– Pradėkime pokalbį aktualia tema – ar Natalija prisidėjo prie akcijos – neapsipirko prekybos centruose kelias dienas? Ar buvo abejinga ir pritarė ironizuojantiesiems, kad varguoliai gali nepirkti.

– Ne dėl to, kad varguoliai, bet mano vaikas valgyti nori. Tiesa, šiandien (antrą boikoto dieną) nepirkau, bet pirmą dieną maisto pirkau.

– Kodėl? Juk nesunku bent kelias dienas pirkti ne prekybos centruose, bet turguje, pas ūkininkus ar nedidelėje parduotuvėlėje?

– Tarp kitko, mėsą perku iš ūkininko klaipėdiečio, o Kaune daržoves pirkdavau Žaliakalnio turguje – mane pažinojo visos močiutės. Ir Kaune žinau vietą, kur gamina fantastiškus tortus. Įprasiu ir rasiu tokių vietų ir Vilniuje.

– Kodėl išdavėte gimtą miestą ir persikėlėte į Vilnių? Tiesiai į naują butą.

– Na, neišdaviau! Vilniuje būsto neturėjau, gyvenau pas savo draugą. Dabar persikrausčiau į sūnaus butą.

– Sūnui Kristupui – ketveri ir jis jau turi savo butą?

– Taip, – šypsosi. –  Butą jam nupirko jo tėtis Danielius Bunkus. Persikrausčiau čia. Sėdžiu dabar terasoje ir jums duodu interviu.

– O kur draugas – krepšininkas Vilmantas Dilys?

– Hm... – pauzė, juokiasi. – Na, kaip... Jis turi savo butą. Parduoda jį. Gyvena žmogus...

– Kada tas žmogus persikraustys pas Nataliją ir jos sūnų?

– Nežinau. Dar apie tai, kaip čia pasakyti, anksti kalbėti.

– Atsargiai renkate žodžius.

– Na, šia tema aš nelinkusi daugžodžiauti. Jis yra greta. Bet visko sakyti šia tema nenoriu.

– Kai paaiškėjo, kad persikeliate į naują butą, jūsų pareiškimas apie jums taikomą barakudos etiketę nuskambėjo šiek tiek kaip nuoskauda.

– Ne kaip nuoskauda. Tai buvo patikslinimas. Butas – ne mano. Bet man atrodo normalu, jei sūnaus tėtis suteikė galimybę jame apsistoti. Kodėl neužtikrinus sūnaus ateities ir nenupirkti jam buto? Gal ateis laikas, kai jis to negalės padaryti? Dabar gali ir daro – tai protingas sprendimas. Štai taip.

– Vis dėlto sunku patikėti, kad netgi tokia šou pasaulio apkalbų užgrūdinta moeris kaip jūs ramiai reaguojate į tokius "komplimentus" kaip sviestas žodis "barakuda".

– Kalbų būna įvairių, kaip ir emocijų. Esu žmogus, ne robotas. Vis dėlto, palyginti su statistiniu lietuviu, mane gana mažai pasiekia ir veikia tie žodžiai.

– Nejaugi tokia jau kieta oda? Ar stengiatės neprisileisti?

– Prisileidžiu, bet filtruoju ir nereaguoju taip stipriai. Kai mane pavadino barakuda, man buvo labai netikėta. Visą laiką savo poreikiams uždirbdavau pati. O mano poreikiai nėra labai dideli ir uždirbtų pinigų užtenka. Dirbau visą gyvenimą ir iš vyrų man niekada nereikėjo pinigų. Butą tėtis nupirko sūnui, ne man. Gal sūnus, kai jam sukaks 18 metų, išvarys ir sakys: mama, noriu parsivesti jaunąją.

– Gal viskas įvyks daug anksčiau, įvertinus dabartinius laikus, akceleraciją, propaguojamas vertybes?

– Būtų gerai, kad ne.

– Beje, vargu ar daug kas mano, kad jūs nemokate uždirbti pinigų. Galbūt net priešingai, pastebi, kad pernelyg daug kur išnaudojate ir parduodate save viešiesiems ryšiams? Pradedant lova, drabužiais, baigiant akių korekcija lazeriu.

