– Kokios turėjo būti tos Žolinių puokštės, kurias moterys, jau iš vakaro suvažiavusios į vienos kurios nors namus, atsidėjusios rišdavo?

– Oooo... Visų pirma, anais laikais puokštės buvo didelės – tikrai ne tokios simbolinės kaip dabar. Nes tų šventintų žolynų iš daržo ir iš sodo turėjo būti daug – visiems gyvenimo atvejams. Tarp jų būtinai rasdavosi ir vaistinių augalų, nes žmonės tikėjo, kad per Žolinę šventinti augalai turi didesnių gydomųjų galių. Tais augalais jie ir patys gydėsi, ir sergantiems gyvuliams duodavo.

Žolinė senovės lietuviams buvo ypatinga šventė, kurios planavimas prasidėdavo dar per Velykas. Moterys susibėgdavo į krūvą ir tardavosi, pas ką per Žolinę susirinks, kas ką atsiveš.

Dar jais pasmilkydavo ligonius, aprūkydavo gyvulius, pirmąsyk išgenamus į ganyklas. Dėdavo jų į duoną, kurią sušerdavo arkliams, kad ganiava sėkminga būtų. Ir karvėms duodavo, kad pieno daugiau duotų. Ir jauniems gyvuliams nepamiršdavo – kad sėkmingai augtų, nesirgtų. O Suvalkijoje, Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje šiuos žolynus net dėdavo į mirusiojo pagalvėlę arba į karstą. Žolinių puokštėje, be jau minėtų žolynų, turėjo būti ir javų – avižų ir rugių. Nes avižos buvo svarbios žemę dirbančiam arkliui, o rugiai – šeimynai maitinti. Moterys dėdavo ir miežių, linų, grikių, žirnių. Žodžiu, visko, kas tik padėjo senovės lietuvio šeimai būti sočiai ir gyventi pritekliuje. Beje, iš puokštės javų šventintus grūdus pildavo į sėtuvę ir jais per sėją barstydavo laukus, kad būsimasis derlius geras būtų.

– Minėjote, kad dzūkės moterys į Žolinės puokštes dėdavo ir daržovių bei vaisių. Ar ir kituose Lietuvos regionuose buvo tokia tradicija?

– Oi, ne. Tik Dzūkijoje. Dzūkai šią šventę užtat dar vadindavo Kopūstine, o moterys į puokštę mėgdavo įsprausti ir nedidutį kopūstą. Ant lazdyno šakelių jos ir obuolių, ir kriaušių pamaudavo. Žodžiu, į Žolinės puokštę dėdavo visko, ko sode ir darže tuo metu rasdavo – vyšnios, slyvos šakelių, pupelių stiebų. Po bažnyčios, susėdę prie stalo, vaisius dažniausiai dalydavosi su visa šeima (pjaustydavo į tiek dalių, kiek šeimoje būdavo žmonių), o iš daržovių virdavo sriubą. Maisto dalybos, jo valgymas kartu simbolizavo darną šeimoje, sveikatą.

Rimgaudo Žaltausko nuotr.

Beje, apie tuos obuolius teko girdėti labai įdomų prietarą. Buvo tikima, kad moterys iki Žolinės negali valgyti nešventintų vaisių. O jei mamos turėdavo mirusių vaikų (senais laikais tai buvo gana dažnas reiškinys), tai jos irgi negalėdavo iki Žolinės valgyti obuolių. Nes Žolinės dieną, kai Marija Danguje dalys vaikams obuolius, – porino senolės, – tas angelėlis, kurio mama neiškentė ir Žemės obuoliukus valgė, – jų nebegaus. Į Žolinių puokštę moterys dėdavo ir krapų stiebą, smeigdavo agurką ant pagaliuko. O paskui su tais šventintais krapais užraugdavo agurkus žiemai. Jei puokštėje būdavo aguonų šakelė – suberdavo į aguonpienį per Kalėdas. Žodžiu, visur tos apsukrios moterėlės puokštės žolynus panaudodavo, kad tik šeimai, gyvuliams, ūkiui daugiau skalsos ir naudos būtų.

– Teko skaityti, kad per Žolinę merginos nusipindavo ir nešdavosi į bažnyčią devynis skirtingų augalų vainikėlius. Ar iš tiesų buvo tokia tradicija?

– Mano galva, tie žolynai ir vainikai yra sumaišyti su Devintinių švente, kuri švenčiama devintą savaitgalį po Velykų. Žemaitijoje pindavo devynis vainikus Devintinėms ir kabindavo juos bažnyčioje arba per Jonines į vainikus dėdavo devynis skirtingus žolynus. Manyčiau, kad tas magiškas skaičius būdingesnis anoms šventėms, bet ne Žolinei. Tas pats sakytina ir apie prietarą: "Jei per Žolinę neturėsi rankoj puokštės, tai velnias uodegą įkiš." Čia kalbama apie verbą, o ne apie Žolinių puokštę.

Anais laikais puokštės buvo didelės – tikrai ne tokios simbolinės kaip dabar. Nes tų šventintų žolynų iš daržo ir iš sodo turėjo būti daug – visiems gyvenimo atvejams.

– Dažnas lietuvis puikiai žino, kodėl švenčia Kalėdas, Velykas. Bet tikrai ne kiekvienas pasakys, kokia iš tiesų šventė yra Žolinė. Ar sutinkate, kad iš visų valstybinių religinių švenčių būtent ši lietuviams yra žinoma mažiausiai?

