"Mes, jaunimas, naujoji karta, gyvename įdomiu laikotarpiu – tūkstantmečių sandūroje. Juk ne paslaptis, kad žmonija XX amžiuje iš tiesų pasiekė savo galimybių apogėjų. Technikos laimėjimai, mokslo atradimai, atvėrė mano kartai duris į pasaulį, kur įmanoma ir galima viskas. Apmaudu, kad visa tai ką galėtume išnaudoti geriems tikslams veikė kaip godumas, noras išsiskirti, pirmauti, vadovauti.

Pinigai, kuriuos turi mano karta – laisvės įrankis – garsiai šaukiame mes, ir visai nesuprantame, kad tie patys pinigai kurių mes vaikomės yra vergija.

Skundžiamės aukštomis prabangos prekių kainomis, ir nesuprantame, kad viskas yra pigu, ką galima sutvarkyti ir nusipirkti už pinigus. Materialinės vertybės mums atneša valdžią, mes visi tai žinome, tik dažnai net patys sau nedrįstame to pripažinti. Dabar juk taip populiaru būti hipsteriu.

Nors iš tikrųjų, turtas, o ne intelektas ar dvasinis grožis yra pagrindinis žmogaus vertinimo kriterijus. Mano karta tiki, kad už pinigus gali nupirkti viską.

Mes trokštam būti madingi, šiuolaikiški ir blizgėti visuomenėje, bent jau savo draugų tarpe. Individualumas, taip jis pamažu, mažais žingsneliais skinasi kelią į tendencijų Olimpą, tačiau, yra nusodinamas masių. Daug paprasčiau įsilieti į minią ir tapti tokiu, kaip visi, lengviau sutikti nei paprieštarauti, išduoti nei apginti tai, kas tau brangu.

Dvasios stiprybės, mano laikų žmogui atrofavosi su kai kuriomis smegenų ląstelėmis. Ir išvis, iš kur jos semtis?

Laikraščiai masiškai pateikia skandalingas nieko nesakančias istorijas, žurnalai daugiausia „moko“ dietų, sekso ir mados, knygos užsiguli lentynose (o ir nėra laiko kada jas skaityti, kai gyvenimo tempas toks didelis), artimi žmonės dažnai nesuranda laiko išklausyti ir patarti.

Mums beprotiškai sunku gyventi, mes tik skundžiamės, skundžiamės ir dar kartą skundžiamės, tada nuraminame save, kad pasaulyje apstu žmonių kuriems dar sunkiau, ir toliau egzistuojame be tos dvasios stiprybės.

Daug galvojame. Bet tik apie save. Taip tai neprasminga, galbūt egoistiška, bet taip paprasčiau. O kam gilintis, kai tarsi fekalijos galime plaukti pasroviui? Bet ir to nesuprantame, kokiais šikniais užaugome.

Daugelis maniškių mėgsta žaisti kitų gyvenimais ir meile. Kuo toliau, tuo labiau nebetikime jausmais, jų tyrumu ir ištikimybe, o jausmų demonstravimą laikome silpnybe. Myli? Vadinasi, kažko reikia. Mes leidžiame, kad meilė, kaip didžiulė likimo dovana, taptų pigia preke. Pažinčių portalai ir pasimatymų programėlės pilnos vartotojų ir tikrai ne visi ieško tik trumpalaikių nuotykių. Mums visiems reikia to paties, tik nenorime, to pripažinti. Mes klaidžiojame tamsoje ieškodami saulės šviesos, kuri sušildytų mūsų sušalusias širdis ir apgaubtų savo švelnumu. Ieškome to, ko neturime, bet ko trokštame. Deja, kiekvienas susidūrimas su išmatomis dvelkiančia tikrove, nepagražinta "Instagram" filtrais ir neišvengiamas nusivylimas gramzdina mūsų jaunas sielas vis giliau į cinizmo liūną.

Kartais ir viltis miršta. Mes nesuprantame, kad jei jaunas žmogus neturi vilties, jis ne jaunuolis, o pensininkas.

Pripažįstu – esu linkusi į savižudybę. Bet juk nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad jis pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, kai tuo tarpu subrendęs pasiryžęs tam tikslui paskirti visą gyvenimą.

Arba dar geriau – aš linkusi į meną. Juk būtent taip dabar madoje sakyti.

Aš bohema – naujų emocinių pojūčių pasaulį šiandien atveria narkotikai, alkoholis, didelis greitis už vairo, seksualinė laisvė, cigaretės. Jei nėra kažko tikro, pasitenkinama pigiu pusfabrikačiu. Svaigalai ir pasilinksminimai padeda pamiršti problemas, pabėgti nuo kasdienybės. Kas žino, gal geriau užsimerkti ir gyventi svajonių, iliuzijų pasaulyje. Mes pagarsiname muziką ir renkamės būtent šį kelią. Patį lengviausią vedantį į niekur.

Gyvename taip, kaip norime. Seksas, narkotikai, kartais studijos, bet dažniausiai vakarėliai, televizija ir internetas. Visos vaivorykštės spalvos!

"Koks tuščias jūsų gyvenimas" – sako man slyvą primenanti močiutė autobuse.

"Bet mums juk taip smagu", – atsakau. – "Be to, juk tai mūsų gyvenimas" – priduriu.

Mes idiotai, pamirštame, kad ateis diena, kai jaunystė atneš mums bankų kortelių skaitytuvą su sąskaita ilgio sulig kalėdinių dovanų sąrašu, kurį rašydavome vaikystėje. Ir tą sąskaitą teks sumokėti.

Jaunimo fronte nieko naujo, šaltas į ledo luitą pavirtęs protas, nebe jausmai mus valdo. Geriausius draugus iš didžios raidės, pakeičiame net ir maža krūva kupiūrų. Srutomis apdergtą sielą ir širdį, tarsi mažais piranijų dantukais graužiančią sąžinę apvalo įvairaus tipo svaigalai. Jie padeda gyventi be meilės ir šilumos.

Visi mes žmonės, kad ir bejausmiai.

Įsivaizduojam, kad esame ypatingi, išskirtiniai, trokštam garbės ir šlovės ir tikim, kad patys valdom gyvenimą, kuriame nesiruošiam vargti ar taikytis su kitų žmonių norais.

Mes vartotojai, kurie skubėjo užaugti, o užaugę pametėm save.

Bet užtai esame optimistai, tiesa?

2019 metais linkiu nepavirsti ta šūdinąja karta. Išsaugoti savo vertę ir vertybes, mylėti ir nebijoti tuo dalintis. Linkiu būti savo tėveliais, tik naujesniais laikais, su daugiau galimybių, perspektyvų ir ryžto", – nuoširdžiai bei atvirai pareiškė G. Matelytė.