Į Klaipėdą trumpam užsukusi lietuviškos estrados primadona Nijolė Ščiukaitė neslėpė pajūriui jaučianti daug sentimentų. Ne tik dėl studijų uostamiestyje ir koncertų – su savo mylimuoju šviesaus atminimo Juozu Tiškumi čia teko išgyventi visą puokštę romantiškų akimirkų. Jas prisimenant šypsena moters veide varžosi su ašaromis, tačiau dainininkė neleido suabejoti, kad yra dėkinga likimui už atsiųstą meilę – didelę ir nepavaldžią mirčiai.

Sunkių išbandymų metai

Estrados klasika tapusios dainos "Keturiasdešimt kaštonų" atlikėja maždaug prieš dešimtmetį atsisveikino su gerbėjais ir apie sugrįžimą nesvarsto. Televizijos projektą, kurio rengėjai užsimojo atiduoti duoklę scenos dinozaurams, N.Ščiukaitė stebėjo su kartėliu: "Sulaukiau pasiūlymų dalyvauti, tačiau nesusiviliojau. Man keistos tos varžybos, pasirodymai, kai ekrane rodo archyvinius kadrus. Kam daryti parodiją iš savęs arba dainos, kurios nebeįstengi atlikti taip, kaip anksčiau?".

Vis dėlto svarbiausia priežastis, dėl kurios N.Ščiukaitė nepuoselėja minčių apie savo sceninį renesansą, – lyg akmens luitas prislėgęs netekties jausmas po vyro mirties. "Man atrodė, kad širdis užšalo. Ji nedainuoja – nedainuoja ir balsas", – atvirai savo išgyvenimais dalijosi atlikėja.

2006-ųjų birželį mirus vyrui po dviejų mėnesių užgeso ir N.Ščiukaitės mamos gyvybė.

"Sunku nupasakoti jausmą, kai namai lieka tušti. Yra dukra, tačiau ji gyvena Šiauliuose. Artimi žmonės ir draugai guodė, tačiau buvo labai sunkių momentų. Paverki, pašauki ir vėl eini... Nepasidaviau".

Be rožinių akinių

Moteris stengiasi liūdesį išblaškyti prasminga veikla – įsitraukė į J.Tiškaus atminimui skirto kompaktinio disko leidybos reikalus, dalyvauja prisiminimų knygos pristatymuose, stengiasi rasti laiko dainoms rašyti. Dėmesio reikalauja ir vaikai – Balio Dvariono muzikos mokykloje Vilniuje N.Ščiukaitė turi estradinio dainavimo klasę.

Apie praėjusį koncertinį etapą dainininkė kalba be patoso. "Net būdami didžiausios šlovės olimpe nesimaudėme piniguose – gaudavome kuklius atlyginimus, apie limuzinus niekas nė svajoti nesvajojo. Darbas buvo labai intensyvus. Koncertai vydavo vieni kitus, buvusią Sovietų Sąjungą teko išmaišyti skersai ir išilgai. Patys tempdavome savo maišus su kostiumais, kitus sunkius nešulius. Labai apsidžiaugėme, kai atsirado lagaminai su ratukais", – prisiminė N.Ščiukaitė.

Komforto stigo, tačiau gerbėjų dėmesio – niekuomet. "Ar pasitaikydavo įkyruolių? O kaipgi! Vienas pagyvenęs vyriškis buvo labai prie manęs prilipęs. Manė žmogus, kad specialiai jam apie meilę dainuoju, įsivaizduodavo, kad koncerto metu žiūriu tiesiai į jį ir vis priekaištaudavo savo laiškuose, kad neateinu į pasimatymą. Mano Juozui tai tik šypseną keldavo: "Eik, eik! Pažiūrėsiu, koks diedas tavęs ten laukia", – linksmai pasakojo N.Ščiukaitė.

Dainininkės veidas apsiniaukia pabandžius palyginti savo patirtį ir šiandienių žvaigždžių spindesį: "Atėjo laikas, kai ne balsas svarbu. Kitas dalykas – susireikšminimas. Kai išgirdau per radiją vieno veikėjo skundus dėl to, kad sugedus automobiliui jam teko važiuoti troleibusu, man net kojas pakirto. Jis turbūt bijojo, kad žmonės jį nežinia kuo apkrės, kad žvaigždės įvaizdis bus sutryptas? Pati kasdien į darbą ir namo važiuoju su savo tauta – ir nieko! Jei reikia, troleibuse pasistumdau, visai įdomu pasiklausyti, kaip žmonės politikuoja, komentuoja".

