Žinomas poetas Marcelijus Martinaitis per Velykas mintyse nuklysta į gimtąjį kaimą. Regi kaimynus, gimines, kurių jau nėra, kaip jie ateina, kaip sėda už stalo, kaip šneka. Tiesą sakant, apie tai jis mintija gerokai anksčiau – ruošdamasis Velykoms ir skutinėdamas margučius.

Gyvena vaikystės troboje

Kai važiuojame pas Nacionalinės premijos laureatą M.Martinaitį, gyvenantį soduose šalia Vilniaus, drebia sniegas ir stūgauja vėjas – siaučia netikėta balandžio pūga.

Jau daugiau kaip 20 metų, kai poetas M.Martinaitis su žmona menotyrininke Gražina gyvena Vilniaus priemiestyje – Skersinės soduose, tarp Santariškių ir Riešės. Dar keliolika metų anksčiau jis ten perkėlė gimtąją rąstų trobą iš Paserbenčio kaimo Raseinių rajone – išgelbėjo ją nuo suniokojimo per melioraciją. Trobą vyrai užkėlė ant nemažų pamatų, kuriuos iš lauko akmenų buvo sumūrijęs pats Marcelijus.

Šioje troboje – kaip kažkada vaikystėje – 76-erių M.Martinaitis laukia Velykų ir skutinėja margučius.

Pas M.Martinaičius per Velykas atvažiuos vienturtė duktė Eglė, du anūkai, dvi anūkės ir du proanūkiai. Poetas sakė, kad Velykų stalui turi būti kas nors kepama – kumpis, žąsis, višta ar net šašlykai. Jo motina kaime kepdavo kumpį.

"Velykos, kaip ir Kalėdos, – svarbiausia metų šventė. Bet Velykos – ypatingos, kadangi būna pavasarį, kai atsigauna ir gamta, ir žmonės, kai viskas pradeda žaliuoti ir žydėti.

Iš vaikystės prisimenu, kad Velykos būdavo ir susitaikymo šventė. Susitaikydavo kaimynai, jei būdavo susipykę. Atleisdavo vieni kitiems, pasveikindavo šventės proga. Tai – išėjimas iš tamsos, uždarų erdvių. Per Velykas išeidavome į laukus pažiūrėti, kaip peržiemojo rugiai, kaip jie auga, kaip laikosi obelys, ar žolė jau kalasi", – į vaikystės laikus nuklydo poetas.

Velykos, kaip ir Kalėdos, – tai ryšių atkūrimo tarp žmonių šventė. Per didžiąsias šventes, anot poeto, pamatome žmones. Tai – puiki proga pamatyti artimuosius, gimines, draugus, kaimynus. Tada paprasta dovana – velykaičiu – tarp jų atkuriami ryšiai.

„Per Velykas atkuriu ryšius su praeitimi, su prisiminimais. Mintyse nuklystu į savo kaimo Velykas. Matau žmones, gimines, kurių jau nėra, kaip jie ateina, kaip sėda prie stalo, kaip šneka, kaip apsirengę“, – dėstė M.Martinaitis.

Surinko didelę kolekciją

M.Martinaitis pradėjo skutinėti margučius bene prieš 40 metų. Kažkas jam padovanojo aštrių peiliukų, su kuriais dailininkai skaptuoja medį, gipsą. Poetas juos pavartė rankose ir nusprendė, kad puikiai tiks margučiams skutinėti. Mat paprasti peiliai tuoj pat atšipdavo.

„Ir sovietų laikais, nors nebuvo galima, reikėjo saugotis, kad nesužinotų komjaunimas ar draugovininkai, daugelis šeimų Velykas švęsdavo, dalydavosi dažais margintais velykaičiais“, – prisiminė poetas.

Vėliau skutinėtus kiaušinius jis pradėjo dovanoti draugams, kaimynams, nešdavosi jų į darbovietes – „Kultūros barų“ redakciją ar Rašytojų sąjungą. Ten bendradarbiai velykiniais kiaušiniais apsikeisdavo.

„Paskui kiaušinis buvo legalizuotas – atseit liaudies menas, – juokėsi Marcelijus. – Tuo pretekstu darbovietėje būdavo paminimos Velykos.“

Didžiulę M.Martinaičio margučių kolekciją per 20 metų buvo surinkęs jau anapilin iškeliavęs aktorius Laimonas Noreika. Marcelijus pokštavo, kad kasmet reikėdavo Laimonui atiduoti duoklę – išskutinėti du tris kiaušinius. Pas dukrą Eglę, anūkus susikaupė nemažai jo išpuoštų margučių. O Martinaičių miesto bute puikuojasi per 100 skutinėtų velykaičių kolekcija.

Skutinėtų margučių nevalgo

Anksčiau prieš Velykas pirkti kiaušinių M.Martinaitis traukdavo į Skersinės kaimą. „Čia buvo senas kaimas – buvo karvių, arklių, kiaulių, vištų. Dabar gyvulių nėra – liko tiktai seni žmonės“, – pasakojo poetas. Todėl dabar pirkti kiaušinių jis traukia į „Norfą“. Pastarąjį kartą už dešimt kiaušinių sumokėjo 9,5 lito. „Na, čia tai bus ypatingi kiaušiniai, – manė. – Bet virdami suskilo gal trys.“

Pirmiausia M.Martinaitis kiaušinius nudažo specialiais dažais. Tada kiaušinį atsargiai ima į rankas ir skutinėja. Išskutinėja žaibišku greičiu – per 15 minučių. Jei raštas sudėtingesnis, užtrunka 20 minučių.