– (Juokiasi) Aha, pažiūrėjote, pažiūrėjote. Jei pažvelgsime į mano praeitį, kai gyvenau su Zvonkumi, mes žaidėme įvairius viešuosius žaidimus. Tačiau tuomet dar nemokėjau tuo naudotis. Dabar labai atsirenku, kaip ir kur filmuotis, renkuosi netgi koncertus, svarstau, verta ar ne. Geriau praleisiu laiką su vaiku, bet nesifilmuosiu kai kuriose laidose. Mane ir vakarėliuose itin labai retai sutiksite. To sau dabar neleidžiu. Branginu savo laiką, noriu būti namie, man ten gera. Kad ir kaip keistai kitiems skambėtų, esu šeimos žmogus ir man reikia ramybės.

– Tai priklauso nuo jūsų vertybių, savivertės? Dabar galite sau leisti rečiau, bet geriau?

– Galima ir taip teigti. Patikėkite, sulaukiu daugybės pasiūlymų ką nors reklamuoti. Atsirenku, kas naudinga. Kartais reklamos prašo draugai, žinantys, kad "Facebooke" turiu labai daug sekėjų. Nesunku padėti draugams. Kartais tai darau dėl naudos ir nematau tame nieko blogo.

– Save pernelyg išviešindamas ir savotiškai parduodamas gauni atpildą – neigiamų ir skaudžių dalykų.

– Žinoma, žinoma. Didelis viešumas smogia ir kitu kampu. Kai tau labai blogai, kai nepasisekė, kai nori pasislėpti – viešumas nepadės. Pavyzdžiui, skyrybos. Nori ar nenori, apie tai kalbės, eskaluos, juoksis, apkalbės. Išmokau neviešinti savo dabartinio gyvenimo. Ir nepasakosiu, kaip susipažinome, kaip gyvename.

– Bet dauguma nustebo, o gal ir nenustebo, kad Natalija pradėjo gyventi su dar Estijoje gan skandalingai pagarsėjusiu lietuvių krepšininku.

– Skandalingai? Kur tie skandalai? Sporto aikštelėje visko būna. Ir ausis nukanda, ir pasistumdo. Ten verda emocijos, scenoje – irgi verda. Be to, ir aš kitiems atrodau skandalinga. Nors sau tokia neatrodau. Esu tokia, kokia esu, ir gyvenu su savimi.  Mokomės iš savo klaidų, nesu dievas. Kažkada nemokėjau, dariau daugiau klaidų, dabar kažko kito nemoku, bet gyvename  ir mokomės.

– Patikslinsiu, buvo rašoma, kad Vilmantą Tartu "Rock" komanda suspendavo dėl drausmės pažeidimo, neva vartojus alkoholį, be to, anksčiau per rungtynes jis apspjovė kitos komandos krepšininką.

– Oho, negirdėjau. Bet, ai, čia dar Estijoje. Na, tuomet mes nelabai buvome kartu.

– Keliaujame iš Estijos į Kauną. Kas jums dabar šis miestas?

– Visų pirma Kaunas labai gražus. Jis – mano širdyje. Ypač gražus Senamiestis, jo architektūra. Su politika nedraugauju, nors antras vyras – mero Visvaldo Matijošaičio patarėjas. Visvaldą pažįstu asmeniškai ir džiaugiuosi, kad tokie žmonės valdo Kauną, o miestas gražėja akyse.

– Skamba šiek tiek kaip gražbyliavimas?

– Ne, tikrai širdimi esu kaunietė.

– Daug žmonių, persikėlę į sostinę, išdidžiai sako, kad jie vilniečiai ir gėdingai užmiršta gimtuosius miestus.

– Oi, ne. Vilnius man... – kikendama tyliai sako... – .... Portugalija.

– Taip ir parašysiu.

– (Juokiasi) Taip ir parašykite, nes mes, kauniečiai, taip vadiname Vilnių. Ten labai daug..., – ieško tinkamo žodžio, – skirtingų žmonių, privažiavusių iš kitų miestų. Ir jie mėgsta pasipuikuoti, kad yra vilniečiai. Ypač tai jaučiasi mokslo metų pradžioje tarp studentų, jaunimo. Žinoma, Vilniuje patogiau gyventi, kai sukiesi pramogų pasaulyje, čia – visos televizijos. Tačiau širdyje vis tiek esu kaunietė. Tėvai gyvena Kaune ir kartą per savaitę čia lankausi.

– Kokia vieta Kaune jums mieliausia?

– Savaitgalį su sūnumi vaikščiojau prie upės, Santakoje, šalia Vytauto bažnyčios, amfiteatro. Nerealiai graži vieta – kalvotas miestas, upės, Senamiestis dauboje.

– Kokia jūs mama? Kaip tūkstančiai kitų?