– Na, taip... Sulig Žoline tas mūsų žinojimas kažkur ir prapuola (juokiasi). O turime ją todėl, kad krikščioniškoj tradicijoj yra švenčiama Dievo malonė – Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų. Praktikuojantiems katalikams tai privaloma šventė. Pasakojama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo Jeruzalėje. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių. Štai kodėl iš gėlių per Žolinę rišamos puokštės ir jos šventinamos bažnyčioje. "Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas." Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė kaip dogmą.

– Rugpjūčio 15-ąją visoje Lietuvoje vyks Žolinės atlaidai. Nuo seno atlaidai žmonėms – tai ne tik religinė šventė, bet ir seniai matytų giminaičių suvažiavimas, visų pasibuvimas kartu.

– Tikrai taip. Visų giminaičių suvažiavimas, o paskui ilgas bendravimas prie vaišių stalo – dar vienas svarbus Žolinių akcentas. Varėnoje netgi buvo toksai posakis, kad jei neateisi švęsti per Žolinę, tai liksi biednas. Yra dar ir kitas, jau gerokai subendrintas pasakymas: "Kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės." Kiek teko skaityti muziejaus knygose, Žolinė senovės lietuviams buvo ypatinga šventė, kurios planavimas prasidėdavo dar per Velykas. Moterys susibėgdavo į krūvą ir tardavosi, pas ką per Žolinę susirinks, kas ką atsiveš. O Aukštaitijoj Žolinei net specialiai alų darydavo, kiaulę ar aviną skersdavo. Būdavo rengiamos didelės vaišės. Joms ruošdavosi visi, kas gyvi ir kas tik krutėti galėdavo. Žodžiu, tais laikais Žolinėms ruošdavosi beveik kaip Kalėdoms.

Rimgaudo Žaltausko nuotr.

– O kur paskui tas gėlių puokštes, pašventintas bažnyčioje, moterys namuose dėdavo?

– Grįžusios namo, jas susidžiovindavo. Paskui padalydavo į kelias dalis ir visur tų šventintų šakelių prikaišiodavo: už šventų paveikslų, pirkioj už balkio. Dar klėtin ir tvartan nešdavo. Kad į namus netrenktų žaibas. Kad visi trobos kampai saugūs būtų. Beje, pernykštę žolynų puokštę reikėdavo sudeginti krosnyje – išmesti jokiu būdu negalima buvo. Rašytiniuose šaltiniuose dar minima, jog Žolinių proga vaikai gaudavo dovanų. Tai kokį zuikio pyragą pakeliui namo rasti tėvai pažadėdavo ar kokį saldainį iš kermošiaus nupirkdavo.

Krikščioniškoje tradicijoje Žolinė vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. O liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė – prigijo dėl to, kad per iškilmingas šventės Mišias buvo šventinami žolynai. Ir tų žolynų puokštėje turėdavo būti ne tik iš daržo ar sodo. Reikėdavo, jog puokštėje rastų vietą ir vaistažolės. Ir jau būtinų būtiniausiai – pelynas arba kartusis kietis. Žalias, nedžiovintas jis pasižymi labai maloniu aromatu, turi gražią išvaizdą – žydi tokiais smulkiais, geltonais žiedeliais. Juo lietuviai ir kirminus varydavo, ir skrandžio ligas gydydavo. Su tuo pačiu pelynu galėjo dar ir kokią kandį iš spintos iškrapštyti.

Žemaitijoje į Žolinių puokštę įkišdavo ir dygiąją usnį arba paprastąją sukatžolę. Buvo tikima, kad ji gali atbaidyti negeroves. Beje, sukatžolė jau nuo seno daktarų buvo skiriama "nuo širdies plakimo" – kad ji lygiai pulsuotų. O žemaičiai vyrai dygiąją usnį įsidėdavo į švarko kišenėlę ir labai ja didžiuodavos tarsi kokia vyriška Žolinės puokšte.

Dar visoje Lietuvoje tikėta, kad be paprastojo kiečio, augančio pakelėse, pakrūmėse, šiukšlynuose, "neapsišvenčia" jokia Žolinės puokštė. Bent taip moterėlės, gyvenusios XX a. pradžioje, etnografams pasakojo, o šie jų pasakojimus užrašė.

– Esate vyresnioji Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė. Pernai per Žolinę pažindinote kauniečius ir šventės svečius su vaistingais augalais, jų gydomosiomis savybėmis. O iš kokių augalų pati rištumėt savo Žolinės puokštę?

– Pagal seną lietuvišką tradiciją dėčiau paprastąjį kietį, dar – pelyną, diemedžio šakelę (diemedį auginu savo kieme). Beje, Aukštaitijoje diemedžius sodindavo prie vartelių, kad įeinant svetimam žmogui, brauktų jam per rankas, šonus ir sulaikytų visus piktus jo kėslus, paliktų visą blogį už tvoros. Mat tvora lietuvių pasaulėjautoje reiškė ribą tarp dviejų pasaulių. Taigi, diemedis būdavo tarsi privačios kiemo erdvės saugotojas. Savo puokštę dar papuoščiau mėtomis, pasmėjais ir flioksais – juk taip gardžiai kvepia. Ir balzaminį skaistenį, citrininę katžolę įdėčiau. Aš ne dzūkė, bet ir obuolį būtinai pasmeigčiau ant lazdyno šakelės vien dėl to, kad paskui namuose su visa šeima juo dalytis galėtumėme.