"Negi be darbo sėdėsi?!" – aiškina kūrybos energija kibirkščiuojanti Svetlana, kurios "Swarovski" kristalais žėrinčiais auskarais, segėmis, pakabukais mielai puošiasi ne tik lietuvės, bet ir kaimyninės Latvijos pramogų pasaulio žvaigždės.

Paslaptingas akmenų pasaulis

Jau mokykloje Svetlanos darbai nelikdavo nepastebėti. Technologijų mokytoja vis pagirdavo, parodydavo kitiems, taip kaskart iš naujo  užvesdama kūrybinį mergaitės varikliuką. Paauglystėje išmokusi siūti ir megzti Svetlana žinias iškart panaudojo praktiškai: tai kokiomis įspūdingomis sagomis seną drabužį papuoš ar vąšeliu nertomis detalėmis atnaujins, tai karoliukų prisiuvinės ir klasės drauges nustebins.

O papuošalus gaminti pradėjo vėliau. "Kartą prieš Valentino dieną sumaniau sukurti vyrui kaklo papuošalą. Prisipirkau pusbrangių akmenėlių ir kažką suvėriau (juokiasi). Tuo metu buvo labai madinga verti karoliukus. Juos vėrė, kas netingėjo, o nešiojo tiek vyrai, tiek ir moterys", – kapstosi prisiminimų darželyje Svetlana ir džiaugiasi, kad Artūrui taip patiko jos dovana, kad išsyk padėjo į stalčių savo auksinę grandinę.

"Pagal horoskopą jam labiausiai tiko ametistas, bet tas akmuo man pasirodė nelabai gražus, tad savo nuožiūra padariau jam pakabuką su Tigro akimi. Pasiskaičiau, kad šis akmuo saugo nuo neigiamų energijų, išorės pavojų, suartina partnerius, padeda koncentruoti valią, suteikia aštrumo protui. Jo jėgą Artūras išsyk pajuto, todėl mano dovanos niekuomet nebenusiėmė", – prisimena sėkmingą karoliukų vėrimo pradžią Svetlana.

O labiausiai įvertinta pasijuto, kai vyro draugams bematant tokių pačių prireikė. Teko darbštuolei nusipirkti natūralių akmenėlių ir suverti dar daugiau karolių.

Kad būtų įdomiau, ėmė domėtis ir akmenų reikšmėmis – kuris akmuo kokiam žmogui labiausiai tinka pagal jo Zodiako ženklą, charakterio savybes. Taip įniko į slėpiningo akmenų pasaulio charakteristikas, kad netrukus visi vyro draugai gavo specialiai jiems suvertus karolius pagal kiekvieno Zodiako ženklą. "Net panaudotų akmenų aprašus pridėjau", – prisimena jau seną įvykį Svetlana, tuomet nė nenumaniusi, kad laisvalaikio užsiėmimas išsirutulios į kasdienę kūrybinę veiklą.

Mergaites saugo agatas

Vėliau Svetlana su džiaugsmu ėmėsi puošti anūkėlę Paulą, Artūro dukros iš pirmosios santuokos mergaitę, ir judviejų dukrą Atėnę. Joms parinko agatą, kuris nuo seno žinomas kaip labai stiprus apsaugos akmuo, todėl dažnai naudojamas gaminant talismanus.

Jei studijų metais kas nors man būtų pasakęs, kad suaugusi sėdėsiu prie stalo po 4–5 valandas ir siuvinėsiu, tikrai būčiau pirštu pasukiojusi ties smilkiniu.

Pasak papuošalų kūrėjos, agatas apsaugo nuo neigiamų energijų ir išorės reiškinių, ypač tinka kelionėse. Ir svarbiausia – sukuria itin stiprią apsaugą būtent vaikams, pagerina jų ištvermę, tinka varžybų metu.

"Atėnė jau daug metų lanko lengvąją atletiką, daugiakovę, tad per varžybas toks talismanas jai labai reikalingas, net jei pati tuo ir nelabai tiki", – juokiasi ne tik papuošalų grožį, bet ir jų paskirtį iš anksto apgalvojanti mama.

Kai keliaudama po parodas, mados renginius Svetlana pamatė, kad labai daug moterų pradėjo verti panašius vėrinius iš natūralių akmenų, jai pasidarė nebeįdomu. Perėjo prie sudėtingesnio papuošalų kūrimo etapo – siuvinėjimo.

