Pasak atlikėjo, tikroji jo atgaiva – ne scena, o gamta: „Grįžęs iš miško suprantu, kad gamta mane valo.“

O. Vyšniauskas net neatsimena, kaip ir kada pradėjo dainuoti: „Man labai patikdavo žymusis italų atlikėjas Robertino Loreti, tai kai jis dainuodavo, visus tildydavau. Tačiau muzika visuomet manyje buvo – mažas pradėjau kurti. Tiesa, labai traukė ir gamta – miškai, jūra. Ne tiek daug dainavau, bet vieną kartą išėjo, kad uždainavau ir taip iki šiol nenustoju.“

Atlikėjas prisimena, kad buvo gabus tinginys ir į mokyklą neturėjo kada eiti, nes buvo daug reikalų: mokėsi muzikos mokykloje, sportavo dziudo, auklėjo savo šunį Torą ir leisdavo laiką kaime.

„Būdamas visiškas kleckas, pamačiau koridą per juodai baltą televizorių. O kolūkyje kaip tik buvo bulius. Jis man nepatiko ir aš jam nepatikau. Kartą atvažiavau su savo dviračiu ir sugebėjau bulių pastatyti ant kojų. Akmenukais taikiau į geras vietas ir jį visiškai užkūriau. Jis pradėjo ratais skuosti aplink kuolą – kuolas išskrido. Tada mačiau į mane bėgantį kalną mėsos, apgaubtą dulkių debesies. Aš sėdau ant dviračio, pralenkdamas pedalus myniau ir atsitokėjau tik pieninėje po pienininko žiurstu. Mano dviratis prie pieninės buvo sumindytas buliaus“, – vaikystės vasaros nuotykius prisimena O. Vyšniauskas.

Kai tą laisvę teko keisti į kariuomenę, man buvo šiurpu. Prisimenu, kaip užsidarydavo geležiniai vartai ir atrodydavo, kad niekada nepaleis.

Anot dainininko, jis nebijo rizikuoti ir visada norėjo pats rinktis tai, ką veiks. Tiesa, kartą prievolės paklusti įstatymui neišvengė: „Mane visada traukė laisvė veikti tai, ką noriu. Kai tą laisvę teko keisti į kariuomenę, man buvo šiurpu. Prisimenu, kaip užsidarydavo geležiniai vartai ir atrodydavo, kad niekada nepaleis. Tačiau net ir ten grojau pučiamųjų ir estradinės muzikos orkestre.“

Vis dėlto dabar atlikėjas yra pasiekęs savo karjeros aukštumas – yra žinomas visoje Lietuvoje, rengia tūkstančius fanų surenkančius koncertus ir galvoja apie galimybę pailsėti.

„Jaučiu, kad jei galėčiau nekoncertuoti, nebekoncertuočiau. Bet tai įvyks tik tada, kai nebeliks klausytojų. Nesu iš tų žmonių, kurie skaudžiai išgyvena ilgai trukusios karjeros pabaigą“, – atvirauja O. Vyšniauskas.

Jis taip pat prasitaria, kad tikroji jo atgaiva – ne scena, o gamta, kurioje jaučiasi kaip namie.

„Jaučiu, kur žuvys neršia, važiuodamas autostrada pastebiu už pusės kilometro stovinčią stirną. Gamta man yra žemės rojus, ten aš esu aš. Po koncertų girdžiu, kaip ausyse zyzia, o tada išvažiuoju į miškelį. Pabuvęs grįžtu namo ir zyzimas būna pradingęs. Suprantu – gamta mane valo.“