"Balta... Šalta... Važiuojam lėtai..." – murkiantis rusų grupės "Mumij Trol" lyderio Iljos Lagutenkos balsas nukelia į kitą pusę Atlanto, kur "mumiai" suka tūkstančius kilometrų žiemiškais Amerikos ir Kanados greitkeliais ieškodami senų ir naujų gerbėjų.

Likimas: beveik 30 metų kurdami grupę "Mumij Trol" keturi vyrukai neįsivaizdavo muzikuosiantys visą gyvenimą.

Pavadinimas neišgądinos sėkmės

Katiniškai koketiška I.Lagutenkos kalbos maniera dingsta tik tada, kai jis pradeda temperamentingai kalbėti apie tai, kas labai rūpi: naujausią albumą "8", kurį "Mumij Trol" kaip tik pristatinėja Šiaurės Amerikoje (o šiomis dienomis išdainavo ir Lietuvos klausytojams), bei pastangas neįsileisti į savo gyvenimą kūrybines galias žlugdančios rutinos.

Albumą "8" garsus Rusijos roko muzikos specialistas Artiomas Troickis drąsiai pavadino geriausiu rusiško roko pavyzdžiu nuo tada, kai albumus leido Viktoro Cojaus grupė "Kino". I.Lagutenka patikina ir pats esąs labai patenkintas naujausiu "mumių trolių" darbu, bet pabrėžia, kad už visas kritikų liaupses jam svarbiau tai, ką išgirsta iš gerbėjų.

"Kai po koncerto prieina žmonės prieina papasakoti, kaip mūsų muzika pakeitė gyvenimą, ar kad kaip tik mūsų koncerte susipažino vyras ir žmona, ar kad kažkas klausydamasis mūsų dainų pradėjo vaikelį – visa tai man svarbiau nei kritikų pagyrimai, visi apdovanojimai ir žurnalų "skiriamos" žvaigždutės", – sakė "Vilniaus dienai" I.Lagutenka.

– Prieš gastroles Šiaurės Amerikoje kalbėjote, kad nesate visai ramūs ruošdamiesi koncertuoti miestuose, kur nėra gausios rusų diasporos. Ar ne be reikalo nuogąstavote?

– Šioks toks netikrumo jausmas tikrai buvo. Juk mes nedažnai koncertuojame ten, kur klausytojai nemoka rusiškai ir nėra girdėję mūsų dainų, bet mus gal net kokiais puslaukiniais laiko... Čia – ne Baltijos valstybės ar Rusija, kur žmonėms mūsų pavadinimas ir dainų tekstai asocijuojasi su kažkokiais politiniais įvykiais ar net asmeninėmis gyvenimo situacijomis.

Taip sutapo, kad mūsų turas Amerikoje prasidėjo Vašingtone kitą dieną po naujojo prezidento inauguracijos. Dabar čia labai daug kalbama apie permainas, apie tai, kad Amerika pasirengusi pradėti kitaip bendrauti su pasauliu, kad Jungtinės Valstijos nebesistengs visur dominuoti. Tai aš ir pagalvojau – kodėl "Mumij Trol" negalėtų tapti tokių permainų vėliavnešiais?! Todėl visą programą atliekame rusiškai, toks bus ir albumas, kurį pirmąkart ruošiamės leisti Amerikoje.

Nusprendėme, kad turime būti savimi. Ir kol kas mumis čia domimasi! Mūsų dainas groja alternatyvios, indie stiliaus radijo stotys. Beje, mane nustebino jų pasirinkimas – amerikiečiai groja ne tas dainas, kurios populiariausios Rusijoje... Bet svarbiausia ir smagiausia, kad jie randa kažką įdomaus sau!

– Jūsų grupės svetainės kalendoriuje beveik nematyti laisvų nuo muzikavimo dienų. Ką pasakysite tiems, kurie galvoja, kad meno žmonės – tokie, kaip jūs – gyvena pavydėtinai laisvai: dirba tik tada, kai nori ir ką nori, o daugiausia – miega...

– Turbūt yra ir tokių, kurie daug miega. Bet problema yra tai, kad kai ilgai miegi, daug svarbių dalykų "praeina pro šalį". Mes anksčiau gerai išsimiegojome (juokiasi) – kai būdami paaugliai, dar Sovietų Sąjungos laikais, kūrėme "Mumij Trol" nė neįsivaizduodami, kad muzika taps visu mūsų gyvenimu. Muzikavome tada priešokiais.

– O kada atsibudote?

– Kai kone per vieną naktį pasikeitė politinė santvarka, viskas tapo ranka pasiekiama, ir mums reikėjo pasirinkti, ar tikrai norime atiduoti visas jėgas tam, kas mums patinka. Tada paaiškėjo, kad tas mūsų gyvenimo rokenrolas gali tęstis nieko nebevaržomas, kad mūsų muzika gali patikti milijonams žmonių visame pasaulyje... Kai tai suvoki, tai įkvepia tokį tikėjimą savo jėgomis, kad, patikėkite, jau tikrai ne miegas galvoj (juokiasi).

