– Interneto svetainėje prisistatote kaip aktorius, režisierius, performansų ir kitokių meninių-kultūrinių įvykių kūrėjas. Galbūt skaitytojas, pirmą kartą girdintis jūsų pavardę, pamatęs naujausius jūsų darbus maloniai nustebs: „Atrodo, aš jį kažkur mačiau.“

– Daugiausia dirbu teatre ir pats save vadinu teatro kūrėju. Su kolegomis esame įkūrę teatrą „Tolyn Gilyn“, kur šiuo metu ir darbuojuosi kaip režisierius, o kine ir serialuose – kaip aktorius.

Naujausi mano darbai, kuriuos galėjo matyti žiūrovai? Iš kino filmų – Lauryno Bareišos filmas „Sesės“, kur atlikau mišrių kovos menų kovotojo vaidmenį. Dar – „Poetas“, „Išgyventi vasarą“. Naujausias mano režisuotas spektaklis – „Cafe existans“, o iš serialų – kriminalinė drama „Gaujų karai. Tulpių gatvė“ ir netrukus pasirodysiantis humoro serialas „Į sveikatą!“

Jei atvirai, lietuviški serialai man dar naujiena, nes iki tol daugiausia vaidinau užsieniečių serialuose. Vienas iš jų – lietuvių žiūrovų didelio susidomėjimo sulaukęs HBO ir Sky UK televizijų sukurtas mini serialas „Černobylis“.

– Kur jaučiatės patogiausiai – kine, seriale, teatro scenoje? Kokiame amplua – aktoriaus ar režisieriaus?

– Man svarbiausia, su kokiais žmonėmis tenka dirbti. Nesvarbu, kur – teatre, seriale ar kine. Jei gera kompanija, tai ir atsakomybės, kad ir kokios būtų – vieno mažyčio vaidmens ar viso spektaklio, tampa malonios.

Vis dėlto geriausiai jaučiuosi savo darbo vietoje. Dirbti man patinka, todėl jei yra darbo, jaučiuosi gerai.

– Esu kalbinusi ne vieną aktorių ir girdėjusi nemažai istorijų, kai ši profesija pasirenkama tarsi atsitiktinai. Tarkime, draugas stojo į aktorinį – nusprendėte pamėginti ir jūs. Draugo nepriėmė, o štai jūs sužavėjote atrankos komisiją ir patekote tarp dešimties laimingųjų. Gal ir jūsų kelias į šią profesiją kuo nors panašus?

– Dažnai žmonėms, kurie į stojamuosius ar į vaidmenų atrankas eina be jokios įtampos, ima ir pasiseka. Jie tuo svarbiu momentu būna tokie, kokie yra iš tiesų, – atsipalaidavę, leidžiantys sau klysti, o iš tų klaidų atsiranda labai tikrų dalykų, į kuriuos malonu žiūrėti.

Mano aktorystės istorija panaši į jūsų minėtą (juokiasi). Baigdamas mokyklą ruošiausi stoti į Karo akademiją, bet dėl visa ko į tą sąrašą, kur norėčiau stoti, dar įrašiau muziką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir vaidybos studijas. Atsitiko taip, kad egzaminai į Karo akademiją, kuri mane labiausiai domino, buvo vasaros pabaigoje, o egzaminai į vaidybą LMTA – vasaros pradžioje. Maniau, dalyvausiu ir ten, ir ten. Tačiau, kai visus vaidybos egzaminų etapus vasaros pradžioje sėkmingai perėjau, supratau, kad pats likimas stumia būti aktoriumi. Galima sakyti, esu atsidavęs likimui, nes kai kurių įvykių tiesiog negali kontroliuoti. Pavyzdžiui, filmuoji filmą, tau reikia saulės, o atslenka debesys, ir nieko čia nepadarysi.

Stop kadrai, P.  Markevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai aktoriui, gavusiam naują vaidmenį, prasideda naujas gyvenimo etapas – per trumpą laiką reikia tapti visiškai nauju žmogu. Kai ruošėtės mišrių kovos menų kovotojo vaidmeniui L. Bareišos filme „Sesės“, jums teko net tris mėnesius kasdien intensyviai treniruotis ir laikytis itin griežtos dietos. Ar iki tol buvote sportavęs?