"Esu truputį šarka, mėgstu viską, kas blizga, todėl susidomėjau įvairiaspalviais ir įvairiaformiais "Swarovski" kristalais. Jie išsyk užbūrė ir jau nebepaleido. Tarsi kažkokia nenusakoma jėga mane prie jų traukė", – atvirauja Svetlana, niekada nekopijavusi kitų menininkių papuošalų, o nuo pirmųjų bandymų ieškojusi savo braižo.

Ypatingas siuvinėjimas vąšeliu

Svetlana džiaugiasi, kad per karantiną atsirado daugiau laiko ir galimybių nerti į kūrybinius ieškojimus ir nuotolinius mokymus. Rezultatas – naujas papuošalų kūrimo būdas siuvinėjant Liunevilio vąšeliu. Išklausė kursą teorinių ir praktinių mokymų, kuriuos nuotoliniu būdu vedė lektorė iš Maskvos Polina Kuznecova.

Netikėta: Liunevilio siuvinėjimas tinka ne tik papuošalams gaminti, bet ir pabodusiems aksesuarams atnaujinti.

"Visą mėnesį drauge su kitomis moterimis mokėmės, darėme namų darbus, o galiausiai turėjome pačios sukurti po papuošalą, – pasakoja apie naująją patirtį Svetlana, pasijutusi taip, tarsi ir vėl būtų sėdusi į mokyklinį suolą. – Siuvinėjimas Liunevilio vąšeliu man buvo nauja technika. O tokį vardą ji gavo nuo Liunevilio miesto, esančio rytinėje Prancūzijos dalyje, pavadinimo."

Šis kraštas nuo seno garsėja ir originalia siuvinėjimo technologija, kai karoliukų ir blizgių žvynelių raštas prie audinio tvirtinamas specialiu Liunevilio vąšeliu. 2019 m. tokia drabužių puošimo technologija net buvo įtraukta į Prancūzijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Pamokos – be galo brangios

Svetlana pasakoja, kad, siuvinėjant Liunevilio vąšeliu, audinys ištempiamas ant specialaus tvirto rėmo ir siuvinėjamas iš blogosios pusės. Dėl šios priežasties galima naudoti ir perregimus šilkinius audinius, tiulį, organzą. Siuvinėti galima siūlais, suvertais kristalais, žvyneliais ar karoliukais.

Ši technika – daugybę amžių dvaruose, vienuolynuose kaupta šio amato auksarankių siuvinėjimo aukso, šilko siūlais, perlais ir brangakmeniais patirtis. 1992 m. François Lesage'as Paryžiuje įkūrė aukštąją mokyklą "Ecole Lesage", kad visas iš praėjusių amžių surinktas unikalaus siuvinėjimo paslaptis, raštų lobynus padarytų prieinamus ir to norinčioms išmokti moterims. Todėl Liunevilio siuvinėjimas kartais dar vadinamas Lesažo siuvinėjimu.

Būtent F.Lesage'o dėka ši siuvinėjimo technika atgijo garsių užsienio mados dizainerių darbuose. Štai kodėl siuvinėjimo kursas (30 akademinių valandų) kainuoja beveik 1,5 tūkst. eurų. Ir tai tik vienas iš aštuonių šios mokyklos siūlomų meistriškumo kėlimo žingsnelių.

Svetlana jau seniai buvo parsisiuntusi specialų Liunevilio vąšelį iš užsienio ir vis laukė progos išmokti juo naudotis. Anot kūrėjos, pritaikyti šią siuvinėjimo techniką galima daug kur – tiek kuriant išskirtinius papuošalus, tiek ir naudojant ją audiniams ir drabužiams puošti.

Moteris juokauja, kad anksčiau rankdarbių reikmenų parduotuvėse pirkdavo tik kristalus ir natūralius akmenis, o dabar jau reikia visko: ir žvynelių, ir kristalų, ir šilkinių juostelių, ir įvairiaspalvių siūlų, čekiškų smulkių karoliukų, šilko, organzos; dar – nerūdijančio plieno, sidabrinių, paauksuotų detalių, perlų, plunksnų ir t.t.

"Viską kuo puikiausiai išmokau, žinios jau sudygo mano galvoje, tik tam, kad duotų gražių vaisių, dar reikia, kaip sakoma, gerai atmušti rankelę ir praktikuotis, praktikuotis", – aiškina jau ilgus metus papuošalus kurianti S.Šliževičienė, kurios specialybė nieko bendro su menais ir rankdarbiais neturi.

