– Kaip susidomėjote nertais žaislais?
– Pirmąjį žaislinį šuniuką nunėriau dukrytei Melitai, kai jai buvo dveji. Naršiau internete, pamačiau labai mielą žaisliuką, susiradau siūlus ir ėmiausi darbo. Išėjo tikrai labai puikus! Šuniuku Melita be galo džiaugėsi, mylėjo ir tai mane įkvėpė – pradėjau ieškoti informacijos apie šiuos rankdarbius, medžiagas, kurių reikia jiems pagaminti.
Interneto platybėse nesunkiai radau daugybę schemų. Akį patraukė Mikės Pūkuotuko serija, tačiau dukrelės šie žaislai nesužavėjo. Ir man pačiai jie pasirodė per daug komerciniai, be emocijų. Tada atradau "Lalylala" lėlyčių seriją.
"Lalylala" lėlytės – tai vienos žinomiausių Europoje vokiečių nertų lėlių kūrėjos Lydia Tresselt darbai. Šiuo metu jos sukurtą lėlyčių seriją sudaro 18 skirtingų personažų. Kiekviena lėlytė turi savo vardą, charakterį, asmeninę istoriją. Apgalvotai visos jos be lūpų ir nosytės – priklausomai nuo situacijos mažylis pats turi galimybę susikurti lėlės nuotaiką, pasirinkti lytį. Tuo šie žaislai ir ypatingi. Nuostabiausia tai, kad jie vienodai patinka tiek mergaitėms, tiek berniukams. Mylimiausios vaikų – kengūrytė Kira, laputė Fibi, musytė Buzz, meškėnas Roco, avytė Lupo. Beje, ji ir buvo mano pirma Melitai nunerta lėlytė iš šios serijos. Ją, kaip ir priklauso avytei, nėriau iš švelnios natūralios vilnos verpalų.
– Ar mažyliai jaučia skirtumą tarp pagamintų gamykloje ir rankų darbo žaislų?
– Nunėrusi pirmąjį žaisliuką dukrytei supratau vieną: jeigu nersiu – tai tik žaisliukus. Jie mane pavergė. Kruopštus rankų darbas, meilė, be kurios nesukursi šių lėlių, suteikia joms ypatingą, kur kas didesnę vertę nei pirkti žaislai. Dar neriant, nors lėlytė neturi nei kojyčių, nei rankyčių, mažieji nenustygsta – nuolat zuja aplink, smalsauja, kaip sekasi, ar greitai bus pabaiga. Jie iš anksto džiaugiasi nauju savo žaidimų draugu. Matant šias nuoširdžias emocijas apima didžiulis pasitenkinimas – jį pajusti gali kiekvienas, sumanęs savo rankomis sukurti mažyliui kažką mielo.
Nėrimas – puiki valios, kruopštumo, atidumo, kantrybės ugdymo priemonė. Nuoširdžiai siūlyčiau technologijų pamokų metu mergaites išmokyti nerti ne tik servetėles, bet ir žaisliukus.
– Nėrimas – daug kantrybės, atidumo, kruopštumo reikalaujantis darbas. Kada ir kaip užsikrėtėte šiuo pomėgiu?
– Esu išbandžiusi daug rankdarbių technikų: siuvinėjau, mezgiau, kūriau papuošalus, tačiau nėrimas – išskirtinė mano aistra, jam jaučiu trauką nuo vaikystės. Namuose įkvepiančių pavyzdžių neturėjau – nėrimu nesidomėjo nei mano mama, nei močiutės. Aš, kaip ir daugelis mergaičių, nerti išmokau mokykloje – pradėjau nuo staltiesėlių. Šis užsiėmimas labai patiko, tačiau visiškai į jį pasinėriau tik išėjusi į motinystės atostogas – pradėjusi nerti vaikams žaislus.
