Tokių darbo kabinetų, kokiame šeimininkauja Gargždų kino teatro "Minija" administratorius Jonas Mikutis, šiandien reta.

Kukli gargždiškio darbinė aplinka ne vien baldais ar kitomis interjero detalėmis tarsi laiko mašina nukelia į metą, kai ir žirnelių skardinė būdavo deficitas.

Perka už savus piningus

J.Mikučio "valdose" akys bemat užkliūva už neregėtų eksponatų. Prieš keletą metų vyras po kruopelytę ėmė rinkti anksčiau naudotą kino techniką bei kitus senuosius su kinu susijusius atributus, daugiausia menančius sovietmečio laikus.

Tiesa, nemaža dalis kino aistruolio kolekcijos iškeliavo į Klaipėdos kino centrą "Cinamon", kur demonstruojama neseniai įkurtame muziejuje.

J.Mikutis vargiai suskaičiuotų, kiek kino istorija tapusių daiktų sudaro jo asmeninę kolekciją.

Projektoriai, stiprintuvai, filmavimo kameros, fotoaparatai, įvairūs skaičiuotuvai, kino juostos, istorinės nuotraukos bei kitokie eksponatai. Kai kuriuos jų jau galima laikyti antikvarinėmis vertybėmis.

Kaip kas veikia, apie kiekvieno daikto istoriją gargždiškis galėtų pasakoti be perstojo. Vyras kuklinosi, kad tai, kuo jis dega, yra tiesiog jo darbas.

Tačiau savo kolekciją J.Mikutis gausina iš asmeninių lėšų. Įdomių senienų gargždiškis dairosi turguose, sendaikčių parduotuvėse, kai kuriuos daiktus jam dovanoja ar už simbolinę kainą parduoda bičiuliai, pažįstami.

Prizams – kondensuotas pienas

Sovietmečiu, rengdamas kino viktorinas kaimo vietovėse, kuriose rodydavo filmus, J.Mikutis prizams negailėdavo ledų, deficitinio kondensuoto pieno ar kitų malonių mažmožių.

"Nebūdavo taip, kad nuvažiuoji tik kiną parodyti, prigalvodavau visokių atrakcijų. Su žiūrovais reikia dirbti", – tokia tiesa dar anuomet vadovavosi gargždiškis.

Be abejo, per ilgametę J.Mikučio darbo praktiką nestigo įvairių kurioziškų atsitikimų. Kurį laiką kino mechaniku kaimuose dirbęs vyras patikino, jog "žemyn galva" juostos nėra tekę paleisti, tačiau pripažino, jog smulkesnių techninių nesklandumų būta.

Vyras vis dar su šypsena prisimena vieną nutikimą, kai prieš daugelį metų su kolega demonstravo filmą Maciuičių kaime. J.Mikutis "bilietavo", sėdėjo salėje, o bičiulis rodė filmą.

"Staiga vaizdas nutrūko, užsidegė šviesa. Bet nieko, žmonės ramūs, šnekučiuojasi. Po kelių sekundžių vėl pradėjus rodyti filmą, žiūrovai pradėjo švilpti, šaukti. Pasirodo, žmonės supyko, kad jiems nebuvo leista pasikalbėti. Jie būdavo pripratę, kad tokie pertrūkiai tęsiasi ilgiau. Juk kaimuose filmus dažniausiai rodydavo mėgėjai, o profesionalai tokį nesklandumą sutvarko per keletą sekundžių. Taigi buvome nušvilpti už profesionalų darbą", – juokėsi pašnekovas.

Laiko kino teatro pamatus

Paklaustas, ar nesulaukia priekaištų iš žmonos, jog uždirbtus pinigus ir vėl "investuoja" į darbą, vyras po pauzės su šypsena diplomatiškai išsisuka: "Juk ne šiaip kokiuose klubuose ar žaidimams tie pinigai išleidžiami".

J.Mikutis Gargžduose nepailsdamas organizuoja įvairius kino renginius, konkursus, mokyklinukams skirtiems filmams reklamuoti gamina skrajutes, plakatus, kuriuos platina mokyklose.

Pašnekovas šypteli, jog jei išplatinus per tūkstantį skrajučių į kiną ateina 200–300 žiūrovų – jau šaunu.

"Tai, ką aš darau, savotiškai ir darbo išlaikymas. Per tą laiką, kai čia dirbu, "Miniją" buvo norima privatizuoti, išnuomoti, pažiūrėkite, ar kur aplinkui bėra tokių kino teatrų?" – retoriškai klausė J.Mikutis.

Vyras prisiminė, kad 1995-aisiais po trumpos pertraukos sugrįžo į visai merdintį kino teatrą, žiūrovų buvo katastrofiškai sumažėję. Tačiau ilgainiui, kai didįjį ekraną pasiekė garsusis "Titanikas", kiti kasiniai Holivudo filmai, spalvingos animacinės juostos šeimai, reikalai pamažu ėmė taisytis.

Už bilietą – 4 litai

Pašnekovas šypteli, jog, daugelio akimis, Gargždų kino teatras – mažai kuo pasikeitęs dar nesenos mūsų istorijos reliktas.

Bilietai į "Minijoje" rodomus filmus kainuoja vos keturis litus. Tačiau J.Mikutis pripažino, jog žiūrovai nelepinami tokiu komfortu kaip šiuolaikiniuose kino teatruose. Vietoje stereo- čia vis dar veikia monogarso sistema, o filmai atkeliauja gerokai vėliau nei į didžiuosius miestus.

"Nors ir esame biudžetininkai, vienam žiūrovui filmo nerodome, vis dėlto tai nepigiai kainuoja. O jei būtų moderni salė, geras garsas, bilietai nori nenori būtų brangesni", – įsitikinęs pašnekovas.

Apie gargždiškį drąsiai būtų galima pasakyti, jog jis pats užaugo kino teatre.

"Gyvenome šalia "Minijos". Bet man vaikystėje labiau patikdavo ne kiną žiūrėti, o smalsauti, kas yra filmų tikrinimo sandėlyje. Buvau susidraugavęs su darbuotojais, taip čia pusiau ir užaugau. Tai, ką mačiau aš, noriu parodyti ir vaikams. Juk anksčiau niekas neprileisdavo prie projektorių, neįleisdavo į aparatinę. Dabar tai įdomu pamatyti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams", – tvirtino pašnekovas.

Rūpi ne tik praeitis

Pasak J.Mikučio, jauni žmonės nebeįsivaizduoja, kad dar ir šiandien kinas rodomas iš juostų. Pašnekovas šypsojosi neretai sulaukiąs nuostabos, kad kino teatre nenaudojami DVD diskai.

Anot pašnekovo, klaidinga manyti, kad jam terūpi praeitis – Kauno politechnikos institute mašinų gamybos ir technologijos specialybę baigęs vyras domisi ir šiuolaikinėmis technologijomis.

"Tačiau man labai svarbu parodyti žmonėms, kokia technika anksčiau būdavo naudojama kine, kad ji nebūtų užmiršta. Tai daiktai, kurių daugiau nebebus, tai mūsų istorija. Seniau žmonės įdėdavo daug išmanymo, energijos ir įgūdžių, kad sukurtų vaizdą, kiną, o dabar pasiimi telefoną ir filmuoji. Galbūt greitai mes nebemokėsime atmintinai sudėti 20 su 24 – juk tam paprasčiau panaudoti skaičiavimo mašinėlę", – nūdienos realijas įvardijo pašnekovas.