Debesų karalystėje

Vargais negalais susirandame autobusų stotį. Ieškome gigantiško statinio Vietnamo sostinės masteliais, o atrandame kažką panašaus į spaudos kioską. Iš čia judėsime į Sa Pą – nuostabų kalnų miestelį, esantį už 350 km į šiaurės vakarus nuo Hanojaus, visai netoli Kinijos sienos.

Sa Pa įsikūrusi Lao Cai provincijoje ir įrašyta į Vietnamo žemėlapį dar visai neseniai. XIX a. ją atrado prancūzai. Iki 1993 m. Sa Pa nebuvo prieinama turistams. Tai vienas svarbiausių Lao Cai provincijos prekybos taškų, kur nuo seno gyvena keletas etninių mažumų – Hmongų, Dao, Giay, Pho Lu, Tay gentys, iki šių dienų puikiausiai išlaikiusios autentiškus savo papročius, kalbą, gyvenimo būdą, nepasidavusios kolonizacijai. Sa Pa gali didžiuotis aukščiausia Vietnamo viršukalne Phan-Xi-Pang (3143 m) ir senovinėmis graviūromis, išraižytomis ant daugiau nei dviejų šimtų apylinkės riedulių. Būtent dėl jų Sa Pa įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Pirmąsyk važiuojame miegamuoju autobusu. Motoroleriai be jokių ceremonijų sukišami į bagažo skyrių, prieš tai išsiurbus iš jų visą benziną. Bandome prieštarauti, kad degalai – teisėta mūsų nuosavybė, deja, niekas neklauso. Kylant į 1 500 m aukštyje virš jūros lygio įsikūrusį miestuką net ausis užgula, užtai plačiai atsiveria akys, nenorinčios pražiopsoti įstabios kalnų panoramos, tvarkingai sudalytos laiptuotomis ryžių terasomis... Deja, kuo aukščiau, tuo labiau ji panyra į debesų ūkus.

Atvykus į Sa Pą iš 38 laipsnių vietnamietiškos pirtelės lieka vos 20. Kol vienas ekipažas bando susiorientuoti toje debesų karalystėje ir suveikti benzino, kitas smalsiai stebi aplinką. Į akis krenta ryškiaspalviais drabužiais, milžiniško dydžio sunkiasvoriais auskarais, įspūdingais galvos apdangalais pasipuošusios stoties prekybininkės. Kaip vėliau sužinome, tai – hmongų genties moterys. Jos prekiauja rūgščiomis laukinėmis kriaušėmis ir savo rankdarbiais. Įsigyju hmongiško dizaino tiubeteiką – gal tiks ir lietuviškoms atostogoms Kuršių nerijoje?!

"Minos" ir kiti iššūkiai

Penkių žalių turistų ir jų trijų motorolerių planas paprastas. Iš pat ryto pradėti leistis vaizdingu kalnų maršrutu žemyn iš Sa pos, pakeliui aplankant fotogeniškus vietinių kaimelius. Visa bėda, kad mūsų už kelis milijonus pirkti motociklai visai neprimena tikrųjų milijonierių plieninių žirgų. Matyt, kad važiuotų ne tik pakalnėn, bet ir į kalną, reikėjo investuoti kur kas daugiau nei 8 milijonus dongų už kiekvieną.

Leidžiantis žemyn kelią dažnai pastoja buivolai arba jų paliktos "minos". Užsižiopsosi į akį veriančias smaragdines ryžių terasas – bemat įvairuosi į vieną iš tokių "pyragų", klastingai pūpsančių pačiame važiuojamosios kelio dalies viduryje! O mažieji piemenukai, genantys kelių galingų buivolų bandą, užjuoks tave negyvai.