Nėrimas – puiki valios, kruopštumo, atidumo, kantrybės ugdymo priemonė. Nuoširdžiai siūlyčiau technologijų pamokų metu mergaites išmokyti nerti ne tik servetėles, bet ir žaisliukus. Neriant žaislus reikšminga kiekviena išnerta akelė – ji formuoja žaisliuko siluetą, todėl reikia nuolat kruopščiai skaičiuoti. Kai noriu atsipalaiduoti, imuosi paprastesnių darbelių – pavyzdžiui, artėjančiam rudeniui sau neriu skraistę.
– Ar sunku sukurti žaislą? Kas lemia jo grožį?
– Beveik visus žaislus neriu pagal schemas. Paprastai lėlytės apie 26–30 cm dydžio. Neriant nuo ryto iki vakaro vieną žaislą galima nunerti per dvi darbo dienas, bet aš taip niekada nedirbu. Prie vienos lėlės užtrunku apie 1–2 savaites – mėgaujuosi kiekviena šio proceso dalimi. Viskas, ką darau, savaip žavi ir neleidžia nuobodžiauti. Kiekviena nunerta eilė, naujai prisiūta detalė – žingsnis į priekį. Nekantrauju išvysti rezultatą.
Tiesa, prireikė nemažai laiko ir atkaklumo, kol rankdarbiai tapo tokie, kokie dabar yra – juk lėlės grožį lemia ne tik simpatiškas personažas, gražios spalvos ir mokėjimas nerti. Kantriai ir uoliai auginau savo patirtį bei įgūdžius, dirbdama tobulėjau ir mokiausi. Daug kruopštumo reikia ne tik neriant, bet ir prikemšant tinkamu kamšalu visas detales, jas susiuvant, dekoruojant žaislą.
Labai svarbu – siūlai, jie – pagrindas. Kol radau tinkamus, išbandžiau daugybę įvairiausių verpalų. Įsitikinau: labiausiai žaisliukų gamybai tinka medvilnė, ypač merserizuota – ji itin švelni, turintį malonų žvilgesį. Tai natūralus pluoštas, todėl nebaisu, kad mažylis žaislą įsikiš į burnytę, be to, paprasta prižiūrėti – rankdarbius galima skalbti.
– Ar neriant kitų kūrėjų sukurtus žaislus lieka vietos savo meniškai prigimčiai atskleisti?
– Jau kuris laikas neriu žaislus ne tik pagal kitų autorių schemas, bet ir pagal savo sumanymus. Prieš porą metų sukūriau pirmą savo autorinę lėlytę, kurią pavadinau dukrytės vadu – Melita. Po jos gimė zuikutė Urtė, ZyZu meškiukas, greitai baigsiu nerti dar vieną lėlytę – Barborytę. Visi mano žaislai turi išskirtinį bruožą – burbuliukais suformuotus paveikslėlius ar raštus. Nors visos mintys ir idėjos susijusios su nertomis lėlėmis, augant vaikams ir keičiantis jų poreikiams atsirado minčių apie praktiškus žaislus, kurie gali atlikti kažkokią konkrečią funkciją, pavyzdžiui, šildyklės, nertos kėdės–gyvūnai.
– Turbūt Melitai ir jos jaunesniajam broliukui Adui žaislų niekada nestinga?
– Kiekviena naujai nunerta lėlyte visų pirma leidžiu pasidžiaugti savo vaikams – man labai svarbi jų nuomonė. Dabar, kai vaikai jau ūgtelėję, jie pasako, kas patinka, ko nori, išsirenka spalvas. Jie žino, kad mano padaryti žaisliukai iškeliauja ir į kitus namus pas kitus vaikučius. Jie nepavydi, nes abu turi daugybę mano pagamintų žaislų ir svarbiausia – gali pasirinkti tokį, kokio tik širdis geidžia.
– Kol buvote motinystės atostogose, jūsų pomėgis virto verslu.
– Būdama vaikų auginimo atostogose nerdavau kiekvieną mielą dieną, o dabar grįžau į darbą – supratau, kad žaislų nėrimas negali būti pragyvenimo šaltinis. Šiandien šį verslą prižiūri vyras, o aš nėrimui skiriu beveik visą laisvalaikį – krepšelis su nėriniais šalia manęs tiek savaitgaliais, tiek kelionių metu.
Naujausi komentarai