– Jūsų grupės ketvertas kartu jau kone 30 metų. Šeimoje tiek retas pragyvena. Kaip jums atrodo, ar būtumėte draugai, jei jūsų nesietų muzikos verslas?

– Turbūt būtume... Sąžiningai kalbant, visi mes labai skirtingi žmonės. Net mūsų muzikinis skonis labai skiriasi. Bet sugebame susitarti. Gal nesusitartume, jeigu ne geri asmeniniai santykiai. Taip jau išeina, kad "Mumij Trol" mus vienija. Man visada norėjosi, kad mano dainos ne skirtų žmones, o vienytų. Todėl kartą ir sugalvojome terminą "rokopopsas" apibūdinti savo muzikai. Manau, kad tai geras kompromisas.

– Viename interviu pareiškėte norįs, jog "Mumij Trol" neturėtų savo istorijos, archyve – krūvos albumų ir priklausomybės kokiam nors žanrui. Negi išties praėti viską iš naujo?

– Čia reikia sugrįžti prie to, ko klausėte anksčiau. Kartais labai norisi permainų. Po tiek metų karjeros labai sunku įtikinti save būti visą laiką pasitempus. Daug muzikantų kalba apie jų gyvenimą gadinančią rutiną: vyksti į koncertų turą, grįžti, įrašai albumą, vėl keliauji į turą. Atsiranda toks visai mechaninis judėjimas, darai tą, ką lyg ir privalai daryti, atlieki savo pareigas, kurias diktuoja aplinkybės, bet niekas nebedžiugina. Kaip pačiam sau paaiškinti, kad akys turi degti?

Man labai svarbu netapti rutinos vergu. Ir visai gerai yra tai, jog šiais laikais niekas nebegali tikėtis išsilaikyti ant senų nuopelnų šimtą metų. Turime visą laiką stengtis išsilaikyti, kaip sako banglentininkai, vandens paviršiuje ir, sulaukę tinkamos bangos, ją pasibalnoti. Negalima tik gulinėti paplūdimy. Nes vieną dieną sulauksi atoslūgio ir suprasi, kad iš tavęs tik smėlis liko (juokiasi).

-- Lietuvoje kasmet užverda karštos diskusijos dėl dalyvavimo "Eurovizijoje". Kaip jūsų grupės karjerą bei įvaizdį paveikė šis konkursas?

– Mums liko tik geri prisiminimai. Gal mums pavyko su šalimi – dalyvavome "Eurovizijoje", kai konkursas vyko labai tolerantiškoje ir kultūringoje šalyje – Danijoje. Kopenhagoje buvo nepaprastai malonu bendrauti ir su meno žmonėmis, ir su visais kitais. Jutome didžiulę pagarbą sau ir įsigijome daugybę gerbėjų.

Bet, kiek matau, pastaraisiais metais konkursas stipriai pasikeitė. Kažkokia psichozė kaskart kyla. Gal taip buvo ir anksčiau, bet dabar jau atrodo keistai, kai kiekviena namų šeimininkė samprotauja apie "Eurovizijos" komercinę ir politinę reikšmę.

O juk mes iš šito konkurso tenorime dar vienos ABBA‘os ir dar vienos Celine Dion. Bet man atrodo, kad to galime išvis nebesitikėti. Kaip žmogus aš džiaugiuosi, kad kažkas vyks į Maskvą, ją pamatys, bet, kitavertus, pastaraisiais metais pats tiesiog pamirštu tą konkursą pažiūrėti. Tai manęs nebejaudina. Man net nebejuokinga. Manau, kad kinta ir mažėja "Eurovizijos" auditorija.

– Tai reikalingas naujas konkursas?

– Taip, jei jau žmonės nori, kad net ir muzikoje būtų konkuruojama, vyktų varžybos. Suprantu – visiems reikalinga papildoma pramoga. Bet reikia pergalvoti, kokia turi būti konkurso forma, kokios turėtų skambėti dainos. Gal reikėtų dainas rinkti ne pagal šalis, o pagal muzikos kryptis?..

Grupė "Mumij Trol" susikūrė 1981-aisiais Vladivostoke, bet išpopuliarėjo tik paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais. Šiandien tai – viena geriausių Rusijos roko grupių. 2001 m. "Eurovizijoje" grupės daina "Lady Alpine Blue" užėmė 12 vietą. Dviem koncertais Lietuvoje "Mumij Trol" pradės savo naujausio albumo "8" (išleistas jis "aštuonetų dieną" – 2008 metų rugpjūčio 8-ąją) pristatymą Europoje.