Nuo pakelės dulkių labai norisi gerti. Malšiname troškulį šviežiai spaustomis bambukų sultimis. Dar nuo mokyklos laikų žinau, kad bambukas – greičiausiai augantis augalas pasaulyje (per dieną gali užaugti net iki metro). O koks maistingas! Nulupusi žievę pardavėja akimirksniu sugrūda kokį pusmetrio ilgio ūglį į specialią sulčiaspaudę, nuspaudžia rankeną ir... Akimirksniu stiklinė prisipildo salsvo skystimo. Jei nori, gali išbandyti ir bambukinę pypkę su vandeniu, kuri labai primena arabiškuose kraštuose išbandytą kaljaną.

Štai jau trečia diena kaip mūsų trimotociklis ekipažas vinguriuoja aukštyn žemyn, laikydamas kursą į pietus, į Saigoną (Hošiminą). Iš ten pardavę motorolerius planuojame skristi namo.

Stebiuosi, kad kelionė motoroleriu atima tiek daug energijos. Atrodo, nieko neveikiu, tik sėdžiu tarsi kokia dėlė prisisiurbusi savo vyrui prie nugaros. Na, dar dairausi į šalis. O jėgos senka...

Tiesa, po kelių dienų tokio važiavimo įsigudrinau ir aš nešti naudą mūsų penketuko bendruomenei – viena ranka filmuoju, kita išsitraukusi telefoną fotografuoju, o kartais, patogiai atsilošusi ant pririštų kuprinių, dar ir deginuosi… Vakar saulutė mane taip nubučiavo, kad apatinė lūpa ištino kaip dramblio, o nosis tapo panaši į Peru aukštikalnėse augančius violetinius kukurūzus, iš kurių gaminamas jų vietinis alus chacha.

Vaišės be atsikalbinėjimų

Saigoną ketiname pasiekti kasdien įveikdami po150–180 km (kartais, kad sutaupytume laiko, naudojamės naktiniu traukiniu). Mūsų kelyje pasitaikantys miestukai – visai neturistiniai. Daugumos gatves puošia skaisčiai raudoni transparantai su kažkokiais, reikia spėti, komunistiniais šūkiais, primenančiais mano tarybinę vaikystę: "Visa valdžia taryboms!"

Turbūt nereikia aiškinti, kad pokalbiai su vietiniais (spoksančiais į mus kaip į priešistorinius dinozaurus) vyksta gestų ir kūdikių kalba. Jei norime valgyti – rodome pirštuku į burnytę ir skaniai čepsime. Atėjo laikas ieškoti nakvynės – sudedame rankeles po skruostu ir užknarkiame... Smagiausia, kad visi viską supranta – nė "Google" vertėjo nereikia!

Šalia daugumos valgymo įstaigų – vieliniai gardai su triušiais, vištomis, balandžiais. Jei kas užsisako mėsytės – vištytės galva lekia vos ne prie akių – suprask, vištiena pas mus šviežia! O šiandien, dukrai užsimanius pas nykštukus (prie WC būdelės stovėjo didokas narvas su vištomis), ji savo ausimis girdėjo, kaip girgždėdamos atsidarė narvelio durys ir... čerkšt. Vargšas vaikas dar ilgai visiems pasakos, koks kraują stingdantis yra ant žemės dusliai šlumštelinčios vištos galvos garsas. Štai todėl renkamės no meat valgiaraštį. Tada kaskart gauname vis tos pačios ryžių makaronų sriubos. Pamėgome ir gardžius vietnamietiškus suktinukus su daržovėmis bei jūros gėrybėmis, tik, deja, jų mažų miestelių kavinaitėse būna retai.

Vietnamiečiai be galo svetingi. Sykį netyčia dalyvavome šeimyniniuose pietuose. Tuoj pristūmė mums kėdes, pripilstė sklidinas taureles ryžių degtinės ir nė nemanė pasiduoti, kai visi sutartinai ėmėme purtyti galvas ir vaizduoti sukamą vairą – suprask, žmogau, mums dar ilgai važiuoti reikės! Nepadėjo jokie atsikalbinėjimai. Teko išgerti iki dugno, o išgėrus spausti vaišingajam šeimininkui ranką – tokios tradicijos...

