Neatsitiktinai Gøranas Andreas Ohldieckas vadinamas norvegų lietuviu, nes menininkas jau dešimtmetį gyvena ir kuria Kaune, kaip kaunietis dalyvauja tarptautinėse bienalėse. Maža to, į Norvegiją jis ir neketina grįžti, nes Kaune jaučiasi laimingas. Jo kūrinių paroda „Atspaudai ir kitos klaidos“ šiuo metu eksponuojama M.Žilinsko dailės galerijoje.

Pavadinimų humoras paveikslus pakeitė: abstraktūs kūriniai su figūriniais pavadinimais suteikia tam tikrą formą.

Į Lietuvą pirmąkart atvykęs 1974 m., menininkas Lietuvoje nuolat lankytis pradėjo 1990 m. Tuomet užsimezgė ir aktyvi draugystė su M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, o 1998-aisiais pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su kultūrinių mainų fondu „3,14“ nubrėžė plačias bendradarbiavimo perspektyvas, kurios pradėtos Kaune, plečiasi ir per kitas šalis: projektai iš mūsų muziejaus keliauja į Latviją, Estiją, Suomiją, Norvegiją ir atvirkščiai.

– Kaune jau turbūt nėra menininko ar menu besidominčiojo, kuris jūsų nežinotų, nes sutikti jus galima ir parodose, ir kavinėse, ir tiesiog Laisvės alėjoje.

– Taip, ir man taip atrodo, kad mane pažįsta visi. Prieš kelias dienas ėjau į paštą, nes gavau kvietimą atsiimti siuntinį, lapelyje buvo užrašyta „paketas“, supratau, ką tai reiškia (juokiasi). Pašte buvo labai daug žmonių ir netikėtai, mane pamačiusi pašto darbuotoja, šūktelėjo, kad ateičiau prie langelio, – ji man atiduosianti tą paketą. Taigi, jei ir pašte mane pažįsta, vadinasi – jau visi.

– Kad ir kaip ten būtų, gimėte Norvegijoje, ten prasidėjo ir jūsų kūrybinis kelias.

– Taip, gimiau Bergene. Beveik visa mano šeima užsiėmusi muzika ir daile, todėl manau, kad už mane dar ankstyvoje vaikystėje buvo nuspręsta, kad būsiu menininku. Tikriausiai juos būtų ištikęs šokas, jei aš būčiau užsispyręs tapti, tarkim, gydytoju ar santechniku, nors, manau, tai būtų daug praktiškiau. 

Dailės mokyklą lankiau Bergene todėl, kad taip darė mano sesuo, mano mama ir mano močiutė. Šiandien ši mokykla vadinasi įspūdingu vardu, jai priklauso Dailės ir Taikomosios dailės akademija, bet mano laikais tai buvo paprasčiausiai dailės mokykla. Maždaug tuo pat metu turėjau galimybę įstoti į Hornsėjaus dailės koledžą Londone, bet po savaitės ar truputį daugiau mano profesorius Michaelas Rothensteinas pasiūlė man padirbėti jo studijoje asistentu. Vėliau atsidūriau Varšuvos dailės akademijoje, bet vėlgi nebuvau oficialus studentas. Galbūt todėl daugiausia išmokau namie – Bergene.

Turėjau garbės eksponuoti savo kūrinius daugybėje Europos šalių, taip pat Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Viduriniuosiuose Rytuose ir Azijoje.

Nuo 2003 m. lapkričio gyvenu Kaune, o 2011 m. tapau Lietuvos dailininkų sąjungos garbės nariu.

– Kaip jūsų geografinėje kūrybinėje kelionėje atsirado Lietuva, Kaunas? Kodėl Kaunas?

– O kodėl ne? Aplinkui labai draugiški žmonės, čia mane priėmė geriau, nei kur nors kitur. Buvau kviečiamas atstovauti Lietuvai įvairiose bienalėse, lietuvių parodų kuratoriai ėmė mane kviesti kaip Lietuvos atstovą. Taip nenutiko jokioje kitoje šalyje.

Štai kad ir dabar – muziejaus erdvėje surengiau savo parodą. Norvegijoje mano darbus nupirko, bet tuo viskas ir baigėsi, daugiau pasiūlymų nesulaukiau. Ir dar – gyvendamas Kaune sukūriau daugybę darbų, tiek jų nesukūriau per visą ankstesnį laikotarpį – čia galėjau atsidėti kūrybai.

– O kas įkvėpė? Miesto aura, žmonės, sutikti bendraminčiai?

– Viskas. Iš pradžių, pirmus penkerius metus, gatvėse buvo gana nesaugu, net eidamas į savo mėgstamą kavinę „Skliautas“, iki kurios man septynios minutės kelio, visada grįždavau namo taksi automobiliu, nes buvo baisu. Dabar, pastebiu, viskas labai pasikeitė, išties yra saugiau. Gal visi blogieji jau išvažiavo?

– Į Norvegiją?

– Taip, yra jų ir Norvegijoje, tikriausiai jiems labiau patinka norvegiški kalėjimai.

– Ar ketinate likti Kaune, o gal numatęs grįžti į Norvegiją?

– Į Norvegiją tikrai nesu numatęs grįžti.

– Bet į Norvegiją gali traukti vien dėl jos gamtos grožio?

– O man labai gražus Kaunas.

– Pakalbėkime apie jūsų grafikos parodą: atspaudus ir klaidas.