„Aš jau įgudęs, – juokėsi Marcelijus. – Ranka įpratusi. Kažkada buvau braižytojas – užsiėmiau technine braižyba. To mokiausi Kauno politechnikos technikume. Tikrai ten buvo daug braižybos, bet aš ją labai mėgau, man patiko. Dabar tas mokslas pravertė. O mokykloje mėgau darbelių pamokas – padarydavau kokią nors dėžutę.“

Prieš kiekvienas Velykas poetas išskutinėja apie 50 margučių. Ant dažno išskutinėja ir savo inicialus – M M.

„Matau, kad pintinė beveik prisipildė – dovanoms užteks. Dabar pradėsiu ieškojimus“, – sakė M.Martinaitis, omenyje turėdamas naujus raštus.

Esą, nuobodu pasidaro, kai motyvai kartojasi. Bet poetas kuklinasi – ant kiekvieno kiaušinio vis kitoks piešinys, sunku rasti panašų.

Šie skutinėti margučiai skirti ne valgyti, ne jais daužtis, o pasižiūrėti, pasigėrėti, stalui papuošti. Muša, ridena, valgo jie paprastai nudažytus ar laku numargintus kiaušinius. O kai dukra, keturi suaugę anūkai po velykinių pietų susiruošia vykti iš tėvų namų, dovanų gauna po margutį. Jais poetas apdovanoja ir sodo kaimynus bei draugus. Pačiam Marcelijui ir jo žmonai po švenčių lieka tik keli velykaičiai.

Kiaušinio gyvybė ir magija

„Ir vaikystėje, atsimenu, skutinėtais margučiais nesidauždavo. Išrinkdavo pačius gražiausius, stipriausius ir laikydavo iki kitų Velykų. Kartais nešdavo į bažnyčią pašventinti arba dėdavo po višta. Manydavo, kad geriau viščiukai kalsis. Jiems suteikdavo magišką reikšmę“, – pasakojo M.Martinaitis.

Poetas ant margučių skutinėja magiškus ženklus. Juose galima įžvelgti saulės, žalčio, žvaigždžių motyvų. Į jokias knygas Marcelijus, ieškodamas raštų, nesižvalgo – esą, juos diktuoja pats kiaušinis. „Nubrėžei vieną liniją, o iš jos, iš apskritimo atsiranda motyvas. Paskui pastebiu, kad pakartoju kai kuriuos magiškus motyvus“, – pasakojo M.Martinaitis.

Jau senais laikais kiaušinius dažydavo, kadangi norėdavo sustiprinti jų gyvybinę jėgą, magišką galią. Kronikose minima, kad kiaušinius dažydavo dviem spalvomis: raudona ir juoda. Raudona – tai saulės, šviesos, gyvybės spalva. Juoda – tai žemė.

„Kiaušinis turi stiprios gyvybinės energijos. Atrodo, kas čia tokio – mažas daiktelis? Ir staiga iš jo atsiranda gyvybė“, – stebėjosi M.Martinaitis.

Nemažai papročių susiję su kiaušiniais. Pavyzdžiui, kai artojas ardavo lauką, į vagą įmesdavo nudažytą kiaušinį – kad javas geriau augtų. O kai per Jurgines (balandžio 23 d.) išleisdavo gyvulius į laukus ganytis, po tvarto slenksčiu padėdavo kiaušinį – kad šie per jį peržengtų. Tada gaus daugiau energijos, gyvybės.

Nori pabėgti nuo geometrijos

Gal ir poetas, prieš Velykas skutinėdamas kiaušinius, įgauna jėgų, pajunta antrąjį kvėpavimą? M.Martinaitis sakė to nežinąs. Esą, jam tas užsiėmimas patinka, todėl prieš Velykas nieko daugiau neveikia, niekur neina, tiktai skutinėja velykaičius.

„Matyt, kažkoks ryšys yra. Kūrybinis ryšys, – patikslino poetas. – Man pačiam įdomu, iš kur, kaip atsiranda tas piešinys, siužetas. Iš anksto plano neturiu.“

Skutinėdamas margučius jis pailsi – atsijungia nuo kasdienybės, rūpesčių, rašymo. Tai – galvojimas be minčių, be žodžių. Tai – kūryba.

Poetas prisimena, kaip jo tėvas mėgo meistrauti iš medžio, kokį baldelį ar niekutį padaryti, drožinėti. Matydavo, kaip jis ir visi namuose nusiramina, jei tvyrodavo įtampa. Motina, būdavo, mezga arba siuvinėja. Tokia ramybė namuose – visi susikaupę.

„Tada gali paprašyti motinos ko nors skanaus. Tuomet tikrai duos“, – sakė Marcelijus.

Žiūrinėjame, gėrimės skutinėtais velykaičiais – vienas už kitą gražesni. Kas per stebuklas – ant vieno išskutinėtas pasaulio žemėlapis!

„Nusibodo tie ornamentai – iš geometrijos bandau išsiveržti į laisvąją kūrybą, – paaiškino M.Martinaitis. – Bet niekaip negaliu išskutinėti augalų. Nepavyksta.“