Didžiausia purvo vonia

Naktį praleidę trečiuose miegamojo traukinio aukštuose (žemųjų lovelių jau nebebuvo likę), atvykstame į turistais nugultą Fui Nia miestuką, esantį Fui Nia ir Ke Bang nacionaliniame parke. Miestelis garsėja savo įspūdingais urvais. Vieną iš jų – patį didžiausią Fui Nia  7 729 m. ilgio urvą, sudarytą iš keturiolikos erdvių, su 13, 969 m ilgio požemine upe, ruošiamės aplankyti ir mes.

Patekus į Didžiojo urvo vidų apima toks menkumas. Stebi, kaip žemės kirminėliai (turistai) linksminasi – t.y. fotografuojasi, bando užsikabaroti kuo aukščiau, kad nuotraukos būtų kuo įspūdingesnės. "Trip Advicer’io" keliautojų atsiliepimų suintriguoti nusprendžiame aplankyti ir dar vieną, Tamsųjį urvą (Dark Cave).

Iš pradžių žiūrime trumpą filmuką, po kurio mano drąsa aplankyti "Dark Cave" šiek tiek apmąžta. Mat paskutinis (balso už kadro) sakinys skamba maždaug taip: "Urve jūs susipažinsite su vietine flora bei fauna – t.y. uolų palubėse kabančiais šikšnosparniais, vorais, gyvatėmis, vandens žiurkėms ir pan."

Amunicijos gauname į valias. Karabinus – skrydžiui per Čajaus upę, gelbėjimosi liemenes, šalmus su prožektoriais. Kokius 400 m skrendame lynu, tada šokame į ledinį Čajaus vandenį ir plaukte pasiekiame Tamsiojo urvo prieigas. Įsijungiame prožektorius. Atsigręžus atgal tamsiuose urvo labirintuose šauniai atrodo mirksinčių lempelių jūra – tarsi kokiame "Foje" atsisveikinimo koncerte, dainuojant "Laužo šviesą".

Anot gido, "Dark Cave" pavadinimą urvas gavo dėl savo uolų tamsumo, kurios kartais atrodo net juodos. Urve nėra jokio dirbtinio apšvietimo. Vietomis čia taip siaura ir žema, kad nejučia į netrumpą visų savo baimių sąrašėlį dar spėju įrašyti ir klaustrofobijos pradmenis. Brendi iki pusės susmukęs į molėtą vandenį, o įaudrintas protas suka trumpametražius filmukus apie vandens gyvates, šmirinėjančias tau tarp kojų...

Kažkuris iš vedlių, kad būtų dar baisiau, paleidžia molio gniūžtę, kuri tykšteli tiesiai man prieš nosį. Purvo mūšis! Pasirodo, tai buvo ženklas pradėti murkdynes. Turistai minko vienas kitą klampiame moliname vandenyje tarsi apimti apokaliptinės pasaulio pabaigos agonijos, o paskui pagauti savotiškos ekstazės vėl keliasi, ir vėl klumpa gličioje molio pelkėje. Užsikabarojusi ant atokesnės uolos atbrailos laukiu nesulaukiu, kada gi pagaliau baigsis tas visuotinis beprotizmas!

Ačiū Dievui, grįžtame trumpesniu keliu. Kad nusipraustume jau gerai priskretusias prie kūno molio pilingo kaukes, šokame į upę. Paskui suvirstame į mūsų laukiančias baidares ir laimingai pasiekiame valčių prieplauką. Tai bent beprotiška dienelė!

Odė Sa Pos moterims

Akyse stovi Sa Pos aukštikalnėse matytų murzinų hmongių vaikučių siluetai. Nuo didžiausio, kokio šešerių, tempiančio sau ant kupros parištą dar visai pirštą čiulpiantį kūdikį, iki mažiausio – bet jau, matote, savarankiškai ant kojų pastovintį! Jų vaikystė kitokia nei mūsų vaikų.

