Lėktuvą naujoji Kazachstano sostinė Astana pasitinka kompaktišku oro uostu, kurio linijose justi įgudusio meistro ranka. Čia atsiveria vartai į miestą, vadinamą XXI a. architektūros stebuklu.

Japonų genijaus braižas

Pernai miręs legendinis japonų architektas Kisho Kurokawa, metabolistų judėjimo architektūroje pradininkas, Astanos tarptautinį oro uostą ėmėsi modernizuoti prieš septynerius metus, kai darbai Malaizijos Kuala Lampuro oro uoste jau ėjo į pabaigą. Beje, pastarasis K.Kurokawos architektūros šedevras, pasižymėjęs tuo, kad į modernaus statinio teritoriją buvo įtrauktas tropinio miško fragmentas, 2003 m. gavo prestižinę Jungtinių Tautų Žaliojo Gaublio apdovanojimą už naujojo amžiaus technologinius sprendimus.

Astanos oro uostas yra kuklesnis, ne toks šokiruojantis, tačiau ir čia – nepriekaištingas japoniškas skonis, simetriškų formų harmonija ir organinis mąstymas, būdingas septintojo dešimtmečio pradžioje atsiradusiems vadinamiesiems metabolistams, sukilusiems prieš Le Corbusier tipo konstruktyvizmą.

Teisę modernizuoti Astanos oro uostą K.Kurokawa gavo neatsitikinai – jis jau buvo gerai žinomas Kazachstane kaip Astanos miesto generalinio plano autorius.

Sostinę nutarė perkelti

1997 m. Kazachstano valdžia nusprendė perkelti sostinę iš pačiame šalies pakraštyje, prie Kirgistano sienos įsikūrusios Almatos į Astaną. Tiksliau, į Akmolą arba Akmolinską, nes būtent taip vadinosi nuo 1824-aisiais pastatytos tvirtovės prasidėjęs miestas, kur kas geriau žinomas sovietmečiu skambėjusiu Celinogrado pavadinimu.
Priėmus sprendimą dėl sostinės (priežasčių buvo įvairių – geografinių, ekonominių, seismologinių, netgi etnopolitinių; beje, kažkur netoli Astanos yra geografinis Eurazijos centras) buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo pusšimtis architektų iš viso pasaulio.

K.Kurokawa laimėjo konkursą pasiūlęs gyvo miesto koncepciją, paremtą ne mechaninio centravimo, o organinio zonavimo principu. Tai buvo sena metabolistų idėja – sukurti jau gebančius save kurti ir toliau tobulinti darinius, organiškai įsipaišančius į globalius, kosminius procesus.

Stuburą užbaigia Piramidė

Dėl įvairių priežasčių (pirmiausia dėl lėšų trūkumo užgriuvus Rusijos krizei) viskas ėjosi ne visai taip, kaip buvo suplanuota, tačiau pagrindinė energetinė ašis, miesto stuburas, kurio pirmasis slankstelis, tarsi labiausiai įmedžiagintas jėgos centras, yra nacionalinio Kazachstano pasididžiavimo – bendrovės "Kazmunaigaz" administracinis pastatas (kartu su "Kazmunaigazu" įsikūrusi Energetikos ir mineralinių resursų, o greta – Transporto ir komunikacijų ministerija).

Tasai sostinės (beje, žodis Astana kazachiškai ir reiškia "sostinė") stuburas, išaugęs iš "Kazmunaigazo", perskrodžia visą administracinę miesto dalį ir užsibaigia kito žinomo architekto Normano Fosterio suprojektuota Taikos ir sutarimo rūmais, dar vadinamais Piramide.

Panaudojo šviesos srautus

Seras N.Fosteris – unikalus žmogus. Gimęs darbininkų šeimoje pramoniniame Mančesteryje jis sugebėjo susikurti pasaulinį vardą, tapti gyva architektūros legenda ir gauti lordo titulą tik dėl savo profesinių sugebėjimų.

Tarp N.Fosterio kūrinių – ne tik Van Gogho muziejus Amsterdame, Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo teismo rūmai, bet ir 2003 m. Londone išdygęs 180 metrų aukščio Swiss Re (Šveicarijos draudimo kompanijos) pastatas, dar vadinamas agurku ("Gherkin"), neabejotinai vienas įspūdingiausių dangoraižių pasaulyje.

Kaip ir K.Kurokawai, N.Fosteriui būdingas ekologiškas mąstymas, jam artimas metalas ir stiklas, tačiau pagrindinė medžiaga, kurią stengiasi panaudoti architektas, – šviesos srautas. Ir būtent tokio architekto piramidės formos statiniu buvo natūralu užbaigti K.Kurokawos suformuotą energinę ašį, savo pirmąjį postūmį įgaunančią ties įspūdingu "Kazmunaigazo" kompleksu.