– Taip. Jau nuo mokyklos laikų sportas buvo mano pirmasis būrelis po pamokų. Teatro būrelis – tik antrasis. Viskas prasidėjo nuo lauko teniso, tada perėjau į graikų-romėnų imtynes, o jas keitė akademinis irklavimas, kur praleidau daugiausia laiko. Tuomet buvo regbis, o po jo, jei gerai pamenu, prasidėjo scenos sportas.

– Prie sporto temos sugrįšime, o dabar didžioji TV3 televizijos intriga – komiškas serialas „Į sveikatą!“. Pagrindinį serialo herojų Roką Burneiką (akt. Lukas Malinauskas) užklumpa sudėtingi gyvenimo išbandymai: nutrūksta sužadėtuvės su mylima moterimi, prasideda netikėtos sveikatos problemos. Paaiškėja, kad Rokas – vienintelis pasaulio žmogus, kurio visiškai neveikia alkoholis. Jūs – ekscentriškasis Roko Burneikos brolis Tomas. Sakykite, kuo pasireiškia tas jūsų ekscentriškumas?

– Tomas yra labai energingas, komunikabilus ir kupinas netikėčiausių idėjų, kurios, deja, retai kada turi realų pagrindą. Tačiau Tomas nori jas visas išbandyti, o į bandymus įtraukia ir savo brolį. Taigi, man tenka vadinti žmogų, kuris eina visa koja į įvairias situacijas ir nebijo sudegti. Iš to gimsta daug komiškų situacijų.

– Komizmo atspalvis, kiek žinau, dar naujas jūsų vaidmenų sąraše?

– Naujas, bet labai smagus. Turbūt tai mano pirmas didesnis komiškas darbas. Tiek kine, tiek ir seriale.

Stop kadrai, P.  Markevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Savo karjeros pradžią pusiau juokais, pusiau rimtai esate pavadinęs karine. Startavote kariškose dramose?

– Man baigiant studijas daug tarptautinių kūrėjų pradėjo rinktis Lietuvą filmavimams, nes pas mus gausu profesionalų, matyt, ir valstybės taikomos sąlygos patrauklios. Tuo metu, apie 2014-uosius, buvo filmuojama daug serialų apie Antrąjį pasaulinį karą ir visiems – ispanams, vokiečiams, britams, švedams ir kitiems – reikėjo pikto nacio, todėl vis pasirinkdavo mane (juokiasi).

Vėliau „Gaujų karuose“ teko kurti ir kriminalinio gaujos vadeivos portretą. Būdavo, filmuojame kelių serijų didžiausius kankinimus, žudymus, tai įsikrauni tokios stiprios negatyvios informacijos, kad, grįžus namo, net dušas nepadeda.

Kur vaidinti lengviau – komedijoje ar kriminale? Hmm… Sunku palyginti, bet yra tokia nuomonė, kad prajuokinti žmogų visada sunkiau. Turiu omenyje, gerai, kokybiškai, o ne banaliai ar kvailai.

– Sutinkate?

– Visiškai sutinku. Tai pajutau savo kailiu, kai filmavome „Į sveikatą!“. Nuo ryto iki vakaro, kol vyksta filmavimas, turi gyventi nuolat besikeičiančiose komiškose situacijose ir tą energiją išlaikyti nelengva. Tačiau aktoriaus duona tokia, kad į kiekvieną vaidmenį turi įsitraukti visu kūnu, visa jėga. Žodžiu, kiek tuo metu jėgų turi – tiek ir atiduodi.

Galima sakyti, esu atsidavęs likimui, nes kai kurių įvykių tiesiog negali kontroliuoti. Pavyzdžiui, filmuoji filmą, tau reikia saulės, o atslenka debesys, ir nieko čia nepadarysi.

– Šiuo metu netgi madinga rūpintis savo sveikata. Daug laidų, tikrų ir netikrų mentorių televizijoje, socialiniuose tinkluose tik ir kalba apie sveikatą, įvairius sveikatinimosi būdus. Ar jums tai aktualu? Ar rūpinatės savo sveikata?