Vos pamatę turistus mažieji apspinta glaudžiu ratu nepalikdami nė mažiausios vilties pasprukti. Turi pirkti jų mamų, močiučių nuostabiuosius rankdarbius, arba duoti saldainių, smulkių monetų. Informaciniai stendai turistams skelbia, kad duoti pinigėlių hmongių vaikams nerekomenduojama: nereikia pratinti mažųjų prie išmaldos.

Matau kiek ūgtelėjusias šios genties mergaites, kruopščiai siuvinėjančias mikroskopiniu kryželiu suvenyrus turistams. Užkalbina prancūziškai, siūlydamos įsigyti piniginių, servetėlių, knygų skirtukų, dėklų mobiliesiems telefonams. Reikia pasakyti, kad Sa Po moterys – tikros šaunuolės. Kinų invazijos laikais kalnietės nepasidavė tautinei asimiliacijai, išsaugojo originalią savo kalbą, papročius.

Vietname gali nufilmuoti daug kadrų, kurių superherojės moterys. Tarkim, mama vairuoja traktorių, o šalia jos sėdi vaikelis; mama pardavinėja turguje daržoves – o margos skaros lopšy saldžiai miega prie krūtinės parištas mažylis; mama dirba ryžių lauke, šalia žaidžia dukrelė... Mama vairuoja motorolerį, o tarp jos ir vairo du angelėliai noseles krapšto. Vienu metu ne juokais išsigąstu – kur dingo tėčiai?!

Netrukus turiu garbės susipažinti su vienu iš jų. Fui Nia miestelyje susidomėjusi nulydžiu akimis vyrą, išdidžiai nešantį namo kažkokią didžiulę spalvotą dėžę. Prasiveria durys – o jergutėliau! Jo laukia pulkelis linksmomis gimtadienio kepuraitėmis pasipuošusių vaikų. O dėžėje pūpso didžiulis tortas!

Norėtumėt atostogų kape?

Šiandien mūsų laukia 150 km ilgio kelionė į Hujė. Pasirenkame ne nuobodų greitkelį, bet kur kas vaizdingesnį maršrutą. Juo nubirbus vos pusšimtį kilometrų patenkame... į Pagodų karalystę (pagoda – daugiaaukštis, bokšto formos pastatas, kurio aukštus vieną nuo kito skiria išsikišę karnizai arba stogeliai, – aut. past.).

Hujė istorija siekia XVI amžių. Jau nuo tada Nguyen dinastijos imperatoriai šiame regione pradėjo statyti savo būstines – savotiškus pagodų miestus. Beje, tik 1993 m. UNESCO Hujė architektūrinius paminklus paskelbė pasaulio paveldu (tuo metu ilgą laiką, nuo 1975 iki 1990 m., šie religinės paskirties pastatai Hujė mieste buvo laikomi politiškai "neteisingais" ir traktuojami kaip feodalinės Nguyen dinastijos palikimas).

Pokalbiai su vietiniais (spoksančiais į mus kaip į priešistorinius dinozaurus) vyksta gestų ir kūdikių kalba. Jei norime valgyti – rodome pirštuku į burnytę ir skaniai čepsime.

Ngo Mon, Ngu Phung, Dien Thai Hoa... tai vartų, rūmų, šventyklų ir kitų imperatoriškojo komplekso pastatų pavadinimai. Įspūdingo dydžio kapavietės su tvenkiniais, šventyklomis, skulptūromis atima žadą. Sužinome, kad Vietnamo valdovai, vos apšilę kojas soste, jau imdavo ieškotis (padedami pulko patarėjų) sau tinkamos vietos amžinajam poilsiui. Ją pasirinkdavo pagal charakterį, pomėgius ir imdavo ten ręsti įspūdingus pagodų statinius, kuriuos – jau pabaigtus – iš pradžių paversdavo savo vasaros atostogų rezidencijomis. Čia leisdavo laiką su visa karališka svita – eunuchais tarnais, teisėta žmona, šimtais sugulovių. Kaip jums tokios atostogos – būsimoje amžinojo poilsio vietoje?! Šalia valdovo pagrindinio kapo būtinai statydavo ir šventyklą – didžiausią ir gražiausią pagodą!

