia tylą. Kartą ją dar pirmosiomis darbo dienomis bandė išgąsdinti vienos laidojimo paslaugų firmos darbuotojas – jis atsigulė į karstą. Juodas humoras nepavyko, Inga neišsigando. Beje, anksčiau mėgusi siaubo filmus, moteris dabar iš jų tik juokiasi, nes ten negyvėliai atrodo labai netikroviškai..."

Nuo artimųjų slėpė

Taip, psichologiškai šis darbas nėra lengvas. Inga pritaria šiai nuomonei ir pati anksčiau būtų šiek tiek kreivai žiūrėjusi į morge dirbantį žmogų.

Dėl šios priežasties nuo artimųjų ir net nuo vaikų ji ilgai slėpė savo darbo vietą.

„Mama dirba morge, – Inga juokiasi įsivaizduodama situaciją, jei mokykloje būtų pasiteiravę, kur ji dirba, tuomet dar mažamečių jos vaikų. – Viskas paaiškėjo natūraliai, tačiau vaikai nesutriko.“

Nepraktikuojančia katalike save vadinanti I.Čekavičienė nors ir matė tūkstančius negyvėlių, tačiau artimo žmogaus negalėtų skrosti ir gražinti.

Tuo įsitikino, kai mirė jos geros draugės močiutė, su kuria buvo itin artima ir Inga.

„Paprašiau kolegos, kad mane pavaduotų, nes man buvo labai graudu, – atvirauja moteris. – Taip pat buvo labai sunku, kai dar darbo pradžioje teko dirbti su neišnešiotais naujagimiais. Aprengi, nugrimuoji. Jie – tarsi negyvos lėlės. Labai skaudu“.

Realiau vertina gyvenimą

Po akimirkos moters liūdesį balse pakeičia šypsena veide. Ji moka puikiai skusti su senoviniais peiliukais.

„Galiu apskusti ir jus. Tiesa, tik gulintį, – juokiasi moteris. – Kai pasiūlau apskusti savo vyrą, šis prieštarauja ir sako, nebent jis nematytų.“

Netradicinis darbas I.Čekavičienei leido labiau pažinti kūną. Dabar moteris gerai žino, kokį organą skauda.

Kai kartą medikams pasiguodė poliklinikoje, kad skauda šoną, gydytoja buvo įsitikinusi, kad skausmą kelia tulžies pūslė. Tai patvirtino tyrimas echoskopu. Tačiau Inga buvo įsitikinusi, kad jai skausmą sukėlė nesveiki plaučiai.

Po savaitės gydytoja, dar kartą apžiūrėjusi I.Čekavičienę, apstulbo: „O, Jėzau, turite vandens plaučiuose...“

Ar šis darbas Ingą labai pakeitė? Ar ji kažką atrado ar prarado?

„Pasikeičiau, – nuoširdžiai prisipažįsta Inga ir susimąsto: – Dingo kartais perdėtas žmonių “oi„. Tapau natūrali, tiesi, atviresnė ir realiau vertinu gyvenimą.“

Ir po pauzės moteris tęsia, kad dabar nebijo mirties. Neliko baimės. Ne tik savo, bet ir mamos mirties.

„Jokių stebuklų nebūna, mes visi vienodi. Gimėme nuogi, mirę taip pat liekame nuogi, – sako Inga.– Iš dulkės kilome, dulkėmis ir virsime...“

Ne peilis, bet mikroskopas

Mindaugas Lekšas jau 15 metų dirba Kauno klinikinėje ligoninėje gydytoju patologu.

Tiesa, 40 metų vyras retai dirba su mirusiaisiais, dažniau tenka diagnozuoti gyvų pacientų audinių ligas. O pagrindinis jo darbo instrumentas – ne peilis, bet nuo 40 iki 400 kartų didinantis mikroskopas.

„Įdomu... Na, labai įdomu dirbti... Tikrai įdomu, – klausiamas, kodėl pasirinko tokį darbą kartoja gydytojas patologas. – Juk įdomu iš kūno audinio ar kaulų gabalėlio ištirti, kokia liga serga pacientas. Taip nustatomas vėžys, uždegimai.“

Pirmą kartą mirusįjį studijų laikais pamatęs Mindaugas tikino, kad baimės nejuto ir nejaučia.

„Reikia bijoti gyvųjų, bet ne mirusiųjų“, – puikiai žinomą posakį pakartoja gydytojas patologas ir kaip pavyzdį pateikia faktą: paauglystėje jį buvo užpuolę keli chuliganai.

Pastebėjus, kad dauguma žmonių mirusiųjų bijo, Mindaugas pritarė: nors ir retai, bet būna, kad studentai, dažniausiai merginos, pirmą kartą apsilankę morge, nualpsta.

Žmona negyvėlių nebijo

Gydytojui taip pat tenka atlikti autopsiją – skrodimą. Tačiau tai daro retai: per metus keliolika kartų. Juolab kad mirusiųjų artimieji dažniausiai nepageidauja šio tyrimo.

"Daug maloniau, žinoma, nustatyti ligos priežastį, – pasak M.Lekšo, jie tiria visus kūno organus.

Dirbdamas tokį darbą patologas dar labiau vertina gyvybę, sveikatą, juolab kad pastaruoju metu piktybiniai navikai diagnozuojami vis jaunesniems žmonėms.

Baisu yra sunkios, nepagydomos ligos, o ne darbas su mirusiaisiais. Prakalbus apie siaubo filmus, Mindaugas šyptelėja: „Jie sukelia juoką, patikdavo tik paauglystėje.“

Kaip žmona reagavo į darbą? Ar klausė, kaip ten, morge?

M.Lekšas papurtė galvą: „Ji pati yra medikė. Reagavo normaliai ir darbo reikalais lankėsi šiame skyriuje.“

Ar buvo medikų, kurie pastovėjo tarpduryje ir į vidų eiti neišdrįso?

„Ne, ne, – šyptelėjo Mindaugas. – Retas gydytojas bijo peržengti slenkstį, o dalyvavimas mirusio paciento autopsijoje – dalis gydytojo darbo.“