– Kai ruošiausi kovotojo vaidmeniui filme „Sesės“, daug kas keitėsi mano gyvenime. Filmavimams ruošiausi kaip sportininkas varžyboms. Svarbiausia tuomet buvo tam tikras treniruočių skaičius per dieną, maistas ir miegas. Įdomi patirtis, daug specifinių, sportininkams įdomių dalykų sužinojau, iš jų perspektyvos pažinau savo organizmą. Nauda didelė. Ne tik profesinė, bet ir asmeninė. Pradėjau vertinti tai, ką dedu į save. Pajaučiau didelį skirtumą tarp greitojo ir natūralaus maisto. Dienotvarkėje ilgą laiką liko ankstyvi rytai, miego režimas, sportas, kiti geri dalykai.

Dabar sveika gyvensena rūpinuosi, bet su saiku – kad neperspausčiau. Vienokio krūvio reikia sportininkui, o visiškai kitokio – žmogui, sėdinčiam prie kompiuterio ir rašančiam scenarijų naujam spektakliui.

Man svarbiausia – prisitaikyti prie situacijų. Juk aktorių darbo grafikas labai specifinis – dirbi dienomis, naktimis, savatgaliais.

Šiuo metu mano sveikatos prioritetai – geras poilsis ir sveikas maistas. Daugiau dėmesio pradėjau jiems skirti, kai atšvenčiau 35-ąjį gimtadienį ir pajutau, kad tai sąnarius, tai nugarą paskaudena… Teko pagalvoti ir apie fizinę mankštą, ir apie maistą, ir apie miegą. Neperspaudžiant.

Stop kadrai, P.  Markevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju jūsų mintį: „Daugiausia ryžto reikia kovojant su savimi, o ne su priešininku.“ Ar daug tokių vidinių kovų per savo gyvenimą esate turėjęs?

– Galima būtų galvoti apie kokius nors didesnius dalykus, bet, sakykime, kiekviena diena man yra kaip maža kova su savimi. Turi priversti save išlipti iš lovos ir eiti dirbti. Turi save kaskart įtikinti, kad verta judėti į priekį, kad privalai nebijoti klysti, kad turi mokytis naujų dalykų ir t. t. Kiekvieną vakarą įvyksta maža pergalė, kad tu tai padarei. Arba… pralaimėjimas, kad tau nepavyko. Esu iš tų, kurie retai kada už bet kokį pasiektą rezultatą parašo sau aukštą balą.

– Netgi tada, kai faktai kalba patys už save? Už vaidmenį filme „Išgyventi vasarą“ 2019 m. tapote geriausiu festivalio „Kino pavasaris“ aktoriumi. Dar prieš metus gavote „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią antro plano vaidmenį spektaklyje „12 gramų į šiaurę“...

– Netgi tada. Aišku, pagiriu save, pasidžiaugiu laimėjimais, bet visada ieškau, kur dar galėčiau patobulėti, į ką kitą kartą turėčiau atkreipti dėmesį, kam daugiau turėčiau skirti laiko ir pan. Žodžiu, ieškau prie ko prikibti. Kartais gal kiek ir per daug, bet, manau, kad tik toks požiūris mus ir veda į priekį.

Aktoriaus duona tokia, kad į kiekvieną vaidmenį turi įsitraukti visu kūnu, visa jėga. Žodžiu, kiek tuo metu jėgų turi – tiek ir atiduodi.

– Pratęsiant šią mintį, labai tiktų ir kita jūsų citata apie įkvėpimą. „Labai norėčiau, kad būtų galima atsukti įkvėpimą kaip šiltą vandenį duše. Deja, taip nėra.“ Kas tuomet yra? Kasdienis darbas?

– Tikrai taip. Kasdien einu į studiją ir užsiimu darbais, kurie tuo metu yra reikalingi. Mokausi tekstą, kuriu scenarijų, režisuoju spektaklį ir t. t. Kartais tas laikas būna darbingas, o kartais praleidi visą dieną žiūrėdamas į baltą popieriaus lapą. Kartais aplanko minčių lietus, viskas sekasi ir pilasi kaip iš čiaupo, o kartais per visą dieną nieko neįvyksta. Čia svarbiausia pastovumas – įpratinti savo galvą, kūną, mintis užsiimti tuo dalyku, kuriuo ir turi užsiimti. Tada atėjęs į studiją žinai, kad dabar yra metas dirbti. Per tą nuolatinę rutiną, griežtą darbo discipliną ir vyksta geriausi dalykai. Bent jau man, kam nors galbūt yra kitaip – krinta geros kortos ant stalo ir žaidimas sekasi.