– Pagal meninį išsilavinimą esu grafikas. Daugiau nei 10 metų vadovavau Norvegijos grafikų sąjungai, tad ši sritis man gerai pažįstama. XX a. 7–8 dešimtmetyje, net ir 9-ojo pradžioje technika buvo vienas svarbiausių dalykų, kuri buvo net svarbesnė už meninę idėją. Šiandien dėmesys technikai mažas, todėl galima drąsiai šokinėti nuo vienos dailės medijos prie kitos be jokio skausmo, nekreipiant dėmesio į specialybę, ir ta laisvė daryti, ką nori, man patinka. Todėl šios parodos sumanymas parodyti žiūrovams grafiką, t. y. spausdintus kūrinius, nors, tiesą sakant, padaryti grynos grafikos iki galo nepavyko, tad tai – viena iš „klaidų“.

Taigi, kiek reikia detalių, kad galėtum papasakoti istoriją? Pradedant nuo nefigūrinio meno elementų, remiantis abstrakcija, kuriama abstrahuota istorija. Nors paveikslai visai nefigūriniai, tačiau galima rasti detalių ar elementų realių dalykų – vonios ar bažnyčios siluetą... Skirtumas nuo kitos mano meninės veiklos tas, kad kitur pirmiausia remiuosi istorija, pasakojimu, o grafikos kūriniuose – abstrakcija virsta istorija. Jeigu kūrinius pavadinčiau kompozicija Nr. 1, Nr. 2... Nr. 64 – istorijos neliktų, nes nėra aiškių, realių, figūrinių elementų. Tiesą sakant, matai tiesiog vieną dimensiją, nepastebimos sudėtinės dalys, lieka abstrakcija. Todėl abstrakciją verčiau figūratyvu, ir tai padaryti padėjo humoras. Pavadinimų humoras paveikslus pakeitė: abstraktūs kūriniai su figūriniais pavadinimais suteikia tam tikrą formą, kuri, nors ir siurrealistinė, sukelia vaizduotėje realius vaizdus. Galbūt tai ne visai įprastas požiūris.

Taigi iš nefigūrinio meno – į abstrakciją, padedant humorui! Šią parodą pareigingai spausdinau, nors rezultatas – ne visai gryna grafika, tačiau esu laimingas, nes pamačiau, kad tai baigėsi gera humoro doze.

– Ar ir gyvenime į viską žvelgiate su humoru, ar jis dominuoja tik kūryboje?

– Ir į gyvenimą žvelgiu su humoru. Vienas budistų vienuolis yra man pasakęs, kai buvau Ulan Batore, kad šis konkretus gyvenimas yra vienas ir iš jo reikia pasiimti viską, kas geriausia. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl gyvenu Kaune, – pasirinkau laimingą gyvenimą.

– Turbūt pastebėjote, kad mūsų menininkai toli gražu nedažnai į gyvenimą žvelgia su humoru, veik priešingai – gana nihilistiškai, su gera pesimizmo doze? O gal ir jūsų paties žvilgsnis anksčiau nebuvo toks linksmas, ar humoras lydėjo nuo pat kūrybinio kelio pradžios?

– Taip, pastebėjau lietuvių pesimizmą ir ši paroda – labai nelietuviškos stilistikos, bet ji – ir nenorvegiška. Jei ieškotumėte kokių nors panašumų ar sąsajų, tai greičiausiai sietųsi su britų 7-ojo dešimtmečio grafika ir rusų konstruktyvizmu.

– Tokioje stilistikoje kuriate nuo kūrybinio kelio pradžios?

– Taip. Kūryboje man svarbiausia, kas vyksta už jos: iš detalės, idėjos, minties svarbiausia paveikslą sukonstruoti, sudėlioti, t. y. rasti jo konstrukciją, o, kaip minėjau, šiuo metu dailės mokyme į tai praktiškai nekreipiama dėmesio.

– Tos konstrukcijos gimsta jūsų galvoje ar vykstant kūrybiniam procesui?

Kai galvoje turiu visą vaizdą, tik tuomet jį įgyvendinu.

– Kaip matome iš parodos ekspozicijos, tų vaizdų jūsų galvoje yra tikrai daug?

– Jų yra dar daugiau! Puikus rėmų meistras Diemantas taip pat stebėjosi, nes savo paveikslams esu parinkęs juodus rėmus, o jų niekas kitas nenaudoja, tai, kai aš vis dešimtimis jų užsakydavau, jis nustebo, kad aš vis dar turiu tų paveikslų. „Tai kas dedasi tavo galvoje?“ – juokdamasis klausė jis.

– Apžiūrėjus parodą, akivaizdu, kad jums labai svarbus kūrinio pavadinimas?

– Taip, mane erzina, kai prie kūrinio būna parašyta, tarkim, kompozicija Nr.1, arba prie nutapyto raudono namo parašytas pavadinimas „Raudonas namas“. Tai nėra pavadinimai.

– Pavadinimas turi praplėsti kūrinio suvokimą?

– Taip, pavadinimas ne tik padeda suvokti kūrinį, bet ir surasti tą elementą, kuris yra pavadinime, kūrinys nėra vien kažkokie elementai, nuoga abstrakcija, jis tampa literatūrišku, kalbančiu, o be pavadinimo gali tiesiog viso to nepastebėti, gali praeiti užfiksavęs tik kažkokią geometrinę formą.

– O jei reikėtų sudėlioti paveikslą iš lietuviškų žodžių, kuriuos išmokote gyvendamas Kaune, kokie jie būtų, kokius žodžius įsiminėte galbūt kaip labai sudėtingus ar mielus?

– Gražgarstės, šermukšniai, Žmuidzinavičius.

Kas: paroda „Atspaudai ir kitos klaidos“.

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada: iki sausio 27 d.