Atvyko 77 delegacijos

N.Fosterio 62 m aukščio Piramidė – tai išdaiktintos, numedžiagintos, šviesos srautų geometrija paremtos architektūros pavyzdys. Todėl nenuostabu, kad būtent Piramidėje, tuose Taikos ir sutarimo rūmuose ir vyksta Pasaulinių ir Tradicinių religijų kongresai – beje, specialiai šiam grandioziniam renginiui Piramidė 2006 m. ir buvo pastatyta.

Liepos pirmosiomis dienomis Astanoje įvyko jau trečiasis kongresas, į kurį šįsyk susirinko rekordinis dalyvių skaičius – net 77 delegacijos, atstovaujančios daugiau kaip keturioms dešimtims tradicinių religinių konfesijų.

Natūralu, kad tarp medžiaginę galybę ir dvasingumą simbolizuojančių statinių yra įsikūrusi miesto širdis. Tai Astanos simbolis, Baitirekas, ant stilizuoto medžio rymantis aukso rutulys, Žemės ir Kosmoso simbolis. Baitirekas ("turtinga, gyvybinga tuopa") – tai vieta, iš kurios galima pamatyti visą Kazachstano sostinės didybę.

Gyvens keli milijonai

Kai K.Kurokawa ėmėsi generalinio plano, Astanoje tebuvo 300 tūkst. gyventojų. Dabar mieste gyvena apie 650 tūkst. – vos daugiau nei Vilniuje, nors Kazachstano sostinės užimamas plotas didesnis beveik dvigubai (apie 72 tūkst. ha).

Vienuolika metų miestui – kūdikystė. Tai ypač gerai matyti pasidairius po žalius plotus, kurių Astanoje į valias. Dominuoja neįnoringi berželiai ir eglaitės (nors yra pačių įvairiausių rūšių sodinukų), kurie suteiks pavėsį tik po kokio gero dešimtmečio.

Turint galvoje, kiek medžių ir krūmų pasodinta, miestas ateityje išties paskęs gaivinamoje žalumoje. Tačiau ir tuomet augalus teks laistyti, o vanduo – viena opiausių Astanos problemų. Upė Išimas, skirianti miestą į dvi nelygias dalis, nors ir platesnė už Nerį, tačiau nėra tokia vandeninga, kad galėtų patenkinti visus sparčiai besiplečiančio miesto poreikius.

Juolab kad miestas akivaizdžiai sukirptas išaugti. Ir tai visiškai suprantama, nes Astana save pozicionuoja kaip tikrą regiono centrą, būsimą Eurazijos megapolį, kryžkelę tarp Rusijos, Mongolijos, Kinijos ir Kaspijos regiono.

Pagal architektūrinius užmojus Astanoje tikrai planuojama apgyvendinti bent kelis milijonus – žinoma, gal ir ne tokioje artimoje ateityje. Tačiau kazachai jau įrodė savo stiprybę.

Klajokliai kuria civilizaciją

Subyrėjus Sovietų Sąjungai Kazachstanas buvo kone vienintelė respublika, kurioje vadinamos šakninės tautybės atstovų, kazachų, buvo graudi mažuma. 1989 m. Kazachstane kazachų buvo 6 mln. 700 tūkst., tik kiek daugiau nei rusų (6 mln.), o kur dar ukrainiečiai, uzbekai, uigūrai, totoriai, vokiečiai, kurių galima buvo priskaičiuoti beveik pusantro milijono.

Po dviejų Nursultano Nazarbajevo valdymo dešimtmečių kazachų skaičius padidėjo net 4 (!) milijonais – šių metų surašymo duomenimis, jų yra apie 11 mln., tai sudaro 68 proc. visų gyventojų (rusų beliko vos 3 mln.).

Žinoma, kazachų gimstamumas kaimiškuosiuose rajonuose visuomet buvo gana nemažas, tačiau būtent valstybinė politika lėmė, kad demografinę krizę pavyko sėkmingai įveikti.

Naujoji Kazachstano sostinė Astana, it žiedas išsiskleidusi vėjų gairinamoje stepėje, ženklina kitokią pastangą – civilizacijos. Kazachai dar palyginti neseniai buvo stepių klajokliai, statę tik aūlus, menkus kaimelius, o ne miestus.

Miestus stato civilizuotos tautos – ir kazachai, sugebėję pastatyti XXI a. miestą, akivaizdžiai pademonstravo turį ambicijų atsidurti pirmosiose tokių tautų gretose.