– Jei gerai įsivaizduoju, aktoriaus vaidyba susideda iš trijų etapų: pasiruošimo vaidmeniui, veiksmo teatro scenoje arba filmavimo aikštelėje ir išėjimo iš vaidmens. Apie jį man kyla daugiausia klausimų…

– Apie išėjimą iš vaidmens? Čia reikia laiko. Kaip ir pradedant kurti naują charakterį. Pamažu pratiniesi naują žvilgsnį į pasaulį, nešiojiesi jį su savimi užantyje, eini su juo visur kurį laiką ir augini, kol galiausiai jis tampa savas. Lygiai tas pats scenarijus lydi aktorių ir išeinant iš vaidmens. Tarkime, paskutinio filmavimo pabaiga. Atsisveikinimas su kolegomis, filmavimo grupe. Pamažu mintimis atsisveikini ir su tuo personažu. Tačiau po kokios savaitės pagauni save, kad vis dar kalbi to personažo maniera, žodžiais.

– Kai grįžtate iš darbo į namus, kas pirmasis jus pasitinka – gal sūnus Leonas?

– Neatspėjote. Leonas mane pasitinka antrasis. Pirmasis, vos išgirdęs rakinamas duris, prie jų atbėga mano šuo, kuris tikisi, kad eisime pasivaikščioti į mišką. Kartais, jei būna grįžęs iš darželio, prisijungia ir Leonas.

Gimus vaikui, pasaulis tarsi sustojo. Visa, kas anksčiau atrodė svarbu, nebeteko prasmės. Abu statome bokštus iš kaladėlių, vakarais skaitome pasakas.

Leonui treji ir jis, galima sakyti, didysis mano mokytojas. Ar duoda inspiracijų kūrybai? Be abejo. Svarbiausia atrasti stebuklų mažuose dalykuose. Jis išmokė susikoncentruoti į šį momentą, į tą situaciją, kurioje dabar esi, ir ja pasidžiaugti, joje atrasti stebuklingų ir magiškų dalykų. Neprisirišti prie savo kylančių emocijų, kurios kartais gali būti labai griaunančios ir naikinančios. Tarkime, statėme kaladėlių bokštą – sugriuvo. Tragedija? Ne, tiesiog atsirado vietos pastatyti naują.

– Su Leono mama esate partneriai ne tik namuose, bet ir darbe. Kartu įkūrėte teatrą „Tolyn Gilyn“. Kaip pavyksta darbinius reikalus palikti už namų durų?

– Mano žmona – Inga Galvanauskaitė – teatro direktorė ir prodiuserė, aš – meno vadovas. Kartu dirbame ir prieš metus išleidome pirmąją savo premjerą pavadinimu „Cafe existans“, kuri buvo savotiškas išbandymas, kaip mums seksis bendradarbiauti ne tik namuose, bet ir darbe. Pavyko! Šiuo metu toliau kartu dirbame prie kitų projektų.

Stop kadrai, P.  Markevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Jau greitai žiūrovai galės įvertinti jūsų komišką vaidmenį humoro seriale „Į sveikatą!“. Ar daug vitamino C injekcijų žadate?

– Tikrai daug. Labai svarbu pradėti žiūrėti serialą nuo pat pirmos serijos, nes visa intriga prasideda būtent ten. Ko tikėtis? Aišku, kad daug juokingų situacijų, o jas kuria daug nuostabių aktorių. Beje, nemažai jų šiame seriale vieni su kitais susitinka pirmą kartą. Ne išimtis ir aš. Su savo broliu Roku Burneika filmavimo aikštelėje irgi matėmės pirmą kartą.

Smagaus laiko ir smagių akimirkų atpažįstant save ir situacijas iš kasdienio gyvenimo!