– Nemanau, kad esu išskirtinė. Visos mokomės, nesame tobulos, klystame, kažką darome gerai, kažką nelabai. Stengiuosi būti gera mama.

– Bet gera mama labai lepina sūnų?

– Lepina, lepina. Nėra gera ši savybė, bet kartais ir baudžiu. Vaikas – mano su Bunkum derinys, o po kriauše obuoliai nekrenta, – juokiasi. – Jis geras velnias, judrus, smalsus, be proto aktyvus, neturi baimės jausmo. Todėl jį reikia prižiūrėti, saugoti, kad nieko nepridarytų.  Labai komunikabilus, betarpiškai bendraujantis, nebijo suaugusiųjų.

– Ką mama mato jame dabar? Į ką išaugs Kristupas?

– Į valdovą, tobulą žmogų. Tokie žmonės valdo pasaulį.

– Oho! Jūs vėl – nekukliai.  Ar žmonių, juolab valdančių kitus, būna tobulų?

– Nė vienas mūsų nėra tobulas. Hm, čia pasakiau tarsi irgi esu valdovė... Na, taip, ką tik sau prieštaravau.

– Dabar daugelis šou pasaulio atstovų viešai skalbia apatinius ir po skyrybų vienas kitą užmėto akmenimis. Kaip jūs sutariate su abiem buvusiais vyrais – Deivydu ir Danieliumi?

– Gaila, kad žmonės po skyrybų tampa priešais. O aš? Sutariu paprastai: braukiu brūkšnį, gyvenu toliau. Ko pykti vienas ant kito? Su Danieliumi turiu sūnų, privalome sutarti. Net neįsivaizduoju kitaip. Gali būti asmeniškumų, bet dėl vaiko turime stengtis. Ypač, kai nori užauginti dorą žmogų. Suprantu, kad iširus porai kaltas būna ne vienas, bet abu. Kažkas nepadarė to, kažkas kito. Vis dėlto vaikas neturi matyti pykčių.

– Ko, būdama ištekėjusi, nepadarė  Natalija?

– Kažkur buvau nedėmesinga, nenutylėjau, suerzinau. Arba priimi žmogų su pranašumais ir trūkumais, arba – ne.

– Sako, kad kažką gaudamas, kažką ir prarandi. Ar svarstėte, kad galbūt populiarumo, karjeros, finansinio stabilumo atsvaras – nesėkmės asmeniniame gyvenime?

– Manote, kad žinomam žmogui nelemta būti laimingam? Aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis.

– Ką blogai kalate, jei per neilgą savo gyvenimą du kartus išsiskyrėte?

– Viską darau gerai. Nepasisekė su vienu, antru. Nemanau, kad nepasiseks su trečiu. Gyvenu viena kartą, esu laiminga mama ir džiaugiuosi gyvenimu.

– Šis pasitikėjimas slepia ir ašaras?

– Buvo visko, labai daug ko buvo gyvenime. Mums reikia mokėti džiaugtis smulkmenomis, daugelyje dalykų įžvelkime tai, kas gera. Net sunkiu metu matykime šviesą. O blogus dalykus pasistenkime užmiršti. Neslėpsiu, to išmokė mane Zvonkus.

– Ar, būdama žinoma moteris, jaučiate savotišką spaudimą, kai nuolat turi būti pavyzdys, negali suklysti, pasielgti blogai, nederamai? Ar ta našta neprovokuoja pasielgti taip, tarsi sprogtum iš vidaus?

– Nemoku kitaip gyventi. Viešai kažko nepridarau, jei išgeriu, tai darau neviešai, per visą gyvenimą esu padauginusi vos kelis kartus – suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštų. Jaučiu ribą ir žinau, kaip turiu elgtis.

Pirmiausia esu ne viešas žmogus, bet mama, moteris. Ir viešumo naštos nejaučiu. Nes kitaip ir nemoku gyventi – tokia tapau nuo 16 metų, plačiai žinoma buvau sulaukusi jau 22 metų. Ir dabar neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi kitaip.

– Kaip tuomet įvardytumėte dabartinį savo laikotarpį?

– Esu žiauriai laiminga.

– Žodžiai "žiauriai" ir "laiminga" kažkaip nesiderina.

– Ai, čia žargonas, – juokiasi. – Išties esu labai laiminga. Įsivaizduokite, sėdžiu dabar terasoje ant namo stogo, supamajame krėsle. Oras nuostabus. Kalbuosi su jumis. Kodėl nebūti laimingai?