Ar galima dviračiu kasdien įveikti daugiau nei šimtą kilometrų? Ar yra žmonių, kurie laisvalaikiu konstruoja velomobilius? Kuo pavasarį važinėja įžymybės: limuzinais ar dviračiais?

Vieni dviračių entuziastai kasdien įveikia šimtus kilo metrų, kiti dirbtuvėse konstruodami velomobilius krapštosi po keliasdešimt parų

Šešta valanda ryto. Klaipėdos sveikatingumo centro gydytojas Pranas Pocius lipa iš lovos. Išgeria vandens, užkanda ir sėda ant dviračio. Laukia ilgas kelias: vyras vyks į pajūrį, pirmyn ir atgal – 150 km. „Nuo Rietavo važiuosiu į Palangą, išsimaudysiu jūroje, kiek pailsėsiu ir grįšiu atgal“, – užsispyręs žemaitis kiekvieną pavasarį taip pasitikrina savo formą.
O Rimantas Martinkėnas balandį aiškinasi, ar per žiemą neprarado konstruktoriaus įgūdžių. Atšilus orams jis sulaukia vis daugiau užsakymų pagaminti velomobilį. Toks R.Martinkėno pomėgis gerokai papildo ir piniginę.
„Pirmą velomobilį sukonstravau prieš 22 metus. Tada ir supratau, kad jis gerokai pranašesnis už paprastą dviratį. Važiuodamas atsiremiu į atlošą, atsipalaiduoju, minu pedalus ir dairausi aplinkui“, – 46-erių technikos mėgėjas sako savo sukonstruota transporto priemone numynęs ne vieną tūkstantį kilometrų.

Autobusą iškeitė į dviratį

P.Pocius trylika metų dažniau sėda ant dviračio, nei lipa į autobusą. „Kasdien nuvažiuoju apie 120 km“, – pasakojo Viliogirių kaime, netoli Rietavo, gyvenantis gydytojas. Į darbą Klaipėdos sveikatingumo centre jis nuvažiuoja per tris valandas.
Ar kelionėje prireikia ištvermės? Dviratininkas davė vieną patarimą: įveikti tokį atstumą pavyks, jei gersite nemažai vandens. „Pasiimkite tris litrus vandens ir pasirenkite kelionei“, – pamokė patyręs dviratininkas, kasdien apsirengiantis medvilninę aprangą, apsiaunantis patogią avalynę.
Kitas gydytojo pamėgtas maršrutas – Klaipėda–Palanga: „Jei geras oras, su bičiuliais iki pajūrio numiname tris kartus per savaitę.“ Klaipėdietis džiaugiasi, kad turi bendraminčių.

Sveikuolis įsitikinęs: pajūrio oras – tikra atgaiva kūnui, todėl retai važinėja miesto gatvėmis. „Domiuosi energetika. Žinau, kad Giruliuose teigiama atmosfera“, – atviravo medikas, Klaipėdos priemiesčio pušynuose važinėjantis ir sutemus.
Mindamas pedalus jis įveikia įtampą, atsipalaiduoja. Bet žino ir kitų būdų pailsėti: tai mankšta, jogos pratimai, maudynės šaltoje jūroje.

Pats ir remontuoja

Dviratis laiko ilgiau nei automobilis. Žemaitis savąjį lygina su Antonio Stradivari smuiku – jis surinktas iš kokybiškų detalių ir yra patvarus. „Juo galiu pasikliauti, – nusišypsojo vyras. – Nors kartą sėdėjau ant 10 tūkst. eurų kainuojančio dviračio. Jis sveria apie 5 kg. Svajoju apie tokį.“
Minti pedalus P.Pocius ragina ir savo 25-erių sūnų. „Jis gyvena Vilniuje ir daug laiko sugaišta spūstyse. Sakau, sėsk ant dviračio. Sutaupysi ir laiko, ir sveikatos“, – kalbėjo medikas, prieš kelias savaites sūnui padovanojęs naują dviratį.
Naujas dviratis laikys ilgai. Bet jei suges, tėvas galės padėti. Jis moka elgtis su veržliarakčiais. „Galiu pataisyti bet kokią detalę. Dažniausiai praduriu padangą. Kartais gumą sugadina šakos ar akmenys. Būna, sutrupa guoliai. Bet po sėdyne turiu visą remontui reikalingą įrangą – atsarginę padangą, raktų, veržlių, pompą“, – vardijo P.Pocius.

Konstruktorius mokosi iš klaidų

Nėra tikslios statistikos, kiek Lietuvos keliais važinėja velomobilių, tačiau tikrai ne mažiau nei trisdešimt. Tiek sukonstravo R.Martinkėnas.
Idėja, brėžinys, medžiagos, detalių dažymas – konstruktorius atmintinai žino velomobilio konstravimo eigą. Jis pats braižo ir sudėtingus brėžinius. „Pagrindinis mano mokytojas – Vytautas Dovydėnas. Iš jo išgirdau ne vieną naudingą patarimą. Juk tuo metu interneto nebuvo“, – pradžią prisiminė R.Martinkėnas.
Besimokydamas vyras ne vieną projektą sugadino. „Dar dabar garaže voliojasi konstrukcijos ir niekam nereikalingos detalės“, – velomobilių meistras mokosi iš savo klaidų. Nors parduotuvės dabar lūžta nuo detalių, kai kurių tenka ieškoti ne tik Lietuvoje. Kitas pasigamina pats. Jis triūsia mėnesį ir daugiau, kol į kiemą išrieda nauja transporto priemonė.
Sandėlininku ir vairuotoju dirbantis R.Martinkėnas dirbtuvėse užsidaro vis rečiau. Tačiau ne todėl, kad mažėja paklausa. „Tai sunkus ir kruopštumo reikalaujantis darbas“, – paaiškino jis.

Velomobiliai gavo vardus

Uodas, Boružė, Žiogas – tai R.Martinkėno sukonstruotų velomobilių pavadinimai. Jo gaminiais džiaugiasi ne tik Dviračių muziejaus lankytojai.
„Prieš trejus metus kreipėsi nevaikštantis vyras. Jis negalėjo naudotis ir invalido vežimėliu. Traumą išgyvenęs jaunuolis iki šiol naudojasi velomobiliu ir negali atsidžiaugti“, – kalbėjo konstruktorius mėgėjas.
Patyręs keliautojas velomobiliu kasmet stengiasi nuvažiuoti ne mažiau nei 3 tūkst. km. Tačiau žmona visada lieka namie. „Ji negali priprasti prie smalsių žvilgsnių gatvėje“, – paaiškino prie dėmesio pratęs vyras.
Į darbą vyras velomobiliu nevažiuoja – nėra kur palikti. Be to, Lietuvos keliais nepatogu manevruoti.