Įsuko tarnybinis romanas

N.Ščiukaitė neslėpė, kad skaudu vis iš naujo suvokti, kad nebėra galimybės pasidalyti savo nuotaikomis ir mintimis su brangiausiu žmogumi. Šviesaus atminimo J.Tiškų ji vadina ne tik mylimuoju, bet ir draugu, mokytoju, ištikimu partneriu siekiant karjeros aukštumų.

Pastebėjęs talentingą šiaulietę vienoje peržiūroje Lietuvos estradinio orkestro ir jo pagrindu vėliau įkurto ansamblio "Estradinės melodijos" vadovas atkakliai kvietė į sostinę, tačiau jam kelis kartus teko susitaikyti su ryžtingu jaunos moters "ne". Vis dėlto Nacionalinėje filharmonijoje atsitiktinai susikirtus dviejų žmonių keliams jie jau nebeišsiskyrė.

Beveik 40 metų drauge praleidusiai kūrybingai porai niekuomet nebuvo ankšta po vienu stogu. Aplinkiniai stebėdavosi, kad po koncertų maratono ir varginančių kelionių ansamblio vadovas ir dainininkė vis tiek mėgaudavosi buvimu dviese. "Pavargę sugrįždavome, įsipildavome šlakelį konjako, kad sušiltume ir galėdavome taip sėdėti valandų valandas. Apie ką kalbėdavomės – jau neprisimenu, bet aiškiai žinau, kad mūsų meilė niekad nedvelkė nuoboduliu", – tvirtino N.Ščiukaitė.

Ryšys – ypatingas

Šilti poros jausmai daugeliui pakurstydavo nepiktą pavydą. "Ir dabar bičiulės vis primena, kad džiaugčiausi ir dėkočiau gyvenimui už tokį žmogų. Mylėjau ir buvau mylima. Ne kiekviena moteris turi laimę tai išgyventi", – užtikrintai kalbėjo N.Ščiukaitė.

Gimtadienio proga J.Tiškus savo mylimajai teikdavo tiek gėlių, kiek žvakučių puikuodavosi ant torto. "Po kurio laiko jau sakydavau: "Brangu, nebepirk". Visgi stengdavosi iš visos širdies", – prisiminė kompozitoriaus našlė.

Mirtis gražių jausmų nepagailėjo. "Aš neatnešiu tau gėlių rytoj gimtadienio proga. Turbūt nebenueisiu... Būk gera – pati nusipirk. Gėlės vis tiek bus nuo manęs", – N.Ščiukaitė prisimena kiekvieną sutuoktinio žodį, ištartą paskutinę jo gyvenimo dieną. Išaušus dainininkės gimtadienio rytui vyras jau buvo morge.

Su išėjusiuoju anapilin N.Ščiukaitę kartais suveda sapnai. "Sykį regėjau save stovinčią sraigtinių laiptų apačioje. Virš galvos – daugybė žmonių, visi kažko lūkuriuoja vienas prie kito prisišlieję. "Aš jau ten aukštai, o tu stovėk ir niekam neužleisk vietos", – išgirdau sakant savo Juozą", – stebėjosi pasąmonės sukurtu paveikslu moteris.

Šilta šypsena N.Ščiukaitės veidas nušvito prisiminus sapną, kuris aplankė pastačius paminklą vyrui: "Išvydau didelį stalą, uždengtą nuostabiai spindinčia staltiese. Įspūdis buvo toks ryškus, kad atsibudusi išsyk puoliau skambinti bičiulei – žinojau, kad ji turi sapnininką. Pasirodo, mano sapnas reiškia didelį džiaugsmą ir dėkingumą".

Infobox.

Apdovanojimai

N.Ščiukaitė – daugelio dainų konkursų ir festivalių nugalėtoja. Už nuopelnus lietuviškai estradai jai pirmajai Lietuvoje buvo suteiktas nusipelniusios artistės garbės vardas. Nepriklausomybės metais N.Ščiukaitė tapo Antano Šabaniausko premijos laureate. Estrados solistė apdovanota Lietuvos kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.