Kai nusibosta žiūrėti į viena už kitą gražesnes pro šalį skriejančias imperatoriškąsias kapavietes, imu fotografuoti pakeliui sutiktus motociklus. Ohoho... kokie jie apsikrovę! Niekaip negalime suprasti, kokiu stebuklingu būdu vietiniai įsigudrina vežti ir nepamesti tų didžiagabaričių krovinių – narvų su paukščiais, stirtų su kiaušinių padėklais, ištisų bokštų su namų apyvokos daiktais, o prie viso to – dar ir vaikų, žmonų...

Įdomiausia, kad viskas telpa ant vieno vienintelio nediduko motorolerio! Stebiuosi jį vairuojančių moterų apranga. Lauke karšta kaip orkaitėje, o vairuotoja, rodos, žaidžia su saule slėpynių. Apranga kruopščiai suderinta – nuo veido kaukės iki tokios pat spalvos medžiaginių pirštinių, puikiai derančių prie pižamą primenančio margos medvilnės kostiumo! Vietnamiečiai vertina baltą, saulės spindulių nepaveiktą odą. Tuo metu mūsiškė nuo kaitrios vietnamietiškos saulės jau prasčiokiškai įrudusi ir nusilupusi šimtus kartų.

Kostiumas – per dieną

Paskutinis mūsų kelionės punktas – miestelis Hoi An, kurio Senamiestis (kaip ir Hujė pagodų karalystė) įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Vis tik mums labiau rūpi reklaminė – kostiumas per vieną dieną! – Hoi An miestelio pusė.

Išėję pasivaikščioti po senamiestį tik ir girdime: "Madam, ką jums pasiūti?" Gal ir susigundyčiau kokiu smulkių gėlyčių rašto satinu, bet modeliai, puošiantys į tokių parduotuvėlių-siuvyklų priekį išrikiuotus manekenus, įkvėpimo nekelia…

Kadangi turistinio garderobo atnaujinimu niekas nesusigundo, imamės kur kas svarbesnės operacijos – motorolerių pardavimo. Tai reiškia, kad žali turistai savo dviejų savaičių "pasispardymą" Pietų Vietname jau baigia.

Truputėlį apmaudu, kad pritrūksta laiko pasiektį patį piečiausią jo tašką Hošiminą, įsikūrusį prie Saigono upės. Atsisveikinimui renkamės tradicinius suvenyrus – ryškiaspalvius bambukinius indukus, tikrų perlų apyrankes (savo draugėms daviau priesaiką be perlų negrįžti), vietnamietiškos kavos, šilkinių skarelių ir žaliojo nefrito papuošalų – jais žaižaruoja visos vietinės juvelyrikos parduotuvės.

Toliau seka atsisveikinimo vakarienė (juokaujame – už paskutinį milijoną dongų) ir... spalvotų žibintų paleidimo į upę ceremonija. Atliekame ją tik mintyse, nes prie viešbučio jau laukia taksi. Sudie šaliai, kur kiekvienas turistas gali pasijusti tikru milijonieriumi. Sudie šaliai, kur eismas toks chaotiškai organiškas tarsi kokiame iš aukščiau sustyguotame žmonių skruzdėlyne. Sudie šaliai, kurioje pasijunti tarsi Guliveris Luliputijoje (jos gyventojai tokie žemaūgiai ir smulkučiai). Sudie šaliai, kurioje gyvenimas vyksta čia ir dabar ne protingų žmonių knygose, o tiesiog gatvėje; kur dabartis ir praeitis protėvių dvasių pavidalu sąveikauja taip gyvai, kaip natūraliai į vietnamiečių namų landšaftą įsilieja spalvingos dvasių namų koplytėlės... Iki pasimatymo, Hošimine. Mes dar grįšime…