Tokiu titru prasideda garsiausio šių laikų kino chuligano Quentino Tarantino filmas "Negarbingi šunsnukiai". Ir šis lakoniškas užrašas verčia suklusti.

Anekdotas ir pasaka

Taip, kaip šis filmas, paprastai prasideda pasakos. O jose nebūtinai viskas turi paklusti gyvenimo logikai. Su panašia laisve istoriniais faktais manipuliuoja anekdotų kūrėjai. Pats Q.Tarantino neslepia, kad Antrojo pasaulinio karo tema jis kuria pasaką ir anekdotą vienu metu. Ir dar pretenduoja pateikti "alternatyvų" Antrojo pasaulinio karo finalą.

Q.Tarantino išgarsėjo transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir "Pasiutusiuose šunyse", ir labiausiai režisierių išgarsinusiame "Bulvariniame skaitale", ir "Džekėje Braun" jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus.

Vėliau filme "Nužudyti Bilą" Q.Tarantino atidavė duoklę Honkongo kungfu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais. O pastaruosius šešerius metus režisierius intrigavo savo gerbėjus, žadėdamas sukurti iš koto verčiančią karinę dramą. Dabar ekranuose galime pamatyti rezultatą, kuris vadinasi "Negarbingi šunsnukiai".

Istorinės tiesos nėra

Filmo pavadinimą autorius pasiskolino iš 1978 m. Italijoje gimusios juostos, kurioje Antrojo pasaulinio karo didvyriais buvo tapę dezertyrai, žudikai ir marodieriai. Labai panaši padėtis buvo ir gerokai anksčiau Amerikoje sukurtame filme "Purvinas tuzinas" (1967 m., rež. Robertas Aldrichas). Čia beprotiškoje karinėje operacijoje dalyvavo dvylika tikrų galvažudžių ir maniakų, kuriems buvo pasiūlyta galimybė taip išvengti kartuvių už kriminalinius nusikaltimus. Šiai savižudžių komandai vadovavo ciniškas majoras Raizmenas, kurį tąsyk suvaidino Holivudo kietuolis Lee Marvinas.

Būtent jo manieras Q.Tarantino filme mėgdžioja aktorius Bradas Pittas, vaidinantis "negarbingų šunsnukių" vadovą leitenantą Aldo Reiną. Tai jis suburia specialią "zonderkomandą", kurios branduolį sudaro žydų kilmės amerikiečių kareiviai, žudantys nacius itin rafinuotai ir net nuimantys priešams skalpus arba peiliu ant jų kaktos rėžiančius svastikas.

Istorinės tiesos šiame filme, žinoma, ne daugiau, nei kažkada matytose klasikinėse prancūziškose karinėse komedijose "Babetė eina kariauti" (su Brigitte Bardot) ar "Didysis pasivaikščiojimas" (su nepamirštama komikų pora Bourviliu ir Louis de Funesu).

Smurtas liejasi laisvai

"Naciai pažins mūsų žiaurumą matydami išskerstus, sukapotus, sumaitotus savo brolių kūnus, kuriuos mes paliksime po savęs! Ir vokiečiai sudrebės, mąstydami apie tą skausmą, kurį jų broliai patyrė nuo mūsų rankų, batų ir peilių ašmenų. Vokiečius pykins vien pagalvojus apie mus. Mes tapsime jų košmaru", – taip būsimos veiklos programą kareiviškai aiškiai komandai suformuluoja jos vadas. Ir čia pat savo peilio ašmenimis ant vieno belaisvio kaktos iliustruoja efektą. Antrą belaisvį – net mirties akivaizdoje išlaikiusį profesinę ištikimybę ir žmogišką orumą – keliais beisbolo lazdos smūgiais į galvą pribaigia kitas komandos narys.

Atrodo, kad jautresni žiūrovai, stebėdami tokias scenas, patiria šleikštulį. O subtilesni – dar ir didelį nesmagumą. Ypač tada, kai ekrane pasirodo ne išgalvoti, o realūs Antrojo pasaulinio karo veikėjai.

Serui Winstonui Churchilliui, tarsi kokiam mėgėjų spektaklio dalyviui, skiriamas tik statisto vaidmuo trumpučiame epizode ir vos viena kvaila replika. Užtai Adolfą Hitlerį regime keletą kartų. Bet net ir sovietiniuose propagandiniuose filmuose fiureris neatrodė taip idiotiškai kaip čia. Įspūdis toks, kad režisieriui tikra istorija tėra tik pretekstas pažaisti karą ir pasižarstyti "firminiais" sąmojais, kurie ankstesniuose Q.Tarantino filmuose žavėjo taiklumu ir paradoksalumu.

Q.Tarantino ar Byvis?

Kur visa tai dingo dabar? Nepaprastai ištęstose scenose su burnos neužčiaupiančių veikėjų tuščiais plepalais darosi taip nuobodu, kad norisi prisijungti prie vorele link išėjimo traukiančios publikos.

Nervingai žvilgčioja į laikrodį (filmas tęsiasi bemaž dvi su puse valandos) žiūrovai net ir tose scenose, kurias pats režisierius vadina savo pasididžiavimu (pavyzdžiui, kai kavinės rūsyje vieni kitus demaskuojantys priešininkai po stalu laiko kits kitam į tarpukojį nutaikytus pistoletus). Visa tai jau ne kartą buvo ir paties Q.Tarantino filmuose, ir juos pamėgdžiojančių epigonų darbuose. Todėl šį kartą akivaizdu, kad visa sunkioji artilerija be paliovos pyškina tuščiais šoviniais.

O kas dėl žadėtosios "alternatyvos", tai ji taip pat gana abejotina. Po pustrečios valandos vykusio ekstremalaus žaidimo Antrojo pasaulinio karo temomis žiūrovams siūloma pasimėgauti su holivudiniu užmoju nufilmuota fašizmo agonija – kai prancūziškame kino teatre žiūrėdami nacių propagandinį filmą, pragaro liepsnose žūsta visa Trečiojo reicho vadovybė, įskaitant ir patį fiurerį.

Kai kurie kino kritikai Amerikoje neįvertino tokio humoro. Jų pasipiktinimu alsuojančiuose rašiniuose skamba mintys apie nuogą karalių ir apie tai, kad pats Q.Tarantino pasirodė esąs visai ne subtilus kinomanas, bet kvailai kikenantis Byvis iš įsimintino animacinio serialo.

Kanų kino festivalyje "Negarbingi šunsnukiai" gavo tik vieną prizą – juo buvo apdovanotas aktorius Christophas Waltzas. Akivaizdu, kad fanatiškiausių Q.Tarantino gerbėjų filmas nenuvils, bet tapti ryškiu šedevru jis neturi jokių galimybių.

"Negarbingi šunsnukiai" ("Inglourious Basterds") **

Karinė drama. JAV, Vokietija, Prancūzija, 2009 m. Rež. Q.Tarantino. Vaidina B.Pittas, C.Waltzas, Mélanie Laurent, Diane Kruger, Tilis Schweigeris, Danielis Brühlis.

veiksmas 2

humoras 1

įtampa 2

erotika 1

siaubas 1