Pamėgo ledines maudynes

"Esu kūno kultūros mokytoja, trenerė. Šią specialybę pasirinkau dėl to, kad jau nuo mažens negalėjau nustygti vienoje vietoje. Jei studijų metais kas nors man būtų pasakęs, kad suaugusi sėdėsiu prie stalo po 4–5 valandas ir siuvinėsiu, tikrai būčiau pirštu pasukiojusi ties smilkiniu", – nusikvatoja sportiško sudėjimo moteris, jau daugybę metų drauge su vyru Artūru rytais bėgiojanti krosiukus miške netoli jų namų.

O šią žiemą dar ir maudynes lediniame Lampėdžių karjero vandenyje pamėgo. "Kadangi mano vyras – taip pat buvęs sportininkas, tai dabar mes abu į tą rytinį prasibėgimą žiūrime kaip į kasdienį darbą. Kol dar nebuvo paskelbtas karantinas, dukrą nuveždavome į mokyklą, o patys – į mišką bėgioti. Kai tik prasidėjo pirmasis karantinas, mes dar labiau ėmėme grūdinti savo organizmus, dar aktyviau sportuoti ir lįsti į šaltą vandenį. Žodžiu, patys pirmieji save paskiepijome ledine vakcina", – šmaikštauja sportiška moteris.

Pasak visą žiemą sveikuoliškai gyvenusios Svetlanos, po krosiuko jiedu su vyru palikdavo šalia karjero automobilį įjungtu varikliu, kad sėdynės pašiltų, o paskui šokdavo į eketę. Po minutės kitos bėgdavo atgal į mašiną ir – namo gerti karštos arbatos. Rytais prie Lampėdžių karjero sutikdavo labai daug jaunų žmonių (ypač merginų), darančių tą patį.

"O įdomiausia, kad tos išmaniosios merginos sugebėdavo besiturkšdamos eketėje dar ir nuotoliniuose užsiėmimuose dalyvauti. Pati mačiau, kaip viena moteris pasistatė prie eketės telefoną ir besimaudydama bendravo su kitais", – kvatojasi linksmuolė, prie Lampėdžių karjero eketės susipažinusi ir su vienu "ruoniu", kasdien išbūdavusiu lediniame vandenyje net 8 minutes.

Sportas – kūrybos varikliukas

Paklausta, kas yra jos pagrindinis kūrybos varikliukas, Svetlana susimąsto. "Krosas, mankšta, maudynės. Iš ryto stipriai judu, kad paskui galėčiau daugybę valandų sėdėti ir siuvinėti prie stalo", – sako ji, vos paėmusi adatą, vąšelį į rankas, kaipmat prarandanti laiko nuovoką, todėl negalinti tiksliai pasakyti, kiek valandų kūrė vieną ar kitą papuošalą.

Moterys kartais nori dviejų nesuderinamų dalykų: kad auskarai būtų masyvūs, atrodytų prabangiai ir kartu kad nesvertų ausies.

Ją domina ne tik papuošalai, bet ir visi namų ūkio darbai, jei tik nuo jų... padvelkia kūryba. Išklausiusi baldų restauravimo ir dekupažo technikos pradžiamokslį, Svetlana nusprendė žinias pritaikyti praktiškai ir atnaujinti savo miegamojo baldus.

"Man jie buvo per tamsūs... Tačiau žinojau, kad vyras tikrai nesutiks jų keisti, tad nutariau mažumėlę pagudrauti ir, Artūrui kelioms dienoms išvykus, juos perdažyti. Rezultatas pranoko visus lūkesčius, o grįžęs vyras, vos juos pamatęs, paklausė, ar negalėčiau ta pačia technika restauruoti ir miegamojo durų, dar karnizų. Jam labai patiko", – džiaugiasi visų galų meistrė, kartais vos spėjanti suktis.

Svetlana pasakoja, kad šiuo metu visos sportinės jos, kaip mamos, viltys siejamos su dukra Atėne, kuriai puikiai sekasi treniruotis daugiakovę pas trenerę Indrę Jakubaitytę. Dvyliktokė savo ateitį sieja su sportu ir ketina studijuoti Amerikoje. Baltijos šalių daugiakovių čempionate, vykusiame prieš dvejus metus, Atėnė Šliževičiūtė tapo Lietuvos penkiolikmečių ir šešiolikmečių rekordininke.

Šiuo metu jai teliko gerai išlaikyti abitūros egzaminus ir gauti puikius tarptautinio anglų kalbos egzamino SAT įvertinimus.

Skirtingos: papuošalų kūrėja mėgsta ryškias spalvas, bet kitoms moterims labiau patinka šampaninių, juodų, pilkų kristalų deriniai.

Dirbtuvėlės automobilyje

Dukros sportas tam tikra prasme padėjo ir naujam Svetlanos pomėgiui.

"Tada, kai pradėjau vežioti dukrą į lengvosios atletikos maniežą,  turėjome kemperį. Kadangi gyvenome prie "Megos", į namus grįžti buvo per toli. Tad atsilenkdavau autobusiuko sėdynes, pasidarydavau kavutės ir jausdavausi kaip namie. Tuo metu jau buvau pamišusi dėl papuošalų, tad mintis – o kodėl gi nepradėjus jų daryti tiesiog čia, kemperyje? – man visai patiko. Tokioje keistoje vietoje ir įkvėpimas visai kitoks ateidavo..." – užkrečiančiu juoku nusikvatoja Svetlana, sakanti, kad namuose atsidėti vien kūrybai dažnai trukdo buitis: tą paduok, aną padaryk; pusryčius, pietus paruošk ir pan.

"O šis darbas reikalauja ypatingo susikaupimo. Negali vieną kristalą prisiuvusi bėgti dirbti kitų dalykų", – aiškina papuošalų kūrėja, kuriai atsakingiausia pareiga – pagaminti du vienodus auskarus.

"Moterys kartais nori dviejų nesuderinamų dalykų: kad auskarai būtų masyvūs, atrodytų prabangiai ir kartu kad nesvertų ausies. Dar kad pasižymėtų tobula simetrija... Todėl tenka išsyk gaminti juos abu, nes jei bandysi po vieną, niekada nepasieksi visiškai vienodo rezultato", – paaiškina Svetlana.

Didžiausias kritikas – vyras

Svarbiausias S.Šliževičienės kuriamų papuošalų vertintojas yra jos vyras, iš kurio retai kada sulaukia 100 balų įvertinimo.

"Artūras pasiima didinimo stiklą ir ieško mažiausių mano klaidelių, o labiausiai nervinasi dėl to, kad, pagaminusi papuošalą, išsyk jo nenublizginu. Jis sako, kad "Swarovski" kristalai turi spindėti. O juk dirbant apsičiupinėja", – aiškina auksarankė, be galo dėkinga dukrai, kuri įvertina mamos darbus besąlygiškai ir niekada neieško juose klaidų. O neretai ir pati prašo sukurti ką nors, tik jau gerokai paprastesnio, savo draugių šventėms.

"Šįmet visas Atėnės drauges apdovanojome kristalais išsiuvinėtomis kaukytėmis", – prisipažįsta mama, pati taip pat mėgstanti puoštis savo kūrybos papuošalais. Tik, skirtingai nei jos gerbėjos, labiau vertinančios klasikinius spalvų derinius (šampaninę, juodą, baltą), ji renkasi ryškius spalvų sąskambius – turkio mėlyną, smaragdo žalią. Ji, kaip ir naujai šį pavasarį atrasta alyvinė, dominuoja ir ant kryžiaus formų medalionų, išsiuvinėtų Liunevilio technika.

Papuošalus pamėgo latvės

Svetlana džiaugiasi, kad jos papuošalus labai pamėgo garsi latvių atlikėja Samanta Polakova, labiau žinoma slapyvardžiu Samanta Tina. Šiais metais ji pagaliau atstovaus Latvijai tarptautiniame "Eurovizijos" dainų konkurse. Svetlana šmaikštauja, kad Samanta Tina bandys pakerėti "Eurovizijos" sceną ne tik nauja savo daina, bet galbūt ir jos kurtais papuošalais.

Dar viena Svetlanos darbų gerbėja, susiradusi ją pati, yra ne mažiau žinoma latvių dainininkė Jana Klavina, sėkmingai startavusi Rusijos TV laidoje "Visi drauge" ir tapusi jos antrojo sezono nugalėtoja. Jana susirado S.Šliževičienę per feisbuką ir paprašė paskolinti papuošalų, kol filmuosis. Svetlana nusprendė ne tik paskolinti, bet ir sukurti jai vardinius auskarus, kuriais Jana dažnai segi per šios laidos filmavimus, nes yra komisijos narė.